Trečiadienį parlamentas didele balsų dauguma pritarė naujosioms taisyklėms dėl plastiko, tai yra siūlymui Europos Sąjungoje uždrausti kai kuriuos vienkartinio naudojimo plastikinius gaminius. ES narės privalo pritarti tokiai priemonei, ir tai beveik garantuota, nes galutinis pasiūlymas buvo su jomis derintas. Buvo susitarta uždrausti naudoti dešimt plastiko gaminių, teršiančių Europos paplūdimius, taip pat plastikinius žvejybos įrankius, dar vieną rimtą šaltinį jūros taršos, kuri, Europos Komisijos paskaičiavimais, bloko ekonomikai kainuoja iki 695 mln. eurų (780 mln. JAV dolerių) per metus, padarydama žalos turizmui bei žvejybos pramonei.
Tačiau uždrausti plastikines šakutes, šiaudelius ir tuos baisingus maišiklius nuo 2021 metų ir užtikrinti, kad plastikiniai dangteliai neatsiskirtų nuo butelio, jį atidarius, – vargu ar tai didelis žingsnis į priekį. Plastiko pramonė, kuri darė didelį spaudimą siekdama sušvelninti įstatymą, vis tiek yra nepatenkinta dėl „griežtų gamintojo reikalavimų“ maisto dėžučių, puodelių, cigarečių filtrų, drėgnų servetėlių, plastikinių maišelių bei žvejybos tinklų gamintojams. Šioms įmonėms teks padengti valymo darbų ir perdirbimo išlaidas. Bet ES narės privalo įgyvendinti programas. Dėl to toks metodas bei požiūris tampa neveiksmingas, ypač naujesnėse ES narėse, kurios silpnesnės institucijos.
Vis dėlto situacija ES pagal plastmasės atliekų perdirbimą yra geresnė nei kitur. Perdirbimo rodiklis viršija 40 proc. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) 2014 metų duomenimis, Europa perdirbo apie 30 proc. savo atliekų, tris kartus daugiau nei Jungtinės Valstijos. Japonija bei Australija, jau neminint besiformuojančių ekonomikų, taip pat atsilieka.
Bet Europa gamina tiek daug plastiko, jog ji yra didžiausia eksportuotoja, nepaisant aukšto perdirbimo rodiklio.
Kinijos, kuri buvo laikoma didžiausia pasaulyje teršėja plastiku, taikomi apribojimai drastiškai nusmukdė ES eksportą. Europa buvo priversta sumažinti atliekų išvežimą, bet iš esmės ji tik pakeitė Kiniją kitomis atliekas priimančiomis šalimis, tokiomis kaip Malaizija, Vietnamas ir Turkija. O šiose šalyse perdribimo pajėgumų žaibiškai nesukursi. Vietname surenkama tik 10 proc. vietos gamybos plastiko atliekų. Didelė dalis importo nukeliauja į vadinamąsias „amatininkų arteles“, kur plastiko nedideli kiekiai perdirbami neoficialiai, o nepanaudotos atliekos – iki 30 proc. – yra sudeginama arba išmetama į upes. Nieko keista, kad Vietnamas, kaip ir kai kurios kitos Azijos ekonomikos, ėmė riboti kai kurių plastiko atliekų importą praėjusiais metais.
Kaip Europos gyventojams, nesunkiai galima didžiuotis atliekų surinkimu bei perdirbimo praktikomis. Vokietijoje, pavyzdžiui, užfiksuotas aukščiausias perdirbimo rodiklis pasaulyje, 56 proc., o tinkamas atliekų rūšiavimas tapęs jau beveik instinktu. Tačiau eksportas ir tai, kas jam nutinka, man asmeniškai niekais paverčia tokį optimizmą. Optimizmu neturėtų trykšti ir ES bei nacionalinio lygio reguliuotojai. Švari, ekologiška Europa iš tiesų yra didelė šalių, ankstesnių jos kolonijų, teršėja.
Tikra principinga Europos plastiko politika turėtų neapsiriboti įstatymais, kuriems pritaria Europos Parlamentas. Nėra priežasties, dėl kurios visos ES mastu nenustatoma data, nuo kada būtų draudžiami visi vienkartinio naudojimo plastiko gaminiai, išskyrus biologiškai skaidžius ir visiškai perdirbamus. Įstatymu uždrausti maišiklius kavai, o ne plastikinius maišelius yra nelogiška. Reikalauti iš gamintojų padengti išlaidas, siekiant pagerinti sąmoningą suvokimą apie jų gaminamų plastikinių gaminių daroma žalą aplinkai, kaip kad numatyta naujomis taisyklėmis, yra sudėtingas bei painus būdas išspręsti problemą, kurią jau pripažįsta dauguma Europos vartotojų.
Svarbiausias akcentas turėtų būti telkiamas į patogias plastiko pakuočių alternatyvas, tarkim, apsiperkant prekybos centruose. Griežtesni reikalavimai gamintojams turėtų eiti išvien su plastiko atliekų eksporto bei atliekų užkasimo apribojimais. Jei to nebus daroma, toks palaipsnis proceso nutraukimas užtruks ilgai. Aš sutinku siurbčioti kokteilius be šiaudelio ar , tarkim, per popierinį, bet bent jau šiuo metu, tiesą sakant, nėra už ką kelti taurę.
