„Mums labai didelė dovana, kad po ketverių metų pertraukos Asmik grįžo ruošti naujo pastatymo į savo namus, Vilnius City Opera, kur per dvylika metu sukūrė tiek daug pačių įvairiausių vaidmenų. Trumpus sugrįžimus padainuoti jau skurtų spektaklių yra paprasčiau įterpti į intensyvu ir iki 2024-ųjų užpildytą tvarkaraštį, o naujam pastatymui reikia rasti bent keturias savaites.
Asmik padarė milžinišką profesinį šuolį. Gera matyti taip ryškiai išsiskleidusį jos talentą ir repetuojant jausti, kaip Asmik išaugo į kūrybiškai laisvą asmenybę, išmokusią daryti drąsius meninius sprendimus, netradiciškai mąstančią ir skrupulingai nagrinėjančią kiekvieną – net ir patį mažiausią – muzikos ir dramos niuansą.
Nepakito tik viena – beprotiškas maksimalizmas ir nesuvokiamai stipri darbo etika! Valandos pertraukose tarp „Pikų damos“ repeticijų ji skaipu dirba su vokalo dėstytojais, jau ruošdamasi debiutui Milano La Scala teatre!“ – malonumu dirbti su Asmik neatsidžiaugia režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
O kaip pasaulinė žvaigždė jaučiasi šaltoje baltoje Lietuvoje? „Kaip šaltoje baltoje, – vakare po ilgos darbų pripildytos dienos juokiasi Asmik. – Labiausiai pasiilgstu Lietuvoje likusios mamos, sūnaus Nojaus, draugų. Ačiū Dievui, yra internetas, bendraujame, bet tai – ne tas pats, kas paliesti žmogų, pažiūrėti į akis.“
Vilniuje su kolegomis ji intensyviai repetuoja Piotro Čaikovskio „Pikų damą“, taip pat ruošia jai naują Marietos vaidmenį Ericho Korngoldo operoje „Miręs miestas“, kurį pristatys legendinėje Milano La Scala operoje. „Kai gyvenime darai, kas tau miela, patinka, negali pavargti. Tai nevargina iš esmės. Taip, gali pavargti balsas, o jei sunku fiziškai, pakanka išsimiegoti. Emociškai aš nepavargstu nei per premjeras, nei kitus spektaklius, nes užsiimu veikla, kurią myliu“, – Asmik paaiškina, kaip įmanoma tiek dirbti ir visada spindėti scenoje.
Per artimiausius sezonus pagrindines partijas net penkiuose svarbiausiuose pasaulio operos teatruose –Milano „La Scala“, Londono „Covent Garden“, Niujorko Metropolitene, Paryžiaus Bastilijos operoje ir Vienos „Staadsopera“ – dainuosianti solistė savo svaigią karjerą puikiai derina su šeimos gyvenimu. Santuokoje su žinomu rusų režisieriumi Vasilijumi Barchatovu ketvirtus metus skaičiuojanti Asmik sugeba dalyti dėmesį ir laiką vyrui, dvejų su puse jųdviejų dukrytei Lėjai bei jau šešiolikos Nojui.
Vasilijus, kaip visuomet, ieško lėktuvo bilietų į tą miestą, kur vyksta žmonos spektaklių premjeros. „Atskris ir šįsyk“, – taip pat įvairiose šalyse daug dirbančio vyro planus žino Asmik. Tiesa, šįkart galbūt nepavyks į Vilniaus kongresų rūmus atlėkti vasario 20-ąją – didžiosios premjeros dieną, bet iškart po jos vyksiančiuose spektakliuose tarp žiūrovų būtinai išvysime ir pašiauštą Vasilijaus Barchatovo šukuoseną.
Tarptautiniuose operos apdovanojimuose esate nominuota pagrindinėje „Geriausios atlikėjos“ kategorijoje. Ką šis pripažinimas ir visos praėjusių metų ovacijos bei skambios pasaulio žiniasklaidos antraštės po „Salomėjos“ premjeros prestižiniame Zalcburgo festivalyje jums reiškia?
Meluočiau, jei sakyčiau, kad nominacijos apdovanojimuose nesitikėjau, nes „Salomėja“ buvo didelis įvykis. Tad būtų keista, jei to nebūtų. O gausiu tą „Oskarą“ ar ne – pamatysime. Bet labai nudžiugau pamačiusi, kad į metų operos režisieriaus apdovanojimą pretenduoja mano vyras! Tai net nustelbė džiugesį dėl savęs. Beje, į apdovanojimų teikimo ceremoniją tikrai nevažiuosiu – tuo metu kaip tik repetuosiu „La Scala“ teatre. Nebuvau ceremonijoje ir praėjusį kartą, 2016-aisiais, kai man buvo skirtas geriausios jaunosios atlikėjos prizas.
Per daug dirbu, kad visi tie įvertinimai, pagyrimai man darytų įtaką. Aišku, su jais kažkas turi keistis. Kai esi mažiau matomas, viskas ramiau, bet, kai į tave nukreipia visas šviesas, reikia dirbti dar daugiau. Čia lygiai tas pats, jei palygintume, kaip elgiamės, kai esame vieni namuose ir tada, kai tarp žmonių. Apsupti kitų mes vienaip ar kitaip norime būti geresni ar gražesni, nei esame iš tikrųjų. Darbe juk – tas pats. Tam reikia nepasiduoti, nes labai nukenčia darbo kokybė. Užtat mano pagrindinė užduotis, dėl ko dirbu kiekvieną dieną, yra suvokti, kad privalau daryti viską taip, kaip ir dariau iki to.
Ir šiai darboholikei pavyksta planas kartą per metus žiemą su visa šeima mėnesį paatostogauti?
Kol kas – taip! Per Naujuosius buvome visi Maldyvuose.
Juokavote, kad pernai Balyje baigėte skęstančiųjų gelbėjimo kursus? Įgūdžių ilsintis neprireikė?
Ten buvo specialūs banglenčių sportininkų gelbėjimo kursai. O šįmet nebuvome ten, kur šiuo sportu Vasilijus su Nojumi būtų galėję užsiiminėti, tai neprireikė. Ir, tikiuosi, neprireiks niekada gyvenime.
Esate tingaus ar aktyvaus poilsio mėgėja?
Ir tokio, ir kitokio. Tik su mažu vaiku nelabai priaktyvausi. Be to, mano vyrai nėra jau tokie dideli aktyvistai. Pabūti tingiai tinka ir jiems.
Išties man atostogos niekada nebūna tos tikros atostogos, nes visada turiu, ką dirbti – ruošiu naujus vaidmenis, taigi nebūna taip, kad tik ilsėčiausi. Tačiau atostogauti bet kuriuo atveju gerai.
Jei profesionalai dar skirsto vaidmenis į lengvus ir sunkesnius, kokia yra operos „Pikų dama“ Liza?
Vieni vaidmenys techniškai yra lengvesni, kiti – sudėtingesni. Šis – ne iš tų dėkingųjų, nes vokaliai gana sudėtingas. Opera, aišku, koncentruojasi į tenorą – Germaną, bet ir Lizai yra ką veikti. Šis vaidmuo reikalauja didesnės balso brandos nei, pavyzdžiui, Tatjana operoje „Eugenijus Oneginas“.
Kokia bus jūsų Liza? Aleksandro Puškino kūrinyje ji lyg truputį naivoka...
Niekada nematau naivių personažų. Tokių negalėčiau kurti. Tai būtų melas, nes kiekvieną personažą perleidžiu per save, ir jis įgauna kiek kitokią – Asmik – spalvą, užtat mano atliekamos rolės tampa gal kiek sunkesnės nei įsivaizduojamos. Bet aš ir nelabai tikiu, kad Liza naivi. Juk tais laikais pabėgti nuo sužadėtinio su pirmu pasitaikiusi vyru, kuriam kažką jautė, – gana drąsus poelgis. Ji supranta viską, kas vyksta, bet pasirenka širdį.
Kaip ruošiatės susitikimui scenoje su mama, Lietuvos operos įžymybe Irena Milkevičiūte, kuri „Pikų damoje“ taps senąja Grafiene? Ar anksčiau be taip pat Vilnius City Opera spektaklio „Oneginas“ jums yra tekę dainuoti vienoje scenoje?
Be koncertų – ne. Kaip seksis dar nežinau, repetuosime tas scenas vėliau (šypsosi). Jaudulys dainuojant su mama bus kitoks nei įprastai – juk jaudinsiuos ne tik dėl savęs, bet ir dėl artimo žmogaus. Lygiai tą patį, manau, pasakytų ir ji.
Teko matyti ir girdėti, kaip Germaną operoje „Pikų dama“ atlieka jūsų tėtis, šviesaus atminimo garsusis armenų tenoras Gehamas Grigorianas?
Žinoma – ne kartą. Iš visų tėčio vaidmenų prisimenu ne tiek kažkokias detales, kiek jaučiu emociją. Ir šiandien klausydama bet kokio Germano, pirmiausia girdžiu tėčio balsą. Suprantu, kad niekada negalėsiu nuo to atsiriboti, įvairių prisiminimų ir su tėčiu susijusių emocijų bus ir šįsyk. Tiesą sakant, net nesistengiu nuo jų bėgti. Būtų galima rasti būdą, kaip nuo šių dalykų atsiriboti, bet nematau reikalo: juk mūsų profesija reikalauja daug emocijų, jei jas vienu ar kitu būdu imsi uždarinėti, nepasieksi to, ko siekiame, o tai, ką darome, nepalies paskutinių eilių. Čia reikalinga atvira emocija, žmonės ateina jos pasiimti, dėl to, manau, neturime teisės jos kažkaip blokuoti.
Dabar ruošiate ir vaidmenį garsiajame „La Scala“ teatre. Koks jis bus?
Vokiečių kalba atliksiu Marietos vaidmenį operoje „Miręs miestas“. Jis labai sudėtingas – muzikiniai, vokaliai, techniškai. Visa medžiaga sunki. Dar esu kelyje. Su pedagogu dirbame skaipu, bet dažnai reikia pas jį važiuoti – internetu gali kažką koreguoti, bet vaidmens juk neparuoši. Laiko nėra daug. Pastatymas prasideda balandį, premjera – gegužę.
Yra skirtumas, kur dainuoti: Zalcburgo festivalyje, kur spektaklius stebi kritikai iš viso pasaulio, gimtajame Vilniuje, operai ankštuose Kongresų rūmuose? Reikalavimai sau visur vienodi?
Vienodi. Nemoku chaltūrinti. Ar dainuosiu Zalcburge, ar privačiame renginyje, ar scenoje Vilniuje, visuomet stengsiuosi padaryti geriausia, ką galiu.
Jaudulys prieš spektaklį irgi visur vienodas?
Visada. Mokausi, kaip su jauduliu tvarkytis – kartais pavyksta prasčiau, kartais geriau, bet jis visuomet su manimi. Nėra vieno finto, kuris padėtų jį suvaldyti. To išmokstama dirbant ilgus metus, įgijus patirties.
Iš Vilniaus trauksite tiesiai į Milaną?
Dar iki Milano bus smulkių pavažinėjimų.
Ir toliau taip pat – su mažąja Lėja ir jos aukle?
Taip. Su aukle arba vyro mama. Vienas kontraktas taip, kitas – kitaip. Vienam žmogui būtų gana sudėtinga susitvarkyti. Ar įmanoma? Įmanoma, bet – neilgai.
Kuria kalba dažniausiai su dukryte kalbatės?
Su armenų kalba pasižaidžiame – ji vos du kartus per metus buvo su armėne aukle, tad nėra ko daug norėti. Pagrindinė Lėjos kalba yra rusų, nes jos girdi daugiau. Buvo periodas, kai ji, viską suprasdama lietuviškai, atsakydavo rusiškai. Dabar jau skiria, kad namuose yra dvi kalbos ir du skirtingi žmonės skirtingai šneka. Man atsako lietuviškai.
Lėja į muziką reaguoja?
Ji labai muzikali, nuolatos šoka, dainuoja. Iškart matėsi, jog turi labai gerą klausą, nes viskas, ką kartodavo nuo pat gimimo, būdavo tone ir ritme. Tikrai talentą turi didelį.
Lengvai sekasi išlaikyti šiltą ryšį su Vilniuje gyvenančiu sūnumi Nojumi?
Ryšys su Nojumi niekada nebuvo nutrūkęs, jis visuomet šalia, daug pas mane skraido.
Manau, jam reikėtų sieti ateitį su menais, nes yra tikrai labai talentingas. Jo niekada neruošiau profesionaliu muzikantu. Kadangi pati patyriau didelį spaudimą dėl muzikos, nesinorėjo iš vaiko atimti vaikystės (šypteli). Jis baigęs „Ąžuoliuką“, turi muzikinį išsilavinimą. Ir dabar nori grįžti dainuoti į „Ąžuolą“, bet šįmet neleidžiu – reikia, kad dėl balso mutacijos metus palauktų. O ar ateityje taps profesionalu, tik laikas parodys.
Pačios gyvenimas ant ratų, skraidymai su vyru vienam pas kitą dar nevargina?
Man patinka. Taip ir buities gerokai mažiau, galima išlaikyti romantiškus santykius, – toks variantas man tinka. O ar nevargina?.. Neleidžiu sau galvoti apie tai. Iš esmės esu toks žmogus, kuris nemėgsta kentėti. Man gyvenimas – džiaugsmas, laimė. O kada buvimas ant ratų pasidarys nemalonus, jo tiesiog nebeliks. Esu žmogus, kuris iškart sprendžia problemą, jei ji atsiranda. Darau tai, kas man malonu patinka ir gera.
Jei dar ištisai keliauju, vadinasi, tai man patinka. O daryti kažką ir kentėtis, manau, nei gerai, nei prasminga.
