Argumentai, kodėl nerūšiuoja – pasiteisinimai, o ne priežastys
Vilniaus „Židinio“ suaugusiųjų gimnazijos psichologė, lektorė ir Lietuvos psichologų sąjungos narė Alina Martinkutė-Vorobej teigia, kad: „žinoti nelygu suprasti ir, juo labiau, nelygu veikti.“
„Jei žmogus nemato neigiamo poveikio „čia ir dabar“, tai jis gali nesusieti savo veiksmų su ilgalaikėmis ar su juo tiesiogiai nesusijusiomis pasekmėmis. Ir taip, tokiu atveju žmogus gali nejausti sąžinės graužaties. Tam, kad žmogus įsisąmonintų, kaip jo konkretus veiksmas veikia aplinką, žinių nepakanka – sąmoningumui augti reikia ir laiko, ir patirties“, – aiškina psichologė.
A. Martinkutės-Vorobej manymu, dalis nerūšiuojančių žmonių, greičiausiai, jaučia ir kaltę, ir gėdą, tačiau neretai to arba sau nepripažįsta, arba neparodo.
„Mes nenorime ir nemėgstame atrodyti blogi kitų ir savo akyse, todėl, net kai elgiamės netinkamai, neretai esame linkę rasti argumentų, kad pateisintume prieš save ir kitus savo veiksmus, kurie yra iracionalūs ar net žalingi. Rūšiavimo atveju žmogus gali elgtis panašiai – net galėdamas išvardinti keliolika argumentų, kodėl rūšiavimas yra teisingas pasirinkimas, išmetęs rūšiuotiną šiukšlę į bendrų atliekų konteinerį, jis ras, anot jo, svaresnių argumentų, kodėl jis taip pasielgė“, – teigia ji.
Vis dėlto, šie argumentai dažniau skamba kaip pasiteisinimas nei kaip rimtos priežastys. Dažniausi pasiteisinimai – „viena šiukšlė nieko nekeičia“, „rūšiavimo konteineriai visą laiką perpildyti“, „vis viena vėliau perdirbėjai visas šiukšles sumeta į vieną krūvą“. Anot psichologės, visi šie pasiteisinimai reiškia, kad žmogus supranta, kad elgiasi neteisingai ir jaučiasi dėl to nepatogiai.
Nerūšiuojančio žmogaus portretas: koks jis yra?
Anot psichologės, visi žmonės skirtingi, tačiau galima išskirti tam tikrus veiksnius, kurie gali lemti sprendimus nerūšiuoti.
1. Nerūšiuojantis žmogus gali būti linkęs elgtis gana inertiškai – užuot taikęsis prie besikeičiančio pasaulio reikalavimų, jis linkęs likti prie savo senų įpročių. Rūšiavimas dar neturi gilių tradicijų mūsų visuomenėje ir tam, kad jis taptų elgsenos standartu, nori ar nenori, reikia laiko. Ypatingai sudėtinga pradėti rūšiuoti gali būti žmonėms, kurie, apskritai, yra linkę įtariai ar su nepasitikėjimu žiūrėti į bet kokius pasikeitimus.
2. Paskatos nebuvimas ir/arba prasmės nematymas. Žmogus, apskritai, yra linkęs minimaliomis pastangomis norėti gauti maksimalų rezultatą, todėl tam, kad jis padarytų veiksmą, kuris reikalauja daugiau pastangų (pavyzdžiui, nunešti šiukšles į toliau esančius konteinerius, užuot sumetus į šiukšlių vamzdį laiptinėje), jam reikia arba gauti išorinį paskatinimą, arba vidinį pasitenkinimą.
Išorinis paskatinimas rūšiavimo atveju gali būti arba nauda (pavyzdžiui, mažesnės sąskaitos už šiukšlių išvežimą), arba neigiamų pasekmių išvengimas (pavyzdžiui, pakeltas mokestis, jei nerūšiuoji šiukšlių). Šie motyvatoriai gali paskatinti dalį žmonių rūšiuoti, tačiau jie neįtvirtina pageidautino elgesio ilgam laikui – ilgainiui motyvacija išblės, ir vėl reikės ieškoti naujų būdų, kaip tą motyvaciją sužadinti.
Kitaip gali būti su vidiniu pasitenkinimu arba vidiniais motyvatoriais – jie skatina žmogų veikti, nes žmogus mato naudą, prasmę, jaučiasi neatsiejama gamtos dalimi ir dėl to pasirinkimas rūšiuoti jam yra ne šiaip duoklė ar pareiga gamtai, bet ir geras darbas pačiam sau.
3. Patogumas. Ne kiekvienas žmogus turi valios ar nori daryti tai, kas ne taip patogu, bet naudinga, kai jis gali daryti tai, kas patogu, bet žalinga. Kartais tam, kad žmogus pakeistų savo netinkamus įpročius, jis turi atrasti vidinės jėgos pats save „ištraukti už petnešų“ iš užpelkėjusio mąstymo apie tai, kad jis nieko nepakeis, kad nauja elgsena neprasminga, bei imtis veiksmų, pavyzdžiui, užsisakyti rūšiavimo konteinerius, nusipirkti skirtingas talpas rūšiavimui namuose ar pan. Pasikeitimas prasideda nuo kasdienių veiksmų.
Nerūšiavimas nėra nepagydoma liga
A. Martinkutė-Vorobej pastebi, kad yra daugybė galimybių ir priemonių, kurios gali paskatinti keisti savo elgseną. Žmogaus pasirinkimai rūšiuoti ar nerūšiuoti, kaip rodo tyrimai, yra labai jautrūs išorės poveikiui – kuo daugiau ir kuo didesnė įvairovė stimulų kviečia ir ragina žmogų rūšiuoti, tuo didesnė tikimybė, kad jis ims taip daryti, nes kažkuris stimulas gali pataikyti į konkrečiai tam žmogui jautrią vietą.
Kas padeda ir skatina žmones rūšiuoti? Anot psichologės, kiekvienam nerūšiuojančiam yra sava paskata rūšiuoti. Ji išskiria keletą galimų paskatų:
1. Prasmės matymas. Galime manyti, kad žmonės turi patys ieškotis informacijos, turi patys gilintis ir aiškintis, kodėl verta ir naudinga rūšiuoti, bet jei žmogus neturi vidinės paskatos, ta paskata ir informacija (didelis kiekis informacijos ir paaiškinimų) turi ateiti iš išorės, kad žmogus neišvengiamai susidurtų su būtinybe perklausti savo netinkamų įpročių poveikį gamtai.
2. Emocinis susidūrimas su nerūšiavimo poveikiu. Socialinės reklamos, kuriose vaizduojami emociškai paveikūs vaizdai su kenčiančiais nuo šiukšlių gausos gyvūnais, gali paskatinti žmogų permąstyti, kiek jis savo veiksmais prisideda prie gyvūnų kančių. Ypač jei kalbame apie žmones mylinčius gyvūnus.
3. Yra žmonių, kurie ieško finansinio paskatinimo rūšiuoti – ir kodėl jo nesuteikus per mažesnius mokesčius už išrūšiuotas atliekas? Jei turime tikslą, kad rūšiavimas taptų socialine norma ir vertybe, tinka įvairios priemonės.
4. Žmonės yra bendruomeniški gyvūnai ir vienas esminių mūsų poreikių – poreikis būti susietam su kitais. Mums svarbu gauti pritarimą, palaikymą tam, kaip mes elgiamės – ir tuo pačiu mes linkę prisiderinti prie mums svarbios aplinkos normų. Jei mums svarbūs žmonės mūsų aplinkoje transliuoja žinią apie svarbą rūšiuoti, yra didelė tikimybė, kad mes išgirsime, ir, anksčiau ar vėliau, perimsime ją kaip savą.
5. Visi mes norime būti matomi kaip teisingai ir sąžiningai besielgiantys. Rūšiavimas yra vienas iš moralaus elgesio būdų, kuris kol kas dar nėra giliai įleidęs šaknų mūsų kultūroje, bet pamažėle įsitvirtina – tam reikia laiko ir pastangų, kaip ir bet kuriems vertybiniams pokyčiams. Ilgą laiką mes žinojome, kad tinkamas elgesys su šiukšlėmis apsiriboja nemėtymu šiukšlių ne vietoje ir/ar šiukšlės pakėlimu bei išmetimu. Dabar turi vykti rimti pokyčiai mūsų supratime apie tai, kad neužtenka nenumesti šiukšlės – šiukšlę dar ir išmesti reikia ne bet kur. Tai ne visada patogu, bet teisinga.
Sąžinės priekaištus mokame nuraminti
Vilniaus universiteto Psichologijos instituto docentas dr. Antanas Kairys pastebi, kad žmogus toks jau yra – net ir girdėdamas sąžinės priekaištus, moka ją nuraminti.
„Pradėti norėčiau nuo to, kad žmogus atrodo racionalus ir viską apgalvojantis, bet iš tikro taip nėra. Mes dažnai sprendimus priimame vedami emocijų, o taip pat – puikiai mokame patys save apgaudinėti. Kitaip sakant, žinojimas, kad tu daug vartoji, nerūšiuoji, terši ir t.t. žmogui gali kelti negatyvius jausmus, bet tuo pačiu jis moka pasiteisinti menkindamas savo paties indėlį“, – aiškina jis.
Savo veiksmus pateisiname sumenkindami savo indėlį tuomet, kai sakome „tik vieną puodelį išmečiau“, sumenkiname ir aplinkosaugos problemas, o be šių randame ir kitų būdų.
„Taigi, žmogus toks jau sutvėrimas, kuris puikiai moka numaldyti sąžinę. Norint, kad sąžinė primintų apie poveikį aplinkai – reikia dažnų priminimų iš išorės“, – pabrėžia A. Kairys.
Paklausus, kaip jo akimis atrodytų nerūšiuojančio žmogaus portretas, A. Kairys atsako, jog nupaišyti nerūšiuojančio žmogaus portretą yra gana sunku.
„Yra tam tikros savybės, kurios siejasi su didesniu žmogaus sąmoningumu, susirūpinimu poveikiu aplinkai, pavyzdžiui, gebėjimas orientuotis į ateitį. Bet, nepaisant šių skirtumų tarp žmonių, labai svarbu yra visuomenės, ar visuomenės dalies normos – neformalios taisyklės, ką galima daryti, o ko ne. Būtent joms aš teikčiau prioritetą, kai kalbame apie ekologiško elgesio skatinimą“, – sako Psichologijos instituto docentas.
O kas turėtų nutikti, kad šie žmonės taip pat imtų rūšiuoti?
„Akcentuočiau jau mano minėtų normų pasikeitimą. Būtent besikeičiančios taisyklės, kas mūsų visuomenėje yra priimtina, o kas smerktina, gali paskatinti elgtis ekologiškiau. Jei mes pasieksime tokią situaciją, kad draugų rate bus gėda pasakyti – „aš nerūšiuoju“, reiškia, normos pasikeitė. O paskui normas pasikeis ir elgesys“, – teigia A. Kairys.
Vis dėlto, jis pastebi, kad normų pokytis yra lėtas procesas. „Ir neįmanoma tikėtis, kad jos radikaliai pakis per metus ar du. Normas keisti skatina daugelis veiksnių – tiek akcijos, sąmoningumą didinantys straipsniai ar laidos žiniasklaidoje, žinomų ir svarbių žmonių elgesys. Labai svarbu tai, kad kai pakinta kelių žmonių elgesio normos, jie gali paskatinti keistis ir jiems artimus žmones“, – teigia jis.
