„Paaugliai, kurių psichika ir savivertė nėra susiformavusi, savo vertę suformuoja per like'us. Tada jų siekiama bet kokia kaina. Mes taip pat žinome ir kitą statistiką, kad kasmet pasaulyje žūva tūkstančiai žmonių tiesiog darydami asmenukes, nes neužtenka vien save nufotografuoti, reikia rizikuoti, kaboti ant kranų, save žaloti. Tai ir nulemia, kad yra siekiama dėmesio“, - „DELFI dienoje“ sakė Vilniaus psichikos sveikatos centro direktorius, psichiatras Martynas Marcinkevičius.
– Ar žmonės grėsmių internete nepastebi ar nenori pastebėti?
– Pirmiausia norėčiau pasakyti, kad tiek internetas, tiek socialiniai tinklai patys savaime nėra nei gėris, nei blogis. Tai tiesiog įrankis, su kuriuo gali daryti ir gerus, ir blogus dalykus. O tai, kad 73 procentai nėra pastebėję, manęs nestebina. Jeigu tu kažkokios informacijos ieškai tik tam tikruose tinklalapiuose, tai neigiami dalykai gal ir nėra pastebimi. Aš pats turbūt būčiau iš 73 proc. žmonių, kurie internete patys asmeniškai nesusiduria su kažkokiais labai blogais dalykais. Tiesa, jeigu mes kalbame apie tai, kad ketvirtis žmonių yra susidūrę, tai skaičiai yra didžiuliai.
– Lietuvoje kartais nuskamba rezonansinės istorijos, kai socialiniuose tinkluose paviešinami nufilmuoti žiaurūs patyčių ar smurto atvejai. Tačiau, panašu, tai nebėra pavieniai atvejai, tai tampa tendencija?
– Tai yra aiškinama dviem dalykais. Visų pirma, reikia suvokti tokį fenomeną, kuris yra ne tik su internetu, bet ir televizija. Esame įpratę to, kas vyksta ekrane, nevertinti kaip realybės. Penktadienį ar šeštadienį vakare, jeigu pažiūrėsime lietuviškus kanalus, dažniausiai matome siaubo filmus ar trilerius, kur žmonės kankinami, daug kraujo. Visa tai mes priimame, kad tai filmas, to nėra. Deja, panašu yra ir internete. Žmogus, žiūrėdamas į ekraną, jis nesutapatina, kad tai vyksta realiai, jam tai panašiau į filmą ar kompiuterinius žaidimus. Deja, mūsų sąmonė yra taip susiformavusi, kad jeigu aš to nejaučiu, man tai atrodo nerealu. Tai yra didelė problema. Manęs jau ne pirmą kartą klausia apie šį savižudybės atvejį.
Aš manau, kad kokie 99 procentai tų žmonių, kurie žiūrėjo ir jeigu jie realiai būtų tame kambaryje, kuriame žmogus šalia jų žudytųsi, jie tikrai kažką darytų, bet tas nerealumo jausmas ir yra sukuriamas. Tai yra viena tokia objektyvi pusė. Žmonės į tuos vaizdus, kuriuos mato internete, nereaguoja taip, kaip reaguotų realiai.
Galų gale, apie tuos pačius mušamus mokinius, manau, kad būdami šalia jie kažką darytų, bet internete dažniausiai jie rašo komentarus. Net kalbant apie įžeidžiančius komentarus, jeigu lieptume viską pasakyti į akis, daugelis to nepadarytų. Kitas dalykas, kodėl paaugliai daro tokius dalykus, filmuoja, kaip tyčiojasi, tai yra siekis populiarumo bet kokia kaina. Tai yra tapusi socialine liga. Paaugliai, kurių psichika ir savivertė nėra susiformavusi, savo vertę suformuoja per like'us.
Tada jų siekiama bet kokia kaina. Mes taip pat žinome ir kitą statistiką, kad kasmet pasaulyje žūva tūkstančiai žmonių tiesiog darydami asmenukes, nes neužtenka vien save nufotografuoti, reikia rizikuoti, kabėti ant kranų, save žaloti. Tai ir nulemia, kad yra siekiama dėmesio.
– Daug kalbame apie priklausomybę narkotikams, alkoholiui, net seksui, bet socialiniai tinklai lyg ir nustumti. Ar tai prilygsta pavojingumu kitoms priklausomybėms?
– Specialistų lygmenyje apie tai daug kalbama. Tiesiog ta priklausomybė dar nepripažįstama įstatyminiame lygmenyje. Tačiau galiu pasakyti gana naują pavyzdį Olandijoje, kur yra rūpinamasi psichine sveikata.
Ten jau dabar vyksta informacinė kampanija, kuri labai aiškiai pasako, kad socialiniai tinklai kenkia jūsų psichinei sveikatai, jau yra plačiai informuojama, tyrimų yra daug. Atlikti tyrimai, kurie rodo, kad po žmogaus apsilankymo socialiniuose tinkluose jo nuotaika vidutiniškai krenta maždaug 8 procentais. Tai šių pavyzdžių yra daug. Vėlgi galiu pasakyti, kad savu laiku opijaus tinktūra buvo reklamuojama kaip puikus vaistas nuo vaikų viduriavimo. Turiu Lietuvos tarpukario laikraščius, kur yra labai graži reklama, kuri skatina vairuotoją atsigaivinti alumi.
– Kalbant apie Lietuvą, iš jūsų darbo, kam dažniausiai ta priklausomybė socialiniame tinklams yra pavojingiausia?
– Pirmiausia, kaip minėjau, tai yra praleidžiamas laikas soc. tinkluose. Kitas dalykas, kai žmogus atitolsta nuo realybės, nieko nebesiekia realiame gyvenime, visos jo emocijos priklauso nuo to, kaip jis atrodo socialiniuose tinkluose.
Pats žmogus dažnai net nemato tos problemos. Dar yra svarbus terminas psichiatrijoje – baimė atsiskirti nuo mobiliojo telefono. Ta baimė yra susijusi ne dėl skambučių, o dėl baimės atsijungti nuo socialinių tinklų. Žmogus savęs nebesuvokia be socialinių tinklų, net tam tikra prasme miršta, jį ištinka socialinės mirties baimė.
– Pasaulį neseniai sukrėtė šaudynės Naujojoje Zelandijoje, kurios taip pat buvo transliuojamos tiesiogiai. Ar ribos jau peržengtos?
– Tikrai taip. Dabar ne iš psichiatrinės pusės, bet pagalvokime, kas yra socialiniai tinklai. Tai nėra tik bendravimo priemonė. Socialiniai tinklai yra verslas, kompanijos, kurios yra susijusios su socialiniais tinklais pasaulyje yra turtingiausios. Socialiniai tinklai turi komercinį interesą jumis manipuliuoti. Jeigu jūs už kažką nemokate, tada preke tampate jūs. Kodėl socialiniai tinklai yra nemokami? Siekiama manipuliuoti jumis, jūsų sąmone. Taip pat ir Kremliaus fabrikai, kur bandoma per socialinius tinklus nulemti jūsų nuomonę. Reikia suprasti, kad tai yra voratinklis.
Pavyzdys socialinėse grupėse. Jeigu reikia pripažinimo, tau reikia padaryti kažką, kas būtų radikaliau, nei darei iki to. Jeigu tu parašei įžeidžiantį komentarą, vėliau to neužtenka. Kitą kartą tu kažką nufilmuoji ir tai tęsiasi. Kitas dalykas, kalbant apie Breiviko ar Naujosios Zelandijos atvejį – tai daroma viešai, kad būtų kuo daugiau pasekėjų. Tikimasi, kad kažkas padarys tai dar radikaliau. Tas tinklas leidžia skleistis blogiui.
– Kiek realu, kad žmogus nebesugebėtų visiškai atskirti virtualios realybės ir tikro gyvenimo?
– Apie tai jau užsiminiau, kad tai jau vyksta, nebeatskiriame, kai žmogus žudosi ar kažkas žiauriai elgiasi. Ypač, kas būdinga paaugliams, jiems sunku vertinti pagal tikrus pasiekimus, tai jau yra ėjimas į tai, kad jis gyvena internete.
– Kalbant apie žiaurius savižudybę skatinančius žaidimus. Kodėl jie atsiranda?
– Galbūt tiksliai negaliu atsakyti, reikėtų vertinti kiekvieną žaidimą. Jeigu kalbame apie tai, kad verčiama atlikti kažkokias žiaurias užduotis, tai tos asmenybės, kuri tai daro, tikslas yra patologija, noras valdyti kitą žmogų, jį kontroliuoti. Kuo tu labiau sugebi jį priversti kažką daryti, tuo tavo pasitenkinimas auga.
– Ar galima sakyti, kad artėjame prie masinės psichozės?
– Aš nesu interneto saugumo specialistas, bet tai, kad visi šie dalykai, kurie vyksta internete, sukuria milijardinę apyvartą, tai jau ženklas. Rusija meta didžiulius pinigus į trolių fabrikus, kalba eina apie kibernetinį karą, tai visa tai rodo, kad link to einama. Mes dar nežinome tos problemos masto, nes mes dar turime tą kartą, kuri jie augo su mobiliais telefonais, bet su jais dar negimė. Dabartinė karta, kuriems 30 metų, telefonus gavo paauglystėje. O dabartiniai vaikai jau gimsta su mobiliaisiais telefonais.
– Ar gali riba būti peržengta?
– Naujosios Zelandijos įvykis. Kiek dar reikės žmonių sušaudyti ir nužudyti, kad riba būtų peržengta. Socialiniai tinklai nėra blogis, tai yra įrankis, kurį reikia kontroliuoti.
– Ar daugės psicihikos sutrikimų?
– Jų jau daugėja. Mes anksčiau neturėjome tiek daug paauglių su nerimo sutrikimais ir aktyvaus dėmesio sutrikimais. Visa tai siečiau su tėvų leidimu vaikams naudotis jais.