Yra toks angliškas posakis – „attention whore”. Jis reiškia „dėmesio kekšę” ir yra apie visus žmones, kurie pasiruošę praktiškai bet kam, kad gautų dėmesio. Tai vienodai tinka tiek vyrams, tiek moterims.
Dėmesio noras yra pats natūraliausias iš dalykų. Jis – kaip troškulys ar alkis. Tik vieni gauna maisto, dirbdami ir įsigydami produktų turguose ar parduotuvėse, o kiti elgetauja arba plešia užmiesčio sodybas, išsinešdami uogienes ir kumpius, arba rausia šiukšlių konteinerius.
Dėmesio norime mes visi, tik vieni sugeba jo gauti, netapdami tragiškais klounais, o kitiems būna taip, kaip šiame skyriuje tuoj aptarsime. Vienintelis būdas nebūti dėmesio kekše – atpažinti savyje tokį elgesį ir rinktis taip nebedaryti. Nes viskas yra mūsų pasirinkimas.
Kodėl mes norime dėmesio? Nes dėmesys – tai įvertinimas, tai patvirtinimas, kad esame vertingi ir svarbūs. Yra senas posakis – nebūtina, kad mane mylėtų, užteks, kad bijotų. Baimė irgi yra dėmesys, kai tavęs bijo – reiškia, tu nesi nulis (o jau koks ten prie tavęs ženklas, pliuso ar minuso, tai čia smulkmena).
Tas senas posakis yra sumodernintas, kad skambėtų padoriau: nebūtina, kad mane mėgtų, bet gerbti privalo. Bet esmė ta pati: mums svarbu, kad būtų kuo daugiau žmonių, kuriems mes nesame nulis. Nieko nėra baisiau, negu būti nuliu, negu būti be pasekmių.
Pavyzdį galime matyti ne tik žmonių, bet ir šalių psichologijoje (o šalys veikia, šiaip jau, beveik taip pat, kaip žmonės: pyksta, mėgsta, atleidžia arba ne, keršija, mėgaujasi savimi – ir brandžios šalys elgiasi kaip brandūs žmonės, o yra šalys-nevykėlės, kurios infantiliai ir isteriškai spirga ir elgiasi, kaip žmonės su charakterio ydomis). Šalys, kurios negali būti didžios, kuriose žmonėms bloga gyventi, iš kur visi nori pasprukti, vis tiek turi vieną svajonę ir tikslą: pasigaminsim branduolinį ginklą, ir tada mes nebebūsim nulis, tada su mumis skaitysis, tada į mus kreips dėmesį. Iranas ir Šiaurės Korėja yra geriausi pavyzdžiai. Kompleksuotos, tampomos nepilnavertiškumo valstybės negali pasidaryti mėgstamos, bet gali elgtis taip, kad į jas pradėtų žiūrėti rimtai. Kai šalis turi masinio naikinimo ginklus, į jas visada žiūri rimtai. Tai – taisyklė.
Kaip elgiasi žmonės, kuriems dėmesio deficitas pasireiškia taip aštriai, kad jie pradeda elgtis, patys nesuprasdami, kaip atrodo iš šalies?
Pirmasis būdas. Išsišokimas. Garsiau rėkia, plačiau sklaidosi, jei moterys – ryškiau dažosi, jei paaugliai – šokiruoja apsirengimu ir išvaizda. Vyresnei kartai atrodo, kad jie provokuoja tam, kad sukeltų aplinkiniams pyktį. Netiesa. Paaugliai provokuoja, nes tai vienintelis jiems prieinamas būdas būti pastebėtiems. Jie dažniausiai dar neturi nieko, kas galėtų juos išskirti iš kitų: nei darbų, nei kelionių, nei turtų, nei patirčių. Ir tai juos išskiria iš kitų, ir jie gauna savo dėmesio. Jeigu bandysite ir jūs gauti dėmesio tokiu būdu, pabandykite pamatyti save iš šalies ir prisiminti, kaip apgailėtinai atrodo dėl aplinkos dėmesio kovojantys paaugliai. Norite būti tokie?
Antrasis būdas. Dramatizavimas ir hiperbolė (ne ta Hiperbolė, kuri groja dainą apie išgalvotą gyvenimą). Autoriai ir žurnalistai, dramaturgai ir scenaristai žino tai: jei nori, kad kažkam būtų įdomu, reikia dramos, lūžio, arba kad kažkas būtų stipriausias, silpniausias, didžiausias, mažiausias, kiečiausias, bet vienintelis toks. Gineso rekordų knygos leidėjus domina tik rekordai, vidutinybės niekam neįdomu. Skaitytojai neskaitys apie žmogų, kuris yra penkioliktas stipriausias planetoje, arba trečiasis greičiausiai skaičiuojantis mintyse asmuo pasaulyje. Nieko nedomina mokslininkai, vos negavę Nobelio premijos arba gavę kokią penkioliktą pagal svarbą premiją. Tačiau bet kokia nesąmonė yra puiku, jeigu ji yra numeris vienas: nors ir greičiausiai dešrainius ryjantis pasaulio sportinio valgymo čempionas.
Dėmesio kekšės pritaiko šį dalyką sau. Jie žino, kad yra vidutinybės, todėl sugalvoja arba prikuria arba šiek tiek papildo kokias nors patirtys, kuriose jie yra geriausi. Čia mes turim biurų vargšes, kurios giriasi, kad yra prisigėrusios tiek, kad galva išdaužė baro duris, čia yra ir garsusis posakis „vėmiau toliau, negu mačiau” (vienas bukiausių pasigyrimų žmonijos istorijoje), čia yra ir tie apgailėtini diedeliai, kurie ar blaivūs, ar girti visada pasakoja, kaip kariuomenėje juos išmokė slaptus būdus užmušti žmogų vienu nykščio paspaudimu arba jie moka tokių slaptų kovos būdų, kad apie juos net pasakoti neturi teisės, iš ten ir butelių atkimšinėjimas dantimis ir kitokie savęs žalojimai. Yra žmonių, kurie yra tiek beviltiški, kad giriasi savo ligomis arba nesugebėjimais: tai daugeliui žinomos snarglių princesės, transliuojančios Instagrame iš po kaldrų savo nevykėliškas negalias, tai ir tie, kas save garsiai skelbia geografiniais kretinais, nes bando išsiskirti bent jau tuo, kad nesugeba orientuotis aplinkoje. Jie neturi daugiau ką pasakoti, tai pasakoja tokias ubagystes, nes bent jau taip gauna dėmesio.
Iš esmės visi dramos karaliai ir karalienės ir hiperbolizuoti, viską perdedantys žmonės, gali būti gatavai diagnozuojami kaip turintys didelį nepatenkintą dėmesio troškulį. Tai ir motinos, kurių vaikai visada yra protingesni už mokytojus mokykloje ir išvis neeilinių gabumų, tai ir tie, kas nuolat giriasi, kaip tik juos vienus gyvenime persekioja nelaimės ir nesusipratimai. Turėjau bendradarbį, kuris kasdien į darbą atvažiuodavo vartydamas akis, dūsaudamas ir kone staugdamas, nes kiekviena jo kelionė buvo nelaimių trasa – tai įstrigdavo paskui traktorių važiuodamas, tai kokia avarija pakeliui, tai vėl kas nors atsitikdavo. Jis taip gaudavo sau dėmesio.
Prie šitos pačios temos labai tinka ir tie, kam auga rankos iš subinės ir kas nieko gyvenime nesugeba padaryti be aplinkinių pagalbos. Jiems niekas nesigauna. Netiesa, jiems gaunasi, bet būdami amžinos opos, kuriems reikia pagalbos kiekviename žingsnyje, jie užsitikrina dėmesį. Juos visi pastebi. Kaip ir tas moteris, kurios restorane garsiai sako, kad jos pačios nežino, ką nori valgyti, ir renkasi ilgiau už visus, ir ilgai diskutuoja su padavėju – joms reikia, kad jos būtų dėmesio centre, kad jos būtų ne nulis, o numeris vienas. Net jei jos bus visiems skausmas numeris vienas.
Trečiasis būdas. Prisiplakimas. Dėmesį medžiojantieji veržiasi į areną, zoną, teritoriją, kur jau yra didelis publikos dėmesys, ir žino, kad prožektorių šviesos teks ir jiems. Tai ir keistuoliai, kurie kartkartėm nuogi iššoka į futbolo aikštę, bet dažniausiai mes tokius matome socialiniuose tinkluose: tai artistai, kurie veržiasi komentuoti prie visų garsenybių pasisakymų, žinodami, kad jeigu įrašą perskaitė keliasdešimt tūkstančių žmonių, tai visai gali būti, kad keli tūkstančiai perskaitys jų komentarą ir gal net kieno nors dėmesys užsikabins už jų. Tie, kas save vadina influenceriais, įtakotojais, žino, kad daugelis žmonių, kurie yra jų gerbėjai ir nuolatos prie visko komentuoja taip elgiasi tik dėl to, kad ir juos aptaškytų šiek tiek atšokusio žinomumo ir dėmesio. Kiti bando rizikingus būdus: sumaniai parašyti nemoka, paprastas komentaras vargu ar ko sulauks, todėl rašo įžeidžiai, nes jeigu juos pasiųs, tai jie bus gavę dėmesio, ir net užblokavimas jiems yra naudingas, nes jie visada apie jį parašo – tai irgi dėmesys.
Blogiausia dėmesio kekšybės pasekmė – ne tai, kad tie žmonės būna komiški. Jie būna labai nelaimingi. Dėmesio vaikymasis yra laimės žudikas.
Kitą kartą kalbėsimės apie tai, kaip džiaugtis mažais dalykais.
