Tautos ateis prie tavosios šviesos ir karaliai – prie tavojo tekančio spindesio. Pakelki akis, pažvelki aplinkui! Visi renkasi eiti pas tave: tavieji sūnūs ateis iš toli, tavosios dukros bus atneštos ant rankų.
Tai matydama, spindėsi iš džiaugsmo, tavoji širdis virpės ir džiūgaus, nes tau bus išpilti jūros lobiai, pas tave suplūs tautų turtai. Apguls tave kupranugarių vilkstinės, Midjano ir Efos vienkupriai. Atvyks visi iš Šebos, auksu ir smilkalais nešini, – jie paskelbs Viešpaties šlovingus darbus. (Iz 60, 1–6)
Šviesa, suspindusi Kalėdų naktį ir apšvietusi Betliejaus tvartelį, šiandien sušvinta ir apsireiškia visiems žmonėms. Viešpaties Apsireiškimas (gr. „Epifanija“) yra šviesos slėpinys, simboliškai ir teologiškai išreiškiamas pirma išminčių traukiančia žvaigžde (Mt 2, 1–12). Tikrasis šviesos šaltinis, „šviesa iš aukštybių“ (Lk 1, 78), yra vienintelis Kristus.
Pranašo Izaijo žodžiais – adresuotais šventajam Jeruzalės miestui – esame kviečiami stotis, išeiti, išeiti iš savojo užsisklendimo, išeiti iš savęs pačių ir išvysti mūsų gyvenimą apšviečiančios šviesos spindesį: „Kelkis, nušviski! Tavoji šviesa atėjo, Viešpaties šviesa virš tavęs sušvito“ (Iz 60, 1).
„Tavoji šviesa“ yra Viešpaties šlovė. Bažnyčiai nevalia įsivaizduoti, jog ji švyti sava šviesa. Todėl šventieji tėvai Bažnyčioje įžvelgdavo mėnulio slėpinį (lot. „mysterium lunae“).
Tai gražiu pasakymu primena šv. Ambraziejus († 397), kaip Bažnyčios metaforą pasitelkdamas mėnulį: „Bažnyčia iš tiesų yra lyg mėnulis: <...> skleidžia ne savo, bet Kristaus šviesą. Savo spindesį gauna iš teisumo Saulės, kaip pasakyta: Nebe aš gyvenu, bet gyvena manyje Kristus“.
Kristus yra tikroji šviečianti šviesa, ir Bažnyčia žmonių ir tautų gyvenimą apšviečia tik tiek, kiek lieka įsišaknijusi jame, kiek leidžiasi būti jo apšviečiama.