Čia aptarsiu kelis aktualesnius diskutuotinus klausimus.
Ar atostogų skaičiaus ribojimas naujiena?
Dar 2012 m. lapkritį buvo priimtas senojo Darbo kodekso 177 str. 2 d. pakeitimas, kuris gan aiškiai nustatė, kad, nutraukiant darbo sutartį, darbuotojui kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas, bet ne daugiau kaip už trejų darbo metų nepanaudotas kasmetines atostogas, jei darbuotojas faktiškai galėjo jomis pasinaudoti ir kolektyvinėje sutartyje nenustatyta kitaip.
2014 m. buvo priimtas ir senojo Darbo kodekso 175 str. pakeitimas, kuriuo nustatyta, kad, atleidžiant darbuotoją iš darbo, nepanaudotos kasmetinės atostogos jo pageidavimu suteikiamos nukeliant atleidimo datą, bet ne daugiau kaip už trejų darbo metų nepanaudotas kasmetines atostogas, jeigu darbuotojas faktiškai galėjo jomis pasinaudoti ir kolektyvinėje sutartyje nenustatyta kitaip.
Šios nuostatos buvo pradėtos taikyti tik nuo 2015 m. gruodžio 1 d. Kitaip tariant, nors pagal senąjį Darbo kodeksą darbuotojai galėdavo sukaupti ir kaupdavo atostogų už daugiau kaip trejus metus, tačiau po 2015 m. gruodžio 1 d. taip paprastai nebegalėdavo pretenduoti į daugiau kaip už trejų darbo metų nepanaudotas kasmetines atostogas, nebent egzistuodavo įstatyme nustatytos išimtys arba pasitaikydavo geras ar tiesiog neapdairus darbdavys. Taigi nepanaudotų atostogų skaičiaus ribojimas, nors ir reglamentuotas skirtingai, savo esme naujajame Darbo kodekse nėra naujiena.
Ar savaime pranyks dalis atostogų po 2020 m. liepos 1 d.?
Pagal Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 str. 8 d., darbuotojai, iki Darbo kodekso įsigaliojimo (2017 m. liepos 1 d.) turintys nepanaudotų kasmetinių atostogų daugiau kaip už 3 darbo metus, turi teisę jas išnaudoti iki 2020 m. liepos 1 d.
Bet ši teisės norma nenustato, kad 2020 m. liepos 1 d. panaikinamos visos atostogos, sukauptos iki 2017 m. liepos 1 d., ar kad panaikinamos visos atostogos už daugiau kaip 3 darbo metus.
Tokios išvados negalima daryti ir sistemiškai palyginus (pritaikius) aptariamą teisės normą su Darbo kodekso 127 str. 5 d., kuris kalba apie atostogų praradimą po 3 metų nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos - o ši norma nereiškia, kad atostogos ribojamos tik 3 darbo metais.
Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 6 str. 8 d. tik numato teisę darbuotojams, iki 2017 m. liepos 1 d. turintiems nepanaudotų kasmetinių atostogų daugiau kaip už trejus darbo metus, tokias iki nurodytos datos turėtas atostogas išnaudoti iki 2020 m. liepos 1 d., iš esmės netaikant Darbo kodekso 127 str. 5 d. nustatyto ribojimo (pvz., suteikia teisę prašyti daugiau atostogų per metus ar reikalauti kompensacijos už visas nepanaudotas atostogas nutraukiant darbo santykius).
Kokias konkrečias teises apima teisė išnaudoti tokias atostogų dienas iki 2020 m. liepos 1 d., plačiau nenagrinėsime, tačiau ir šioje vietoje gali kilti pagrįstų diskusijų, ar, pavyzdžiui, darbdavys privalo tenkinti darbuotoją prašymą suteikti atostogas nurodytu pagrindu, ar teisė naudotis iki Darbo kodekso įsigaliojimo sukauptomis nepanaudotomis kasmetinėmis atostogomis už daugiau kaip 3 darbo metus suteikia ir teisę gauti kompensaciją už tokias dienas nutraukiant darbo sutartį (kadangi esamas įstatymas, kitaip nei senojo Darbo kodekso 177 str. keitimo atveju, to aiškiais žodžiais neįvardina), ar įtraukiamos atostogų dienos, sukauptos dar galiojant jau aptartoms senojo Darbo kodekso 175 ir 177 str. nuostatoms (kai senasis Darbo kodeksas jau numatė atostogų ribojimą) ir t.t.
Aptarta teisės norma dėl galimybės pasinaudoti atostogomis iki 2020 m. liepos 1 d. yra klaidinanti, neaiški bei iš esmės neatitinka Darbo kodekso 127 str. 5 d. nustatytos atostogų ribojimo taisyklės. Bet kuriuo atveju, aptarta teisės norma (tiek taikant atskirai, tiek sistemiškai su kitomis DK nuostatomis) neturėtų būti aiškinama kaip automatiškai panaikinanti visas atostogas už daugiau kaip trejus darbo metus.
Koks bus atostogų skaičiaus ribojimas po 2020 m. liepos 1 d.?
Nuo 2020 m. liepos 1 d. nebebus taikoma nuostata, numatanti, kad darbuotojai, iki 2017 m. liepos 1 d. turėję nepanaudotų kasmetinių atostogų daugiau kaip už 3 darbo metus, turi teisę jas išnaudoti.
Po nurodytos datos darbuotojų teisė pasinaudoti atostogomis bus nustatoma taikant kitą mistinį 3 metų ribojimą.
Mistiniu šį 3 metų terminą vadinu dėl to, kad yra bent kelios galimos šio termino taikymo ir aiškinimo interpretacijos. Be to, dėl šio termino taikymo nėra vieningos nuomonės nei tarp teisininkų, nei tarp institucijų, o teismų praktika į šį klausimą aiškiai taip pat neatsako. Pavyzdžiui, Valstybinė darbo inspekcija savo oficialią poziciją pakeitė jau kelis kartus, žemesnės instancijos teismai plačiau šių teisės normų neaiškino, kasacinis teismas dėl šių normų dar nėra pasisakęs, o teisininkai normas aiškina atsargiai.
Pasikartosiu, kad Darbo kodeksas nustato tokią teisės pasinaudoti atostogomis ribojimo taisyklę:
Teisė pasinaudoti visomis ar dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją) prarandama praėjus trejiems metams nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti
Taigi teisė pasinaudoti atostogomis turėtų būti ribojama ne atostogų dienų skaičiumi, kaip kad buvo numatęs senasis Darbo kodeksas (ne taisykle „ne daugiau kaip už trejų darbo metų nepanaudotas kasmetines atostogas“), bet turėtų būti vadovaujamasi 3 metų taisykle, šiuos 3 metus skaičiuojant nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos.
Tad lingvistiškai aiškinant šią, reikėtų nustatyti: (i) momentą, kada buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, (ii) šių kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės atostogas, pabaigą ir (iii) atitinkamai nuo šių kalendorinių metų pabaigos skaičiuoti trejus metus.
Vadovaujantis tokiu aiškinimu, darbuotojų teisė pasinaudoti atostogomis atitinkamai išliktų kalendoriniais metais ir, jiems pasibaigus, dar trejus kalendorinius metus. Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas pradėjo dirbti 2017 m. rugpjūčio 1 d., 2017 darbo metais sukauptas atostogas darbuotojas galėtų išnaudoti iki 2020 m. gruodžio 31 d. Per šį laikotarpį darbuotojas būtų sukaupęs atostogų už daugiau kaip 3 darbo metus ir atitinkamai iki minėto termino pabaigos galėtų atostogomis naudotis darbo santykių metu ar gauti kompensaciją atleidimo atveju.
Tad šiuo metu Darbo kodekso 127 str. 5 d. įtvirtinta taisyklė neturėtų būti aiškinama taip, kad teisė pasinaudoti kasmetinėmis atostogomis prarandama dėl tos atostogų dalies, kuri viršija atostogų skaičių už daugiau kaip 3 darbo metus.
Vis dėlto, jeigu įstatymų leidėjas būtų norėjęs įtvirtinti taisyklę, kad kaupiamos atostogos negali viršyti 3 darbo metų atostogų, ji taip ir būtų įtvirtinta, kaip tai buvo aiškiai įtvirtinta senajame Darbo kodekse.
Žinoma, aptarta teisės norma dėl įvairių priežasčių gali būti išaiškinta ir kitaip, tai patvirtina vis kintanti institucijų nuomonė, iki galo nesuprantami teismų sprendimai keliose bylose, Darbo kodekso nuostatų tam tikras prieštaravimas, tikėtinas eilinis sąmyšis teisėkūros procese ir iki galo neaiški įstatymų leidėjo valia. Bet kuriuo atveju, akivaizdu, jog darbdaviai neturėtų aklai mokėti atostoginių tik už trejų darbo metų nepanaudotas atostogas, o darbuotojai turėtų atidžiau sekti jiems priskaičiuotų atostogų skaičių ar išmokėtos kompensacijos už nepanaudotas atostogas dydį.
Jeigu neišnaudojau atostogų per nustatytą terminą?
Nors Darbo kodeksas ir nustato nepanaudotų atostogų skaičiaus ribojimo taisyklę, tačiau ji neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti.
Pavyzdžiui, jeigu darbuotojas sistemingai prašydavo atostogų, o darbdavys jų vis nesuteikdavo, arba darbuotojas negalėjo pasinaudoti atostogomis dėl nedarbingumo, ilgesnių tikslinių atostogų ar kitų objektyvių priežasčių, terminas, per kurį darbuotojas turėtų išnaudoti kasmetines atostogas, turėtų būti pratęsiamas. Kitaip tariant, svarbu nustatyti, dėl kokių konkrečių priežasčių darbuotojas atitinkamais metais nepanaudojo atostogų ir ar šios priežastys sudaro pagrindą pratęsti minėtą terminą.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, jog, vadovaujantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, jei darbuotojas prieš darbo santykių pasibaigimo dieną ir nebuvo pateikęs prašymo leisti pasinaudoti teise į kasmetines atostogas, tai automatiškai nereikš, kad darbuotojas savaime praras teisę į piniginę kompensaciją už šias nepanaudotas kasmetines atostogas. Visais atvejais reikėtų patikrinti, ar darbdavys buvo faktiškai suteikęs darbuotojui galimybę pasinaudoti teise į atostogas ir ar darbuotojas buvo informuotas apie tai, kad gali netekti teisės į mokamų kasmetinių atostogų dienas.
Kaip elgtis darbuotojui ir darbdaviui?
Kad darbuotojai atostogas panaudotų, turėtų būti suinteresuotas tiek darbuotojas, tiek darbdavys. Tačiau dėl įvairių priežasčių darbuotojai atostogomis negali pasinaudoti ar nesinaudoja. Vienais atvejais darbdavys tiesiog neišleidžia atostogauti, kitais patys darbuotojai neatostogauja savo noru.
Bet kuriuo atveju, darbdavys turėtų imtis papildomų priemonių, kad darbuotojui būtų suteikta galimybė atostogauti, o tai galima pasiekti įmonės lygmeniu patvirtinus atostogų suteikimo tvarką ir (ar) kasmetinių atostogų suteikimo eilę. Jeigu darbuotojai vis tiek nesinaudoja atostogomis, darbdavys turėtų bent informuoti darbuotojus apie tai, kad, nepasinaudoję atostogomis, jie neteks teisės į mokamų kasmetinių atostogų dienas (teisę į kompensaciją už nepanaudotas atostogas).
Darbuotojas savo ruožtu turėtų naudotis teise į atostogas tiek teisine prasme, tiek dėl su sveikata susijusių aspektų. Jeigu darbdavys piktybiškai nesuteikia atostogų, darbuotojas turėtų kaupti tai patvirtinančius įrodymus (prašymus, susirašinėjimus, atostogų grafikus ir kt.) ir, priklausomai nuo aplinkybių, gali inicijuoti darbo ginčą ar ieškoti užtarimo institucijose, nes tokiuose darbdavio veiksmuose gali būti ir administracinio nusižengimo požymių.
