Lietuvoje realiai dominuoja trys–keturios partijos, kurios ir surenka didžiausią rinkėjų balsų kiekį. Su laiku dominuojančių partijų sąrašas kinta, tačiau pagrindinės tendencijos lieka tos pačios: dešinėje TS-LKD, kairėje LSDP. Centro dešinėje liberalai. Dabar neakcentuosime, kuri liberalų partija tikresnė, bet tikėkime, kad su laiku jos atras galimybę suartėti ir susitarti dėl buvimo kartu. Centro kairėje susiformuoja masyvus junginys, apglėbiantis didelę dalį rinkėjų, nusivylusių ar neatradusių savo partijos kairėje ir centre. Šią poziciją buvo užėmusi ne viena partija, bet šiandien čia dominuoja Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga.
Tokia šiandien susiklosčiusi situacija. Visos likusios partijos turi nedidelius šansus pasiekti gerus rezultatus rinkimuose, tačiau jų galimybės bei vaidmuo rinkimuose ir politinėje Lietuvos sistemoje yra didžiulis.
Nors dalies partijų pavadinimų mes nežinome ir net vargu ar atsiminsime peržvelgę visą sąrašą, bet jų dalyvavimas svarbus. Didžioji jų dalis neturi praktiškai jokių aiškių ideologinių kontūrų ir yra populistinės ir sutelktos aplink kokį nors ryškesnį lyderį (geriausias pavyzdys – Darbo partija, kuri vargiai ar pretenduotų į kažką be savo pastovaus lyderio Viktoro Uspaskicho aktyvumo).
Dalis šių partijų tėra skilusių, suirusių senesnių partijų likučiai, sustumti į vieną junginį, ir nepretenduoja išlikti ateityje. Po rinkimų jos vėl išris, skaidysis, ir vėl bandys kurtis nauju pavidalu prieš kitus artėjančius rinkimus.
Taip pat yra dalis mažųjų partijų, save identifikuojančių tam tikru vertybiniu pagrindu. Tačiau bėda ta, kad visuomenei šiandien reikalingesnis praktinis aiškumas ir nauda, o ne principinės nuostatos. Tokių vertybiškai orientuotų partijų sąraše galėtų būti įvardijama „Krikščionių sąjunga“, besiremianti krikščioniškais principais ir siekianti juos įgyvendinti politikoje.
Tai ir „Nacionalinis susivienijimas“, kurio atstovai bandys pateikti mūsų visuomenei tautinės valstybės galimybės idėją. Ryškiau save supranta ir eksponuojasi viešumoje „Žaliųjų partija“ kuri remiasi labai konkrečia ekologinių vertybių sistema.
Ekologija dar daugeliui tėra žodis reiškiantis plastikinės taros rinkimą, bet klimato kaita, gamtos ir išteklių išsaugojimas Lietuvoje yra svarbus politinis ir sakyčiau moralinis klausimas. Manau, su laiku mes dar išgirsime šios partijos vardą ir Seimo frakcijų sąrašuose. Visos šios partijos yra politiškai suprantamos ir rinkimiškai įdomios. Bus malonu, jei už jas balsuos rinkėjai.
Sutikime, kad net neperžengusios penkių procentų ribos visos mažosios partijos turi nemenką galimybę įsiterpti į valstybės politinę sistemą. Rinkimai joms yra šansas pasirodyti rinkėjui, užauginti jį sau ir sukurti sau realias galimybes laimėti jei ne Seimo, tai savivaldos tarybų rinkimuose.
Kita vertus, Seimo rinkimuose šios partijos suvaidins dar vieną labai svarbų, o kažkam iš dabar lyderiaujančių reitinguose ir lemiamą vaidmenį.
Mat vis tiek atsiras rinkėjas, kuris balsuos ir už jas. Kiekviena iš jų surinks nuo kelių dešimtųjų procento iki dviejų, trijų ar net keturių procentų balsų.
Pesimistas pasakytų, kad tokiu būdų bus sudeginti aktyvių rinkėjų balsai, bet žvelgiant kitaip, galima teigti, kad tai bus basai, kurie bus atimti iš lyderių, pretenduojančių į visišką dominavimą politikoje.
Teoriškai, esant tokiam partinių sąrašų skaičiui (17 partinių sąrašų), partijos, neperžengusios penkių procentų ribos, sumoje surenka nuo 15 iki 20 procentų balsų. Tai didžiulis skaičius balsų, neatitenkančių kažkokiai vienai partijai ir neleidžiantis iškilti vienai dominuojančiai politinei jėgai virš kitų.
Taigi rinkiminis partijų sąrašas ilgas ir todėl mes galime būti ramūs – Seime nebus vienos, viską diktuojančios partijos. Visi turės derėtis dėl koalicijų, daryti nuolaidas ir bandyti derinti savo interesus prie kitų.