Per Velykas apliejo vandeniu? Nenustebkite, tai – sena tradicija

Daugybę įdomių ir prasmingų Velykų šventės tradicijų jau padengė laiko dulkės. Vis tik, etnologų manymu, kai kuriuos papročius sėkmingai galėtume atgaivinti – šiandienos visuomenėje yra didelis pramogų poreikis.

Užpildė senosiomis apeigomis

Kai etnologai suskaičiuoja dar gyvas iš amžių glūdumos atėjusias Velykų tradicijas, pastebime, kad ne tiek daug jų ir liko. Pirmiausia iškyla pagrindiniai šventės akcentai – kiaušinių marginimas, gausūs atsigavėjimo pusryčiai, iškilmių pamaldos, verbų šventinimas.

Štai Mažeikių rajone Pievėnų bažnyčioje dar stengiamasi išsaugoti teatralizuoto velyknakčio budėjimo prie kryžiaus su Nukryžiuotuoju paprotį, kaip tvirtinama, išlikusį vienintelį katalikiškoje Europoje. Palyginti neseniai Velykų rytą daugelyje Lietuvos vietovių dar buvo mušami būgnai.

Skirtingai nei kitos mūsų senosios kalendorinės šventės, Velykos yra grynai krikščioniškos kilmės, bet ilgainiui įgijo tradicinių žemdirbiškų bruožų.

„Lietuvoje Velykų šventimo papročiai atsiranda vėliau, nei atėjusi didžiausia krikščioniškojo pasaulio šventė. Bet jie nesiskiria nuo tradicinių, nes žemdirbys kitokio, nei jam įprasto, šventimo modelio neįsivaizdavo. Tyrinėjant Velykų apeigas apie senąją mūsų protėvių pasaulėjautą galima sužinoti ne ką mažiau nei iš kitų mūsų kalendorinių švenčių, aptinkame būdingus papročius: iškilmingas ir gausias vaišes, supimąsi sūpuoklėmis, laistymąsi vandeniu, asmeninės laimės ir ūkinės sėkmės būrimus“, – DELFI pastebėjo etnologas doc. dr. Arūnas Vaicekauskas.

Laikėsi mitinio laiko tvarkos

Pasak mokslininko, žemdirbiui visais laikai rūpėjo trys dalykai: sėkmingas duonos auginimas, gyvulių ūkis ir šeima (bendruomenė). Šiuos aspektus pastebėsime bet kurioje žemdirbiškoje šventėje, taip pat – švenčiant Velykas.

„Kiekviena mūsų kalendorinė šventė prasideda apeigomis, tam tikrais tikėjimais, parodančiais, kad prasideda ne kasdieninis, o išskirtinis – mitinis laikas, kuris buvo pačioje pasaulio pradžioje. Todėl daugelis apeigų išplaukia iš to suvokimo. Štai per šventes tiek daug valgome, nes tikėta, kad jei mitiniu laiku yra maisto ant stalo, tai jo bus visada“, – aiškino A. Vaicekauskas.

Buvo manoma, kad išskirtiniu laiku vyksta ir kitokie gamtos reiškiniai, pavyzdžiui, pirmą Velykų diena tekėdama saulė šoka ar supasi sūpuoklėse, palanku atlikti magines apeigas ir pan.

Mitiniu laiku pradeda galioti įvairūs draudimai, paremti tikėjimu, kad netinkamai elgiantis laukia blogos pasekmės. Tai matome ir Velykų šventinėmis dienomis – buvo draudžiami ūkiniai darbai: negalima žemės judinti, austi, velėti, malti ir pan., nes esą vasarą pasėlius ledai išmuš ar audros išguldys, gyvuliai kvaituliu suksis, vėjas stogus nuplėš, griaustinis trenks ir pan.

Didįjį šeštadienį nebuvo galima bartis, nes esą barniai lydės visus metus. Tą dieną nieko neskolindavo, kad nepaskolintų savo laimės. Didįjį penktadienį, Kristaus kančios dieną, stengdavosi netriukšmauti, buvo draudžiama bet kur lieti vandenį, pilti šiukšles, nešluostydavo dulkių, kad „nepribarstytų Jėzui į akis“.

Verbos simbolizavo gyvybines galias

Etnologas atkreipė dėmesį, kad Velykų šventinis ciklas nuo kitų mūsų švenčių išsiskiria ir savo ilgumu. Jis prasideda Verbų sekmadienį, o baigiasi tik kitą sekmadienį po Velykų.

Pagal krikščioniškąją tradiciją šventinamos bažnyčioje verbos simbolizuoja palmės šakas, kurios buvo klojamos po kojomis Kristui įžengiant į Jeruzalę. Tačiau liaudišku supratimu, į verbą įpintos žaliuojančių augalų šakelės pirmiausia simbolizavo gyvybines galias.

„Štai kadagys geba žaliuoti ir žiemą, o blindė tokia gyvybinga, kad pakanka į žemę įsmeigti šakelę ir ji išleidžia šaknis. Gyvybinės galios, žemdirbiui išskirtinai aktualios, akcentuojamos per verbą. Tikėta, kad šventintos verbos įgyja ir apsauginės galios, todėl buvo naudojamos norint apsaugoti namus nuo žaibo, pasėlius nuo audrų ir panašiai“, – pasakojo A. Vaicekauskas.

Po Verbų sekmadienio prasidėdavo Didžioji savaitė. Pirmąją reikšmingesnę dieną – Didįjį ketvirtadienį, vadintą „čistuoju“, valydavo bei vėdindavo namus, prausdavosi, šveisdavo kaminus, kastruodavo gyvulius ir kt. Etnologas pastebi, kad nė viena reikšmingesnė žemdirbiško kalendoriaus šventė neapsieidavo be ritualinio švarinimosi.

Beje, buvo tikima, kad Didįjį ketvirtadienį galima atsikratyti įvairių namų parazitų. Tam buvo atliekami ir tokie gana savotiški ritualai, kai bėda perkeliama kitam. Pavyzdžiui, sušluotos trobos šiukšlės per tvorą permetamos kaimynui. Arba kas nors iš namiškių klausdavo: „Kur tavo blusos?“, o kitas atsakydavo: „Išėjo pas Joną!“.

Vaikai tampydavo „silkę“

Didįjį šeštadienį iš bažnyčių žmonės skubėdavo namo nešini pašventinta ugnimi ir vandeniu. Krosnį įkurdavo tik sulaukę šventintos ugnies ir virdavo šventinį maistą. Tą pačią ugnį stengdavosi išsaugoti ir naudoti iki Atvelykio ar net ilgiau.

„Visoje Lietuvoje tikėta, kad tas, kas pirmas pasisems šventinto vandens, pirmas nudirbs ir visus darbus. Todėl bažnyčioje prie vandens net susidarydavo grūstis, o paskui prasidėdavo savotiškos lenktynės siekiant pirmam pasiekti namus“, – kalbėjo A. Vaicekauskas.

Tikėta, kad šventinti ugnis ir vanduo turi apsauginę galią. Su ugnimi apeidavo trobas ir laukus, kuriuos šlakstydavo vandeniu ir tam, kad perkūnas netrenktų, išnyktų kenkėjai bei piktžolės. Švęstą vandenį naudodavo ir kaip vaistą, šlakstydavo ir mirštančiuosius, kad nuvytų piktąsias jėgas.

Etnologas nusakė dar vieną įdomesnę apeigą, kai Didįjį šeštadienį daugelyje vietovių vaikai tampydavo virve aprištą lentgalį, sakydami, kad tempią silkę, kuri dažnai būdavo nupiešta ant lentos. Vyskupas Motiejus Valančius yra minėjęs, kad Didįjį trečiadienį „silkę“ tempdavo kartą, ketvirtadienį – du kartus, o penktadienį – tris kartus. Šį paprotį galima palyginti su Kalėdoms ar Užgavėnėms būdingu kaladės tampymu, tačiau jis pritaikytas prie krikščioniškojo konteksto.

Populiariausi margučiai – juodi

Žemdirbio tradicinis gyvosios gamtos garbinimas susimaišė su krikščioniško tikėjimo akcentais ir puošiant Velykinį stalą. Pavyzdžiui, į sudaigintus želmenis statė molinį Velykų avinėlį – Kristaus simbolį.

Mokslininkas priminė, kad kiaušinių marginimas nesusijęs su krikščioniškomis tradicijomis – nebent tik kaip naujos gyvybės simbolis. Ritualiniame kontekste margučiai atlieka tas pačias funkcijas, kaip ir pasėlio grūdas.

„Abu, priklausydami negyvų daiktų kategorijai, sugeba patys iš savęs duoti naują gyvybę. Marginimas tais gražiais raštais – ypatingai vėlyvas reiškinys. Tradicinis margutis yra vienspalvis, nudažytas gamtiniais dažais. Lietuvoje kiaušinius dažė pirmiausia archainėmis spalvomis. Dažniausiai – juodai, nes ši spalva simbolizuoja žemę, o antra pagal populiarumą – įvairaus sodrumo raudona – gyvybę palaikančio kraujo spalva“, – kalbėjo A. Vaicekauskas.

Tereikia postūmio

Etnologo nuomone, šiomis dienomis atgaivinti kai kurias Velykų šventės tradicijas ne tik galima, bet ir būtina. Štai antrąją šventės dieną vaikinai merginas laistydavo vandeniu, o jos atsigriebdavo trečiąją – Ledų – dieną. Tai pakankami jauna pramoga, kuri dažniausiai turėdavo vasaros metu pasėliams garantuoti pakankamą drėgmės kiekį.

Nuo Velykų antros dienos prasidėdavo ir tradicinio supimosi sūpuoklėse sezonas. Būdavo stengiamasi kuo aukščiau pakilti, nes tikėta, kad tuomet bus aukštesni pasėliai.

„Aplink matome atgimstančių švenčių pavyzdžių. Gaivinant Velykų tradicijas sūpuoklės dabar galima būtų įrengti parkuose, vaikų žaidimų aikštelėse – laikinas margučių ridenimo vietas. Švelnia forma, matyt, atgimtų ir laistymasis vandeniu. Vietoje kokios šuniukų parodos galėtume rinktis margučių ekspoziciją ir pan. Šiandienos pasaulyje, ypač miesto vartotojiškai visuomenei, pramoga yra labai gerai parduodama produkcija. Tereikia šiokių tokių pastangų pastūmėti tradiciją“, – teigė A. Vaicekauskas.