Viena liberaliausių šalių. Viena turtingiausių pasaulio šalių. O kur turtas, ten ir mitai. Mitus apie pasakiškus turtus dažniausiai su didžiausiu malonumu kuria ir skleidžia tie, kurie neturi nei galimybės prie tų turtų prisiliesti, nei supratimo apskritai, kas tai yra.
Ypač mažiau turtingose šalyse (ir tose, kurios dėl savo traumuotos praeities labai mėgsta žeminti ir niekinti savo paties šalį bei aukštinti kitas, jam nepasiekiamas) yra labai mėgstama išplėšti kokį piniginį faktą iš konteksto ir kaip kokį stebuklą valkioti po miesto aikštę, visiems kaišiojant po nosim ir įžūliai rėkiant: „Žėk, žėk!“ Kaip ir pats pomėgis skaičiuoti svetimus pinigus, tokiu būdu save mazochistiškai užsiturbinant ir jaučiantis dar blogiau.
Per tiek metų man teko privilegija daugybę kartų diskutuoti, pasakoti apie Šveicariją ir jos ypatumus. Tiesioginiuose radijo ir televizijos eteriuose apie karves ir apie armijas, apie teleskopinius Alpių ragus ir apie švarą, apie tvarką ir apskritai apie ką tik nori. Visada stengdavausi išvengti buko nuogų faktų pateikimo apie uždarbius ir pinigus. Laikas normaliam išaiškinimui dažniausiai būna per trumpas, o numesti skerdienos gabalą kraujo ištroškusiai publikai, mano supratimu, yra mažų mažiausiai nekorektiška.
Galbūt todėl lietuviškos antraštės, kaip antai: „Šveicarijoje kasininkės uždirba 10 000 litų“ ar „Šveicarijos pensininkai sėdi ant pinigų maišų ir nieko kito nedaro, tik perkasi vilas visame plačiame pasaulyje“ mane kaskart padaro trupučiuką nepakaltinama. Trupučiuką tik. Šiek tiek.
Dėl to ir pamaniau, kad ilgesnis straipsnių ciklas apie Šveicariją, apžvelgiant ją įvairiausiais aspektais, būtų naudingas bendram šios šalies pažinimui ir supratimui. O ypač – suvokimui. Nes, pavyzdžiui, suvokti, kodėl čia kasininkės uždirba po tuos dešimtis tūkstančių, kai tu tuo tarpu murkdaisi toje taip nekenčiamoje „Maximoje“ už lietuvišką minimumą, yra darbas, reikalaujantis didžiulių pastangų. Ir visai nesvarbu, kad dabar jau nebeegzistuojančios valiutos; pats toks faktas ilgam išdegina dykumas dangiškosios manos belaukiančiųjų smegenyse. Juk toliau antraštės dauguma nesivargina paskaityt.
Suvokus gal ir absurdiškų mitų bus mažiau, o mes galų gale suprasime, kad tai, ką mes sukūrėme Lietuvoje per nepilnus 30 metų, yra didžiulis stebuklas. Gal vieną dieną nustosime save iki kraujų dirginti, o atsitiesime ir pasakysime sau, kad pirmiausia išmokime vertinti tai, ką turime. Be šios filosofijos, deja, nė viena tauta netapo nei klestinti, nei laiminga, nei turtinga.
Aha, bet be filosofijos jums žadėjau ir kai ką kitą. Pirmiausia, ko gero teks atsiprašyti tų, kurie pernakt susikrovėt krepšius vykti į Šveicariją daryti vaikų ar jų gimdyti.
Pardon, bet teks juos vėl išsikrauti. Tai kaip ten iš tikrųjų su tuo „kiekvienas Šveicarijoje gimęs vaikas iš valstybės automatiškai gauna 10 000 eurų grynaisiais dovanų“. Ne, negauna. Ir vėl pardon, leidau sau mažą delfišką pramogą.
Negauna. Ir niekada negaus. Gauna šį tą, bet tiek mažai ir tiek minimaliai (Šveicarijos, NE LIETUVOS mastais ir supratimais), kad biznio iš vaikų gimdymo Šveicarijoje nepavarysi. Motinystė Šveicarijoje apskritai yra labai sudėtingas, subtilus, gerai apgalvotas ir labai tiksliai suplanuotas reikalas. Apmokamos motinystės atostogos Šveicarijoje tetrunka 14 savaičių, moteriai mokant 80 proc. jos atlyginimo. Gimus vaikui, tėvai, motina ar tėvas ar įtėviai turi teisę gauti vienkartinę išmoką iš kantono, jei... Jei kantonas tai įstatymu yra numatęs. Ne visi kantonai iki šiol remia šeimas tokia išmoka.
Vėliau vaikas iki 16-os metų kas mėnesį gauna „vaiko pinigus“, kurių dydis lygiai taip pat priklauso nuo skirtingų kantonų įstatymų.
Tačiau bent jau čia galioja bendra tvarka dėl minimalios kasmėnesinės išmokos vaikui (apie 175 eurų), kurios galutinis dydis vėlgi priklauso nuo kantono dosnumo. Jei galvojate, kad kantonai tik ir plėšosi, kuris daugiau tų pinigų šeimai išmokės, tai negalvokite.
Moteriai išeiti motinystės atostogų čia reiškia ne tik džiaugsmus, bet, visų pirma – aiškų suvokimą, kaip tu tą savo vaiką auginsi toliau. Nepaisant to, kad šveicarai statistiškai deklaruoja ypač aukštą dirbančių moterų skaičių (lyginant su kitomis Europos valstybėmis; keturios moterys iš penkių yra dirbančios), tačiau realybė atrodo šiek tiek kitaip.
Mokesčiai už darželius čia yra progresiniai, gauti vietą į darželį reiškia stoti į eilę tą minutę, kai sužinai, kad virš tavo galvos ratus suka gandras ir už devynių mėnesių jis tau kažką atneš; jei tą minutę į eilę neatsistojai, kitą minutę ten jau stovės du tokie kaip tu, mat Šveicarija nėra pritaikyta darželiams. Šveicarijoje vis dar gajus „K.K.K.“ požiūris. Kas reiškia: kinder (vaikai), küche (virtuvė), kirche (bažnyčia). Nepaisant to, kad ir Šveicarija palengva modernėja ir iš konservatyvios visuomenės su motina prie pečiaus pereina į visuomenę su dirbančia, karjerą darančia moterimi-motina, tie žingsniai tokie dar labai menkučiai.
Į motinas karjeristes visuomenė vis dar žvelgia nepalankiai, moterys labai dažnai dirba tik labai mažą dalį etato, ypač, jei vaikai dar maži. O darželiai? Jų yra tiek mažai ir jie tokie brangūs, kad jūsų šimašinės darželinės problemos iš čia atrodo tik kaip lengvas pasivaikščiojimas. O auklės? 20–22 eurų už valandą auklės paslaugų yra realybė ir tikrai ne aukščiausia kaina. Gal tik viso labo vidutinė.
Šalyje vis dažniau ir garsiau diskutuojama ir apie sąmoningą tėvystę, tėvystės atostogas, kas vis dar labai sunkiai įgyvendinama. Gimus vaikui, tėvas turi teisę į 1–2 išeigines dienas (taip, kaip darbo sutartyje numatyta) ir ne daugiau. Tiesa, dabar yra mikliai stumiamas Tėvystės įstatymas, kuris tėvams leistų pasiimti net dvi savaites tėvystės atostogų (vienu kartu ar išskirstytas dienomis iki vaikui sueis šeši mėnesiai). Tačiau faktas yra tas, kad vyras-tėvas yra vis dar tradiciškai dažniausiai daugiau uždirbantis šeimoje ir šeima yra visiškai ar bent jau smarkiai priklausoma nuo jo pajamų. Todėl labai dažnai idealų ir rožinį norimo pasaulio modelį išstumia pragmatiškas ir pilkas „eik uždirbt pinigų“ modelis.
Apskritai ir deja, Šveicarija vis dar galioja kaip viena vaikų auginimui nedraugiškiausių šalių. Skaičiuojama, kad užauginti tris vaikus Šveicarijoje kainuoja iki pusės milijono. Todėl įsiskolinusi šeima su vaikais Šveicarijoje jokia retenybė. Išleisti vaiką į mokslus čia yra didžiulė prabanga. Ir didžiulė finansinė našta šeimai, kuomet savanoriškai daug ko tenka atsisakyti.
Ne, pinigai čia ant medžių neauga ir valstybė gatvėse jų nedalina. Tai tėra vienas iš mitų, kuris labai greitai subliūkšta, jei tik į viską giliau pasižiūrėsi.