Praeito mėnesio tekstas, apie tai, kodėl skolinasi tik kvailiai (publikuotas balandžio mėnesį), yra čia. O šį kartą apie labiausiai romantizuojamą ir mistifikuojamą temą – investavimą. Pirma dalis iš investavimo serijos.
Įprasta, kuomet vaikas vieną pirmų kartų yra pavojingoje situacijoje, su kuria jis nesusipažinęs, jį įspėti apie pavojų. Pavyzdžiui pasakyti, kad lygintuvo liesti nereikėtų, nes gali nudengti. Arba nebėk nuo kalno – pargriūsi. Arba nelipk ant spintos, nes nukrisi.
Nors apie vaikų auklėjimą nežinau nieko, bet tai, jog daugelis rizikos atžvilgiu buvo auklėti labai neteisingai, faktas akivaizdus.
Turbūt dalinai iš komunizmo statybos visoje Rytų Europoje įsišaknijusi baimė bet kokiai rizikai, kartu su neapykanta visoms verslumo apraiškoms, yra natūrali mūsų šiandieninės socialinės santvarkos dalis. Bet ji yra ydinga.
Jauni žmonės šios baimės pančių po truputį kratosi. Nors net dabar labai per dažnai tenka išgirsti vyresnės kartos atstovų pamokas jaunimui apie riziką.
Nedaryk to, nesielk taip. Stok į universitetą, mokykis gerai, susirask darbą didelėje įmonėje. Pinigus saugok, padėk indėlį. Investuoti negalima – bankas pavogs. Būk savo vietoje, neišsišok.
Visi šie pamokymai nėra labai blogi, tik nevykę. Nes veda į neįdomų ir dažnai liūdną gyvenimą, kurio pradžia ir pabaiga susiveda į pasėdėjimą stikliniame dangoraižyje.
Nėra tai blogas gyvenimas. Tik labai jau nuobodus.
Su ta pačia logika žmonės žiūri ir į finansų pasaulį. Grynieji yra geriau nei kažkokios investicijos. Kas tas akcijas ar obligacijas supaisys. Va Aldutė turėjo 5 tūkstančius, buvo į tuos fondus skandinavų bankų investavus, užėjo 2008 metai ir bankas viską atėmė – teigia Stasys J., prisistatantis finansų ekspertu.
Ar tai yra melas? Ar nebuvo tūkstančių ir milijonų aldučių ? Žinoma, kad buvo. Tačiau jos nieko nereiškia. Nes buvo ir tūkstančiai warrenų, kurie aldučių pinigus susirinko ir nusipirko po naują jachtą. Rizika yra gyvenimo dalis ir, jos deramai nesuvokiant bei nevaldant, nuolat gauni į kepenis.
Pasakojant apie investavimą, ypač jaunai auditorijai, beveik visuomet tenka išklausyti kokio nors susirūpinusio ir gudriausio už visus suaugusiojo pamokslą, jog investavimas susijęs su rizika ir investuoti reikia itin atsargiai.
Nes jis turi fondų už 2 tūkstančius pinigų nusipirkęs ir tai jį natūraliai daro kvalifikuotu komentuoti.
Žinoma, tai nėra melas. Investavimas susijęs su rizikomis. Tik dažniausiai tas išsakytas atsargiai skiriasi nuo realaus atsargiai, kuris taip pat skiriasi nuo to atsargiai, su kuriuo į investicijų pasaulį derėtų eiti jaunam žmogui. O ir šiaip, viskas gyvenime susiję su rizika. Bet dėl to retas gyvena požeminiame bunkeryje.
Jaunas žmogus privalo investuoti ne atsargiai. Paaugliai pirmąsias savo investicijas finansų rinkose turėtų privaloma tvarka atlikinėti nuo 8 klasės. Ir investuoti tik į pakankamai rizikingas finansines priemones, kurių kainos kintamumas yra aukštas. Dėl dviejų paprastų priežasčių.
Pirmiausia, jei prarandi 100, 500 ar net 1000 eurų, kuomet tau yra 14, tavo bendrai gyvenimo gerovei tai neturi absoliučiai jokios reikšmės.
Tuos pinigus tikrai atidirbsi. Todėl prarasti juos tau nereiškia nieko. Na, o antra, apie riziką mokytis gali tik su ja susidūręs. Tad rizikingos investicijos karjeros pradžioje tiek leidžia suprasti, kaip per labai trumpą laiką gali dingti didelė dalis kapitalo, tiek patirti įvairiausias su asmeninio turto staigiais pokyčiais susijusias emocijas už sąlyginai mažą kainą.
Kaip pianinu groti galima išmokti tik kiekvieną dieną maigant klavišus, taip ir riziką valdyti bei investuoti galima išmokti tik tuo užsiimant. Kiekvieną, kuris pianinu groti mokytųsi dieną naktį skaitydamas knygas apie pianiną, visuomenė laikytų kvailu.
Tačiau knygų skaitymas apie finansų rinkas ir investavimą yra laikoma geru tonu ir teisinga praktika. Nors tai gali būti nebent laisvalaikio užsiėmimas, bet tikrai ne tiesiogiai į praktinę naudą išsiverčianti veikla.
Per savo atsargumą ir norą apsaugoti vaikus, tėvai dažniausiai iš esmės sugriauna atžalų galimybes turėti pasyvias pajamas, verslą. Visos rizikos yra sureikšminamos, finansinių nuostolių verčiama perdėtai bijoti, visi gyvenimo pasirinkimai turi būti saugūs.
Vienintelis realus būdas mūsų pasaulyje sukaupti finansinio turto ir gyventi patogiai yra išugdytas gebėjimas investuoti.
Nes tik nuolat investuojama pajamų dalis gali sukurti diversifikuotą pinigų srautą, kuris nepriklausys nuo vieno darbdavio, vienos įmonės ar vienos valstybės ekonomikos.
Ne tiek svarbu, ar investicijos nukreipiamos į realų turtą, ar į startuolius ir nuosavas įmones, ar finansinius aktyvus. Svarbiausia, jog dalis pajamų būtų nuolat investuojama.
To, o ne baimės, susijusios su potencialiomis rizikomis ir nuostoliais, nuo mažens turėtų būti mokomi vaikai.
Rizikos turėtų ne baimę kelti, o būti išmoktos valdyti. O finansiniai nuostoliai turėtų tapti tokiu pačiu nemaloniu dalyku, kaip sugedęs televizorius ar sudužęs telefono ekranas – visiems pasitaiko, nieko čia baisaus.
Taip, mokytis rizikos supratimo ir valdymo kainuoja. Tačiau nėra nemokamų nei pamokų, nei pietų. Ir jei šiandien už rizikos pamokas susimokėti nenori, ateityje už nemokėjimą elgtis, per vieną ar kitą pusę, susimokėsi dvigubai.
Iliuzijų turėti ir manyti, jog kažkaip viskas savaime susitvarkys, nevertėtų. Reikia mokytis ir tam, kad pamokos būtų išmoktos, už mokslus būtina susimokėti.
Investuoti privalo kiekvienas. Visi, kurie to nedaro, skriaudžia ateities save, savo turimus ar būsimus vaikus.
Kurį laiką, ypač kol esi jaunas, galima save apgaudinėti, jog ne piniguose laimė ir pinigai nėra svarbūs. Bet tik kurį laiką. Ilgainiui tenka susigyventi su realybe. Kurioje visi, kurie savo pinigus tik leidžia, tačiau neinvestuoja, dažniausiai miršta nei turtingi, nei laimingi.