Miestai gavo merus, maždaug tokius, kokių nusipelnė, o savivaldybių tarybose gavo menkai apmokamus balsavimo darbus tie, kas jungsis su bet kuo į bet kokias koalicijas, be jokių ilgalaikių lojalumų ar principų.
Lojalumas ar draugystės apskritai seniai užmiršti, numirę ir palaidoti, net gėlių ant kapo niekas nepasodins.
Politikoje nėra draugų, yra tik oportunistų gladiatorių kovos be taisyklių. Reikia tik būti pasirišus kaklaraištį, o daugiau galima viskas.
Jei tau šiandien nesusmeigė peilio į nugarą, tai tik todėl, kad labiau buvo paranku peilį smeigti kam nors kitam. Tau dar susmeigs ateity, būk ramus.
Dar mažiau principų negu politikai turi juos aptarnaujantys šakalai ir vištos pavidalo ereliai: viešųjų ryšių fokusininkai, įvaizdžio formuotojai, „influenceriai“ ir nuomonių lyderiai bei socialinių tinklų burbulų kunigaikštukai.
Teisėtai ir neteisėtai apmokamos komandos, laisvai samdomi ir savanoriaujantys mėšlo farmacininkai ir paskalų bei pusiau teisybės vartytojai ir kratytojai būna tiek pat lojalūs, kiek lojalūs būna samdomi žudikai arba teisininkai, atstovaujantys skerdikams.
Nors ne: samdomi žudikai ir teisininkai nors aiškiai žino, kokius užsakymus priima ir kokių atsisako, o socialinių tinklų patologiniai technologai dažniausiai kitaip motyvuojasi.
Kartais jie tiesiog dirba už pinigus, ir priima užsakymus (arba neima), bet dažniau burbulų valdytojai turi kitų siekimų: būdami sociopatai ir narcizai, jie su pasimėgavimu nardo viešos informacijos kanalizacijoje, išlenda į lauką ir purtosi, taškydami dumblus aplink, kaip purtosi šlapi šunys, kad tik daugiau žmonių apdrabstytų.
Taip jie („influenceriai“, ne šunys) pripildo savo tuščią savivertę ir vietoj meilės ir žmogiškumo pasikrauna energijos iš pagiežos ir niekšiškumo.
Žinot, būna tokie vairuotojai, kurie, pamatę balą kelkraštyje, ir pastebėję šaligatviu einančius žmones, tyčia per tą balą varo kuo smagiau, kad praeivius gerai apvarytų drumzlinu balos vandeniu. Tai čia socialinių tinklų lyderių mėgstamas minios linksminimo būdas.
Kitas – rinktis auką ir suspardyti minios akivaizdoje, o paskui, kai jau auka voliojasi ir kosėja kraujais, leisti pasireikšti ir palaikančios minios atstovams, kurie gal šiaip būtų per bailūs ir silpni, tačiau pargriautą ir leisgyvį padaužyti jie niekada neatsisakys.
Kuo bjauresnė kova ir kuo šlykštesni kovotojai, tuo labiau jie vaizduoja moralinius autoritetus. Jie mėgsta postringauti apie parsidavusią kitą žiniasklaidą ir kitus „influencerius“, pabrėždami, kad jie patys ir jų pačių burbulas yra švarūs ir teisingi.
Kaip sovietų gestapo tėvo palikuonys: Feliksas Dzeržinskis, sumanęs ir organizavęs minčių kontrolės, laisvės smaugimo ir teroro mašiną, tarnavusią Rusijoje dešimtmečiais nuo pat revoliucijos laikų ir išperėjusią megalomaniakus nuo Lavrenrijaus Berijos iki Vladimiro Putino, buvo tikras, kad jis ir jo kolegos šventi ir švarūs.
„Šaltas protas, karšta širdis ir švarios rankos“, buvo kartojama tada.
Kadangi aš ir pats ne be nuodėmių (o geriausiai žino, kas vyksta operacinėse, būtent chirurgai – operuojami ligoniai būna užmigdyti bendrąja nejautra ir nieko neprisimena), pasilikau stovėti nuošalyje nuo pastarųjų kovų.
Tiesiog susirinkau žaislus ir išėjau pabūti nuošalėje. Man taip ne tik bus geriau nervams, tai tiesiog vienintelis būdas išgyventi. Padėti kitiems negaliu, pakenkti sau – laisvai. O kam man sau kenkti?
Pirmiausia, Artūras Zuokas buvo ir yra mano asmeninis draugas, ir anksčiau naiviai maniau, kad visi supranta, kad to neslepiu. Kurgi. Kaip „tyrėjai“, nuėję į Rūtos Janutienės laidas, skelbiasi išknisę praeitį apie mano senelį (tam pakanka paimti nuo lentynos enciklopediją), taip ir socialinių tinklų burbuliatoriai kaip kompromatą siuntinėja nuotrauką, kur Užkalnis ir Zuokas maudosi ežere. Tik pagalvokite, du žmonės ežere. Siaubas. O dar mes Trakuose kibinus valgėm.
Šiaip jau geriau ežere maudytis, negu anoniminių patyčių grupių kanalizacijoje nardyti arba iki alkūnių nosį sukišus kokainą šnioti arba alkoholio komoje paipaliotis, kaip ne kurie, bet argi aš jiems teisėjas.
Kažką gero pasakyti nebuvo įmanoma per tą rinkimų kampaniją, tai niekas ir nebandė. „Vagis“, „teistas“, „šiukšlės“, „ko jūs mane čiupinėjate“ – tai aš ir pagalvojau, kad man ten nebe vieta.
Kai plastikos chirurgas man operavo perteklinę pilvo odą po svorio netekimo, tai paprašiau, kad dar ir smegenis pajunginėtų tuo pačiu. Kažką ten padarė (nežinau, buvau bendroje nejautroje), liko randas ant pakaušio ir dabar kartais galiu be imtuvo klausytis radijo laidų ir šiaip girdžiu balsus, bet užtat dabar kur kas geriau orientuojuosi aplinkoje ir žinau, kur man lįsti nereikia, jei noriu ilgai ir laimingai gyventi.
Tačiau jei galvojot, kad purvabrydžio kovose jau matėt viską, tai labai klystate. Prezidento rinkimuose bus dar murziniau ir dar baisiau dvoks.
Vietoje juodųjų technologijų bus rudosios technologijos, skystos konsistencijos, plius balutės iš tulžies su nesuvirškintu skrandžio turiniu: morkytės ir atrajoti kąsniai mirgės pavasario saulutėje.
Dar prisidės referendumas dėl dvigubos pilietybės, ir ten bus papildomas pragaro ratas: stumdydamiesi, kaip žiurkės prie šiukšlių konteinerio, lietuviai aršiai stengsis parodyti patriotizmą, gadindami gyvenimą ir kandžiodami gerkles kitiems lietuviams.
„Jei gali kitam užnuodyti gyvenimą, kodėl to nedarai?“ Kai rinkimuose gali spardyti politikus ir mėtyti į juos puvėkais, tai referendumas yra totaliniai „heito“ atlaidai ir ten kiekvienam galima apstumti visus ir kiekvieną.
Jūs neįsivaizduojate, kaip gera šitame nebedalyvauti.