Akivaizdu, kad koronavirusas turi ne tik medicininį, biologinį ar biocheminį kontekstą. Jei mūsų tikrovė būtų pasikeitusi tik tuo, kad turėjome kelis mėnesius nešioti kaukes, sekti savijautą ar kitų sveikatos būklę ir laikytis atstumo, tai šis laikotarpis būtų praėjęs kaip trumpas ir neskausmingas eksperimentas.
Tokiomis sąlygomis virusą išspręstų tiesiog vakcinos pagaminimas ir išplatinimas, o po jų mūsų lauktų saldi užmarštis ir sugrįžimas į kasdienybę. Viskas labai paprasta ir mechaniškai tvarkinga. Nemalonią patirtį žymėtų tik istorijoje vis labiau nuo mūsų tolstanti mirčių statistika.
Bet koronaviruso pandemija ir globaliu atsaku tapęs karantinas atnešė ir ryškius socialinius, psichologinius pokyčius, kurių įtaką geriau suprasime tik grįždami į aktyvesnį gyvenimą. Įvesti ribojimai, rekomendacijos, draudimai rėmėsi situacijos ekstremalumo argumentu. Po kurio laiko ekstremali situacija pavirto tiesiog naująja kasdienybe.
Pradinė neapibrėžta baimė ir nerimas vis labiau kontroliuojami ir paaiškinami. Vis lengviau įsivaizduojamas viruso pavojus, priemonės, kurios reikalingos norint apsisaugoti. Vis aiškiau apibrėžiamos naujos saugumo ribos.
Jei karantino pradžioje užsidėti kaukę ir žygiuoti į parduotuvę buvo nuotykis, tai vėliau tapo rutina. Jei ribojimai ar draudimai iš pradžių sukėlė šoką, tai vėliau ištuštėjęs miesto centras, uždarytos parduotuvės, barai, restoranai tapo ne vaizduotę dirginančiu, žavingai baugiu apokaliptinio filmo vaizdiniu, o kasdieniu vaizdu.
Per šiuos du mėnesius, kol individas tūnojo savo bute ar retkarčiais sukibirkščiuodavo virtualiose bendravimo platformose, nejučia susikūrė karantino visuomenė. Visuomenė, kuri atidavė dalį savo teisių ir laisvių, atsisakė kasdienių įpročių, apribojo savo socialumą, demonstravo sąmoningumą laikydamasi rekomendacijų, nurodymų ir perspėjimų.
Nusiimti kaukę yra lengva. Bet ar taip pat lengva išlaisvinti individą iš karantino visuomenės mąstysenos? Ar nėra karantino visuomenė žymiai lengviau suvaldomas, mažiau besipriešinantis ir pažeidžiamesnis objektas valdžios rankose? Ar pamažu apraizgantys ribojimai nenuslopina individualizmo dvasios?
Asmens laisvių ir privatumo klausimas dar iki pasaulį ištikusios pandemijos ir karantino turėjo didelę įtampą, bet nesulaukdavo pakankamai reakcijų. Karantino situacija šį klausimą dar labiau užaštrino, tačiau nepateikė jokių naujų atsakymų.
Tai, kas anksčiau buvo policinės valstybės požymiai, pandemijos akivaizdoje virsta normalios politikos dalimi. Masinis testavimas, sveikatos duomenų apsauga, imuniteto sertifikatai, valstybės galimybė gauti interneto tiekėjų duomenis, daugybė kitų individo priežiūros ir kontrolės mechanizmų – visa tai tampa naujosios politikos klausimais.
Jei anksčiau perspėjimai apie prarandamas laisves ar privatumą buvo šauksmas tyruose ilgalaikiame tikrovės kaitos procese, tai dabar jie aktualizuoti kaip niekada. Ekstremali situacija tik paryškino ilgalaikius procesus ir pabrėžė principinį nusigręžimą nuo liberalios politikos ir žmogaus teisių koncepcijos pagrindų.
Kaip savo komentare „The Atlantic“ žurnalui rašė britų apžvalgininkas Tomas McTague‘as: buvusieji neliberalios politikos sprendimai staiga tapo naujosios laisvės sąlyga.
„Laisvė ir tos elgesio normos, kurios mus sieja, yra per daug lengvabūdiškai matomos kaip apginamos ar prarandamos vienu metu. Iš tiesų, jos žymiai dažniau prarandamos įvairiuose paskiruose reiškiniuose, prarijamos palengva, kaip medžiai gebenėje“, – įspėjo jis.
Visi šie pokyčiai vyksta liberalios demokratijos, Renesansinio humanizmo idealų ir, apskritai, intelektualizmo viešojoje erdvėje krizės fone. Fone, kuriame dėmesį kausto akimirkos aktualumas, triukšmingumas ar gebėjimas uzurpuoti tam tikrą viešosios erdvės dalį.
Tokiame fone žymiai didesnė reikšmė teikiama įvairiems ūkiniams krizės aspektams – pensijoms, išmokoms, vartojimo skatinimui – pamirštant ar neįvertinant psichologinės žmogaus būklės ar kontekste tūnančių konceptualių politikos pertvarkymo klausimų.
Viena iš didžiausių grėsmių yra ta, kad karantino visuomenės būklė turės ilgalaikių pasėkmių net ir fiziškai išsilaisvinusiai visuomenei. Galime žiūrėti į tai iš ekonominės pusės ir kalbėti apie „vartotojų ar investuotojų atsargumą“, galima žiūrėti iš sociopsichologinės ir diagnozuoti „visuomenės nerimą ir nepasitikėjimą“.
Kad ir kaip beįvardintume, turime pripažinti, kad ši būklė yra pavojinga ir jos įveika turėtų būti strateginiu politiniu ir visuomeniniu uždaviniu. Karantino visuomenės pažeidžiamumas neturėtų tapti prielaida griežtesnės kontrolės, galios plėtimo, asmens teisių ir laisvių siaurinimo įgyvendinimui.
Per šiuos kelis mėnesius įvairių ribojimų gebenės gerokai apraizgė ir šiaip menkstančią individo erdvę. Laikas racionaliai įvertinti situaciją ir pasirengti jas sutraukyti.