Interviu buvo duotas gegužės 24 dieną, jį vis dar galima pasižiūrėti čia. Sprendžiant iš ankstesnių I. Girkino prisipažinimų dėl karo nusikaltimo, vaizdo įrašas gali būti pašalintas, tačiau kopijas su svarbiausių vietų ištraukomis galima rasti čia ir čia.
I. Girkinas sako, kad kai tik jie bandė kovoti toliau nuo gyvenamųjų vietovių, būdavo nugalėti. „Ukrainos kariai man sakydavo: „Ko tupite kaip bailiai, išlįskite į atvirą lauką, nesislėpkite už civilių nugarų“. Atleiskite, bet ne! Išlįsti, kad mus nužudytų? Aš juk nesu Don Kichotas!“, – kalbėjo buvęs separatistų vadas.
I. Girkino taip pat buvo pasiteirauta apie gandus dėl mirties bausmės. I. Girkinas juos atvirai pripažino. Jo teigimu, mirties bausmė buvo įvykdyta keturiems vyrams, įskaitant du dalinių vadus, kurių kariai, kaip teigiama, nusikalto. Vienu atveju, kaip jis sakė, būrio vadas nežinojo apie įvykdytus nusikaltimus, tačiau vis vien buvo nužudytas, nors tikrieji kaltininkai, I. Girkino teigimu, buvo išsiųsti atlikti bausmės.
I. Girkinas tvirtina, kad iš pradžių šios mirties bausmės buvo vykdomos pagal „nuosprendį“, paskelbtą to, ką jis vadina tribunolu, sudarytu iš kariuomenės vadų. Visgi vėliau jie buvo vykdomi be jokio „teismo proceso“. Nėra jokių ženklų, jog kažkam iš aukų buvo suteikta galimybė apsiginti. I. Girkinas tiesiog spręsdavo, ką reikėtų nužudyti.
Jis sako, kad buvo nužudyta „keletas Ukrainos šnipų ir diversantų“, nepaaiškindamas, kaip ir kodėl būdavo priimami tokie sprendimai.
I. Girkinas nepaminėjo, ar Horlivkos savivaldybės tarybos narys Volodymyras Rybakas, 19-metis studentas Jurijus Popravka ir 25-erių studentas Jurijus Djakovskis, kurių siaubingai subjauroti kūnai buvo rasti upėje, buvo šnipai ar diversantai. Visi jie buvo pagrobti ir nužudyti I. Girkino vadovaujamų separatistų netrukus po Slovjansko užgrobimo.
Iš tiesų interviu buvo pasakyta mažai dalykų, kuriuos būtų galima pavadinti naujienomis. Nuo pat pradžių buvo aiškiai žinoma, kad separatistai prisidengė civiliais kaip gyvaisiais skydais. 2014-ųjų gegužę dvi narsios moterys Kramatorske pasipriešino separatistams: liepė jiems trauktis iš jų gatvės ir liautis stumti į pavojų jų vaikus. Moterys buvo priverstos bėgti – už savo drąsą jos susilaukė tokios bausmės.
Rusija taip pat puikiai žinojo, kad Rusijos ir prorusiški separatistai, kuriuos ji rimtai apginklavo ir finansavo, naudojosi civiliais. Tokie metodai buvo išties naudingi Rusijos propagandai: ji nepaminėdavo fakto, jog separatistai bombardavo ukrainiečius iš gyvenamųjų vietovių, tačiau iš karto rėkdavo, jei tik ukrainiečiai į puolimą atsakydavo ugnimi.
Apie pirmąjį neteisėtų žudynių įrodymą pranešė Vakarų žurnalistai, kai I. Girkinas ir jo vyrai 2014-ųjų liepos pradžioje buvo priversti trauktis iš Slovjansko. Po to ir kelių kitų pralaimėjimų Rusija nustojo remtis tokiais buvusiais GRU „specnazo“ karininkais ir samdiniais kaip I. Girkinas ir, manoma, ėmė dislokuoti savo karius. Kaip manoma, pirmąsias karines netektis šalis patyrė rugpjūčio pabaigoje.
2014-ųjų rugpjūčio pradžioje vyriausiasis I. Girkino padėjėjas Igoris Druzas BBC patvirtino, kad separatistai Slovjanske vykdė mirties bausmes. Jis tvirtino, jog kai kurie žmonės buvo nužudyti siekiant „užkirsti kelią chaosui“.
I. Girkinas 2013-aisiais galbūt ir pasitraukė iš Rusijos karinės žvalgybos agentūros (GRU), tačiau sunku jo „išėjimą į pensiją“ vertinti kaip nesusijusį su tolesniais veiksmais. Nors Rusija vis dar mėgina tvirtinti nekariaujanti Donbase, jai nepavyko paneigti savo vaidmens Kryme.
2016-ųjų kovą I. Girkinas interviu Rusijos leidiniui „Komsomolskaja Pravda“ viešai prisipažino nurodęs vykdyti neteisėtas žudynes. Interviu vėliau buvo pašalintas, tikėtina, todėl, kad daugelis komentatorių pažymėjo, jog I. Girkinas viešai prisipažino vykdęs karo nusikaltimus.
Interviu I. Girkino buvo pasiteirauta, kaip jie kovojo su plėšimais. Jis atsakė, kad tą darė „pasitelkdamas mirties bausmes“, besinaudodamas Sovietų Sąjungos diktatoriaus Jozefo Stalino 1941-aisiais įvestais teisės aktais dėl „karo teismų“. Jis prisipažino Slovjanske įvykdęs keturias tokias mirties bausmes ir teigė, kad vienas iš nužudytųjų buvo Ukrainos nacionalistinio „Dešiniojo sektoriaus“ „ideologinis rėmėjas“. Tikėtina, jog I. Girkinas tuomet paminėjo keturis asmenis žinodamas, kad yra rašytinių įrodymų dėl keturių mirties bausmių, o gegužės 24-osios interviu jis tvirtai naudoja žodžius, leidžiančius suprasti, jog mirties bausmių skaičius buvo didesnis.
