Mes ir toliau elgiamės kaip skęstantis plaukikas, kuris nemėgina iš paskutinių jėgų kovoti dėl savo gyvybės, o viliasi, jog įkvėpto gurkšnio užteks kol priplauks gelbėtojas ir maloningai jį ištrauks iš gelmės.
„Sostinės dienos“ Vilniuje. Profesionaliai pagaminti ir apipavidalinti amatininkų prekystaliai, savivaldybių prisistatymų palapinės su kaip du vandens lašai panašiais bukletais, kuriuose skiriasi tik vietovių pavadinimai ir šiek tiek nuotraukos ir minia žmonių, kuriems reikia pramogų.
Kita šventė mokslo metų pradžiai, kai į mokyklas pasipylė mokinukai, nešini ta proga pabrangintomis gėlėmis.
Kalbant apie „Sostinės dienas“, išoriškai jos niekuo nesiskyrė nuo bet kurio kaimo gegužinės. Kepti grybai, šakočiai, lašiniai, rūkytos dešros skonio kaimiška dešra, ruginė duona iš kvietinių miltų. Viskas kaip visada, panašias prekes galima pamatyti bet kurio miestelio šventėje.
Nepaisant nieko, vis tiek smagu pasivaikščioti ir padūsauti apie būtąją LDK galybę ir kas būtų jei būtų. Tačiau šiemet padūsavimų jau nebuvo. Tai nutiko – tiesiog nutiko faktas, kad mes jau esame gilioje Europoje ir esame tiek giliai, kad šalis priklauso ne tik mums.
Nebuvo jokių skelbimų, šūkių ir ES finansuojamos viešinimo kompanijos. Tiesiog keliuose amatininkų kioskuose paklausus kainos pardavėja atsakė: „prašau, kalbėkite rusiškai“. Ten stovėjo ukrainietės.
Įdomi ir rugsėjo 1-oji. Tik netyčia šalia gražių pasigėrėjimų savimi praslydo skaičiai. Iš viso Lietuvoje mokyklas lankys per 320 tūkstančių moksleivių – 1,5 tūkstančio mažiau nei pernai. Per pastaruosius penkiolika metų moksleivių Lietuvoje sumažėjo 40 procentų. 41 aukštoje mokykloje studijuos apie 105 tūkstančius studentų, o tai 6 tūkstančiais mažiau nei pernai, arba kiek mažiau nei gyventojų Zarasuose.
40 proc. per 15 metų – į šią šventę reikia eiti ne su šypsenomis o su juodais kaspinais perrištomis gėlių puokštėmis, nes būtent čia aiškiausiai pamatai, kad tautos ir tautinės valstybės nebeliko ir nebebus.
Ir tai joks stebuklas. Po Vilnių jau sklando gandas, kad Ukrainos gyventojai dirba ir didžiųjų prekybos tinklų kasose. Vieni didžiausių šalies vežėjų net neslepia, kad pas juos tik 20 proc. darbuotojų lietuviai.
Laikai pasikeitė. Jei Vytautas Didysis girdė žirgus Juodojoje jūroje, tai dabar ukrainiečiai plauna lietuviškų statybų prakaitą Baltijos jūroje.
Mes dar nesuvokiame, kad realybė pakito ir šalis niekada nebebus tokia, kokia buvo. Ją teks dalintis ir ne tik svetimšaliams taikytis prie mūsų, bet ir mums prie jų.
Žinote, koks pagrindinis skirtumas? Ne, ne kalbos barjeras ir toli gražu ne mentalitetas. Mes jau europiečiai ir kalbame apie keturių valandų darbo savaitę ir mėgaujamės hipsteriškais malonumais iš serijos „seniai karo nebuvo“. Kai perlipome 75 proc. europietiško BVP vidurkio, atsipalaidavome.
O ukrainiečiai, baltarusiai alkani. Jie veržlūs ir be sentimentų, turintys aiškų tikslą – išgyventi ir įsitvirtinti turtingesnėje valstybėje. Tokie, kokie mes buvome prieš dvidešimt metų, kai ištisais kaimais ir miesteliais patraukėme į Didžiąją Britaniją, Norvegiją ir kitas šalis, kur, kaip tada atrodė, lyja pinigais. Dabar ukrainiečiui tūkstantis eurų, kai savo kaime sėdi be darbo, arba gali uždirbti 250 eurų atrodo kaip svajonių viršūnė.
To ir reikėjo tikėtis. Todėl dabar mums teks šiek tiek pasislinkti ir į savo namus įsileisti daugiau imigrantų. Kaip jau nutiko daugumoje ES šalių. Lenkijoje nuo 1 iki 2 milijonų ukrainiečių ir ten veikiančių įdarbinimo įmonių duomenimis, jie dirba po 10-12 valandų.
Vidutiniškai 250 valandų per mėnesį. Taip ariantis žmogus „į rankas“ gauna apie 850 eurų. Plius įmonė maitina, duoda kur gyventi. Tokiomis pat sąlygomis jie vežami ir į Lietuvą. Pasiūlykite tokias sąlygas patyrusiam lietuviui statybininkui, vargu ar padorioje kompanijoje išdrįsite tiksliai pacituoti atsakymą.
Ukrainos verslininkai jau skundžiasi, kad dūsta dėl kvalifikuotos darbo jėgos trūkumo. Žmonės masiškai bėga, vežasi savo šeimas ir net neplanuoja grįžti atgal. Jie žaibiškai integruojasi. Lietuvoje ir Lenkijoje jiems komfortiška. Vaikus leidžia į vietines mokyklas. Vienas ukrainietis verslininkas, milijardierius, pamėgino sustabdyta žmones, nes jie iš gamyklos pradėjo išvažinėti pamainomis. Verslas ėmė strigti, pasiūlė algą, artimą lenkiškai.
Į klausimą, kiek mokėti, kad jie liktų, atsakymas buvo drastiškas: „mokėk dvigubai daugiau nei lenkai. Tada pagalvosim. Ne tik dėl pinigų važiuojam.“ Kažkur girdėta?
Mes kol kas gyvenam atsipalaidavę ir įsivaizduojame, kad niekas nekinta arba beveik nekinta, tik mūsų gyvenimas nežinia kodėl gerėja. Tačiau jau reikėtų pradėti judinti kai kurias kūno ir smegenų vietas, kad prisitaikytume.
Aš nejuokauju. Prisitaikyti reikia ne tik atvažiavusiems, tą jie sugebės padaryti greitai ir efektyviai, kurie nesugebės, tiesiog grįš namo. Mes neturime kur grįžti jei nepasiseks. Visokie keisti biurokratiniai barjerai nepadės. ES jie lengvai apeinami.
Mums jau laikas kurti normalią imigrantų integracijos ir priėmimo sistemą, kad žmonės galėtų dirbti skaidriai, mokėti mokesčius mums, o ne lenkams, leistų vaikus į mūsų mokyklas (tai vis tiek bus). Neminėkite keliolikos valdiškų institucijų ir konkursus laimėjusių VšĮ, kurios sprendžia, kaip užsieniečiams prisitaikyti ir kaip parsivežti lietuvius namo.
Jos tam ir laimėjo konkursus, kad pinigus įsisavintų, o ne tam, kad ką nors realaus veiktų.
Esminė mintis, prie kurios reikia priprasti – to reikia ne jiems, o mums. Mes turime tvarkytis savo namuose taip, kad būtų malonu juose gyventi. Mums nereikia imigrantų, kurie praktiškai neintegruojasi į visuomenę ir gyvena pagal savo taisykles, getų. Nereikia įtampos, kuri neišvengiamai atsiranda kai kažkuri gyventojų dalis atsiduria užribyje.
Anot ekspertų, didesnį atvykstančiųjų skaičių daugiausiai lemia augančios gyventojų pajamos, tačiau didėjanti imigracija iš trečiųjų šalių gali kelti socialinių iššūkių. Beveik 64 proc. atvykusiųjų liepą yra Lietuvos piliečiai, tarp išvykusiųjų Lietuvos pilietybę turi daugiau nei 83 procentai. Statistikai teigiamas migracijos tendencijas fiksuoja visus šių metų mėnesius, išskyrus sausį. Iš viso šiemet į Lietuvą imigravo 28350 asmenys, iš šalies išvyko 22289 žmonės.
Daugiausiai užsieniečių į Lietuvą atvyksta iš Ukrainos.
Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas teigė, kad galimybė Lietuvos darbdaviams mažiau mokėti migrantams iš trečiųjų šalių gali stabdyti algų augimą ir technologinę pažangą.
Pernai Lietuva dėl migracijos prarado 3,3 tūkst. gyventojų.
Mūsų teritorija ir jos teikiama nauda čia lengvai leidžia įsikurti 5–6 milijonams žmonių. Tiek jų ir bus. Derlingos žemės ir teritorijos, kuriose komfortiška gyventi, šiuolaikiniame perpildytame pasaulyje dykromis nelieka.
Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentas Rolandas Tučas yra suskaičiavęs, kad norint išlaikyti ir taip jau per mažą dirbančių žmonių skaičių, per artimiausius penketą metų iš svetur į Lietuvą reiktų papildomai (neskaitant jau dabar atvykstančių) pritraukti bent jau 165 tūkst. darbingo amžiaus žmonių. Atvykstančių imigrantų skaičius jau dabar turėtų būti bent dvigubai ar net trigubai didesnis, nei yra šiuo metu