„Nesitikėjau ir buvau šokiruotas, kai pamačiau, kad esu nominuotas. Anksčiau stebėdavau panašias akcijas ir vis pasvajodavau, kad gal kada ir man pasiseks. Tačiau šįkart tikrai nesitikėjau, nes Fabijoniškių gimnazijoje mokytoju dirbu dar tik porą mėnesių, – kalbėjo jis. – Jausmas labai geras, jaučiuosi įvertintas, bet kartu jaučiu ir didelį įpareigojimą: kartelė užkelta ir reikia dar labiau stengtis, kad mokinių nenuvilčiau“.
Šį rugsėjį mokytojas pradėjo dar tik trečius savo mokytojavimo metus. Prieš tai dvejus metus jis dirbo mokykloje Vilniaus rajone, Paberžėje. Portalas DELFI kalbina naują mokytoją apie jo patirtį su mokiniais ir apie gero mokytojo receptą.
– Kodėl nusprendėte tapti mokytoju?
– Pasirodo, dar trečioje klasėje buvau užrašęs, kad noriu būti mokytoju. Vėliau buvau kažkur atidėjęs tą norą. Vis dėlto visada labai džiaugdavausi matydamas mokytojus, kuriems mokinys rūpėdavo kaip žmogus. Visada galvojau, kad būčiau būtent toks mokytojas – tas, kuriam rūpi žmogus, o ne išmokyti savo dėstomo dalyko.
Labai gerai pamenu dėstytojos Vilijos Targamadzės žodžius: ji manęs paklausė, ką aš mokau, aš atsakiau, kad istorijos, o ji sako – neteisingai, tu mokai mokinį. Man taip įsirėžė šie žodžiai, kad visuomet stengiuosi galvoti, kad turiu išmokyti ne istorijos, o mokinius gyventi šiame pasaulyje. Kartu bandau atsižvelgti į mokinio poreikius, kad pamokos mokiniui nebūtų kančia. Bandau jų neatmušti nuo susidomėjimo mokymosi procesu.
Dar paauglystėje pradėjau organizuoti išvykas, keliones, stovyklas: man patiko bendrauti su visais. Baigęs studijas iš pradžių dirbau jaunimo centre, bet po kurio laiko supratau, kad šis darbas – daugiau organizavimas, o ne gyvas kontaktas su mokiniais. Todėl pagalvojau, kad užteks marinuoti laiką ir reikia grįžti prie senos svajonės.
– Turite patirties darbo rajone. Ar skiriasi darbas rajono mokykloje ir didmiestyje?
– Mokyti Paberžėje man patiko, vis dėlto viskas susiklostė taip, kad grįžau į Vilnių. Darbas rajone – keliantis iššūkių, bet kalbu ne apie mokinius, bet mokyklos bendruomenę. Rajone kartais mokiniams užkeliama aukšta kartelė, neatsižvelgiant į jų individualią padėtį. Neretai mokiniai rajone po mokyklos grįžta prie ūkio darbų ir tai mokytojas turi suprasti.
Būdavo, kad pagailėdavau kai kurių mokinių, kai žinai jų individualias istorijas.
– Vilniaus Fabijoniškių mokykla yra orientuota į sportą ir turi sportinių klasių. Neretai gajus stereotipas, kad sportininkai mažiau dėmesio skiria pamokoms ir susikoncentruoja į sportinės karjeros kūrimą. Ar Jūs tai pastebite?
– Dar atlikdamas pirmąją savo praktiką Vilniaus Senvagės gimnazijoje turėjau sportininkų klasę. Sportines klases mokau ir dabar. Iš visos patirties galiu pasakyti, kad tai tik stereotipas, jog sportininkams nerūpi mokslai. Dirbdamas su šiais mokiniais pamačiau, kad jie iš tiesų labai gabūs ir gebantys gerai mokytis, jei susikaupia. Juk sportininkai turi gerai žinoti taktikas, mąstyti.
Galiu pasakyti, kad tikrai sportininkai gali moksle pasiekti labai gerų rezultatų. Be to, mūsų mokykloje ir treneriai labai motyvuoja ir spaudžia, kad mokiniai neapleistų mokslų. Mūsų mokyklos požiūris – sportas ir mokslai turi eiti kartu, nes, jei nepasiseks sportinė karjera, išgelbės mokslas.
Mane labai džiugina, kai matau, kaip sportininkai kruopščiai dirba, su jais galima per pamokas įdomiai padiskutuoti. Ir tikriausiai, kaip ir kiekvieną mokytoją, mane labai džiugina, kai jie ima kelti klausimų.
– Kaip manote, koks šiandien turi būti geras mokytojas?
– Tiek mokykla, tiek mokytojai turi skatinti mokinius siekti geresnių tikslų ten, kur žmogus yra gabus, kur jam įdomu.
Mokytojo dienos proga iš Mokinių tarybos gavau padėką, kad esu mokytojas, kuriems rūpi mokinių nuomonė. Žinoma, gal man lengviau, nes mokau ir pilietiškumo pagrindų, tai turiu daugiau laisvės paklausti mokinių nuomonės įvairiomis temomis. Bet įsiklausyti mokinio labai svarbu.
Kitas svarbus dalykas – pasiaukojimas. Mes norime, kad mokytojo profesija būtų prestižinė, bet mums trūksta pasiaukojimo savo profesijai ir darbui. Lietuvai pavyko daug pasiekti, kai mūsų tauta buvo vieninga ir pasiaukojanti. Buvo žmonių, kurie atidavė viską dėl bendro tikslo. Taip pat svarbu nesitikėti labai greitų rezultatų. Turi judėti mažais žingsneliais ir tikėtis, kad mokyklos bendruomenėje, tarp tėvų, ar tarp mokyklos administracijos pasodinta sėkla po truputį išaugs ir subręs.
Manau, kad mokytojo pareiga – kurti geresnę visuomenę, bendrą gerbūvį. Kartu mokytojas turi išlikti šiuolaikiškas, tačiau netapti prisitaikėliu ar pataikautoju. Jis turi išlikti kritiškas. Geras mokytojas turi kurti santykį su mokiniais, skatinti mokinių tarpusavio santykius ir bendruomeniškumą.
Naujų ugdymo metodų taikymą, tinkamo emocinio klimato kūrimą, iniciatyvas vaikų gabumams ugdyti, specialistų pritraukimą į švietimo veiklą skatina ES fondų finansuojamos priemonės - „Kokybės krepšelis“, „Ikimokyklinio ir bendrojo ugdymo mokyklų veiklos tobulinimas“, „Mokytojų ir kitų švietimo sistemos darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas“ ir kt.
