O. Y. Ekenas pelnė Jungtinių Valstijų armijos sidabrinę žvaigždę už tai, kad kartu su Turkijos brigada dalyvavo trečiajame Huko mūšyje, vykusiame 1953 m. gegužės 28–29 dienomis – gynybiniame veiksme, kuris neleido Kinijos pajėgoms įžengti į Seulą.
Praėjus daugiau nei šešiems dešimtmečiams, kai JAV dėmesys vėl krypsta į Korėjos pusiasalį, 89-erių metų Turkijos veteranas jau nebetiki, kad amerikiečiai būtų jam užnugariu.
„Mūsų sąjunga su JAV ir NATO egzistuoja tik ant popieriaus, – interviu Ankaroje pareiškė O. Y. Ekenas. – Jie mus palaikytų tik tuo atveju, jeigu sutaptų mūsų interesai.“
Strategiškai įsikūrusi Turkija, besiribojanti ir su Europa, ir su Azija, bei kontroliuojanti prieigą prie Juodosios jūros, Šaltojo karo metais buvo gynybinė siena, užstojanti nuo Sovietų Sąjungos. Tačiau jos kelias į narystę Šiaurės Atlanto Sutarties Organizacijoje (NATO) buvo pradėtas maždaug už 5000 mylių į rytus, Korėjos mūšių laukuose, kur turkai kovėsi išvien su Didžiosios Britanijos ir Amerikos kariais.
1952 m. priimta į transatlantinį karinį aljansą Turkija turi antrą pagal dydį (po Jungtinių Valstijų) NATO kariuomenę. Tačiau O. Y. Ekenui, apsuptam apdovanojimų, laikraščių iškarpų ir nespalvotų nuotraukų, kuriose jis stovi su amerikietišku M1 karabinu, draugystės dienos jau praeityje.
„Turkija buvo palikta likimo valiai ir bando žengti savo keliu“, – sako jis.
NATO žymint 70-ąsias metines, nepasitikėjimas yra abipusis.
JAV ir Aljansą gąsdina Turkijos prezidento Recepo Tayyipo Erdogano sprendimas pirkti iš Rusijos moderniausią S-400 priešraketinę gynybos sistemą, o Turkijos ir prezidento Donaldo Trumpo administracijos nesutarimai dar labiau nuodija tarpusavio santykius.
D. Trumpo nuolaidos Izraeliui, parama Juanui Guaido Venesueloje, pagalba kurdų kovotojams Sirijos kare – visiems šiems sprendimams Turkija nepritaria. D. Trumpas dar pablogino Turkijos ekonominę situaciją, paraginęs išlaisvinti amerikiečių pastorių ir praėjusiais metais pradėdamas valiutų krizę, kuri prisidėjo prie R. T. Erdogano pralaimėjimo Ankaros ir tikriausiai Stambulo savivaldybių rinkimuose sekmadienį.
„Egzistuoja realus pavojus“, kad Turkija „nutols nuo Europos ir JAV ir priartės prie Rusijos bei Irano“, – spalio mėnesį „Bloomberg View“ apžvalgoje rašė buvęs NATO sąjungininkų vadas Jamesas Stavridis.
Ir vis dėlto draugiškų santykių užbaigimas atrodo neišvengiamas. Vašingtonas verčia Turkiją atsisakyti planų pirkti rusų S-400, sakydamas, kad tai pakenktų perspektyvai aprūpinti Ankarą naujos kartos reaktyviniais lėktuvais F-35, kuriuos Turkija padeda gaminti.
Pasak JAV gynybos pareigūnų, dėl šios priežasties Pentagonas vėluoja pristatyti du naikintuvus, skirtus apmokyti turkų pilotams. S-400 sistema nesuderinama su NATO, ir JAV yra susirūpinusi, kad ji gali būti naudojama rinkti žvalgybos informaciją apie F-35 slaptas galimybes.
Praėjusį mėnesį R. T. Erdoganas Turkijos televizijai TV24 pareiškė, kad „nė nesvarstys“ galimybės atšaukti sandorį su Rusija. Turkijos užsienio reikalų ministras Mevlutas Cavusoglu trečiadienį konferencijoje Vašingtone nuėjo dar toliau, tvirtindamas, kad S-400 sistema yra „neatidėliotinas poreikis“ jo šaliai, nes „NATO dar nėra pakankamai pajėgi apsaugoti visą mūsų oro erdvę“.
R. T. Erdoganas atmeta kaltinimus, kad šalis nusigręžia nuo Europos, ir sako, kad Turkija ir toliau išlieka NATO misijų partnere, taip pat ir Afganistane. Turkijos Kureciko mieste laikomas ankstyvojo įspėjimo radaras – svarbi NATO balistinių raketų gynybos dalis. Šalyje taip pat įsikūrusi „Incirlik“ karinė oro bazė, naudojama operacijoms prieš „Islamo valstybę“, o dar anksčiau – pagrindinė U-2 šnipinėjimo lėktuvų operacijų bazė, kol sovietai 1960 m. gegužės mėnesį nepašovė Francio Gary Powerso lėktuvo.
Trintis Turkijos ir JAV santykiuose – nieko naujo. Kibirkštys pažiro dar 2003 m., kai Turkija atsisakė priimti JAV karius invazijai į Iraką. 2006 m. nė viena JAV bendrovė nedalyvavo konkurse dėl Turkijos atakos sraigtasparnio sutarties, nes Turkija pareikalavo prieigos prie orlaivio programinės įrangos kodo.
O. Y. Ekenas svarsto, kad nesutarimai siekia dar toliau, 1964 m. Kiprą, kai prezidentas Lyndonas Johnsonas uždraudė Turkijai naudoti amerikietiškus ginklus, kad apsaugotų etninius Kipro turkus. Kai Turkija 1974 m. galiausiai vis tiek įsiveržė į Kiprą, JAV nustatė ginklų embargą, tačiau Libijos lyderis Muammaras Qaddafis suteikė turkams atsarginių dalių, kad šie galėtų naudotis JAV gamybos reaktyviniais lėktuvais.
Nepaisant nesantaikos, Turkija prireikus atėjo Amerikai į pagalbą tiek Kuboje, tiek Korėjoje. Nuo 1950 iki 1954 m. Korėjoje tarnavo daugiau nei 56 000 turkų karių, o šimtai jų niekada nebegrįžo namo. Turkijos įnašas į trečiąjį Huko mūšį padėjo sustiprinti JT pajėgų poziciją paliaubose, pasirašytose 1953 m. liepos mėnesį.
Tačiau taikos sutartis niekada nebuvo pasiekta, ir dėl šios klaidos dar ir šiandien Šiaurės ir Pietų Korėjos sieną drebina nesutarimai.
Ali Riza Yurtnacas buvo vienas pirmųjų Turkijos karių, išsiųstų į Korėją; jis buvo sužeistas trečiąją dislokacijos į frontą dieną – gavo kulką į sėdmenis. Gydytojai nusprendė ją palikti, ir 1951 m. sausio mėnesį jis prisijungė prie Kumyangjang-Ni mūšio, už kurį Turkijos ir JAV karius išskirtinai pagerbė prezidentas Harry Trumanas.
Kulka buvo pašalinta tik po kelių mėnesių, kai vyras sugrįžo į Turkiją.
90-ies metų sulaukęs A. R. Yurtnacas prisimena laipinimą į JAV laivą, plaukiantį į Korėją, ir laivo kapitoną, kuris šaipėsi iš jo „Mauser“ tipo pertaisomo turkiško šautuvo. Kai jie nusileido Busane, turkams buvo išdalyti pusiau automatiniai M1 šautuvai.
Nuo to laiko, kaip interviu pareiškė A. R. Yurtnacas, „jie užkirto kelią mūsų plėtrai ir stengėsi padaryti mus priklausomus nuo Jungtinių Valstijų“.
„Kai prisimenu praeitį, gailiuosi, kad kovojau Korėjoje už JAV ir jos sąjungininkų interesus, – teigia jis. – Jaučiu, kad mūsų tuometinės aukos už sąjungininkus šiandien nieko nebereiškia.“
