Kiek yra daug nuostabių istorijų apie jų meilę ir prisirišimą šeimininkui. Šis padaras, kuriam žmonija turėtų būti dėkinga, vadinamas Šunimi.
Žmonės, kurie kada nors laikė šunį, nesvarbu – veislinį ar mišrūną, žino, kad šitas padaras niekada neišduos. Kiekvienas, kuris kada nors mylėjo šunį, širdyje šį gyvūną mylės visą gyvenimą. Nuoširdžios meilės šuniui nesugriaus sugriaužti batai, sudraskytas kilimas, nuo stalo numesta lėkštė, bala ant grindų... Tikra meilė šuniui – nerūdyja.
Turint šunį, bet kokį šunį, tu esi priverstas žygiuoti su juo pasivaikščioti nepriklausomai nuo oro, metų laiko ar noro. Tai tampa įpročiu. Kartais klampoji per purvynus, vėlus rudens vakaras, šalta, už langų – jaukiai dega šviesos... Ir galvoji, kodėl šuo? Bet iškart supranti, kad šito klampojimo pliaupiant lietui, nekeistum į televizorių ar kompiuterį.
Meilė šuniui nėra fanatizmas. Tu nežinai už ką myli šitą apsiseilėjusį, gauruotą, uodega mosuojantį šunį. Bet yra sakoma, jei žinai už ką myli, vadinasi, nemyli.
Yra dvi kategorijos žmonių, laikančių šunis. Tikrieji šunų mylėtojai – jie myli visus šunis, šuo jiems yra draugas, šeimos narys, bendražygis, jie niekada neišmes savo šuns iš namų. Kita grupė šunis laikančių asmenų – šunų pseudomylėtojai. Jiems šuo tik aksesuaras, problema, atsiradusi dėl vaikų užgaidos, tik daiktas, kurį galima pakeisti kitu. Dėl šitų asmenų ir išmetami iš namų šunys, užmigdomi sveiki, jauni šunys,dėl jų pilnėja prieglaudos. Kaip pasakė vienas kinologas: jei gali gyventi be šuns – tau jo nereikia.
Meilė šuniui – tai ne nuotraukų darymas ir kėlimas į feisbuką, ne šuns bučiavimas ir ne šukuosenų formavimas. Ne peršėrimas likučiais nuo stalo. Meilė šuniui – užsiėmimas su juo, žaidimai, dresūra, pasivaikščiojimai... Žodžiu, veikla su šunimi.
Ir neįtikinsite manęs, kad kaimuose šunys yra laimingi. Tampyti grandinę visą gyvenimą pririštam prie būdos, matant tik savo kiemą ir šeimininką du kartus per dieną ateinantį įmesti ėdalo į dubenį: kas norėtų tokios laimės? Arba visą gyvenimą praleisti uždarytam voljere? Mes, žmonės, taip gyventi nenorėtume, tai kodėl šitaip laikome šunis?
Šuo yra socialus gyvūnas. Jam reikia ne kiemo, grandinės ir būdos, ne amžiais nevalomo voljero. Jam reikia žmogaus, kuris jį mylėtų. Šuo laimingas šalia savo žmogaus, šalia savo šeimininko.
Ar žinote, kad šuo turi jausmus? Jis liūdi, džiaugiasi, jaučia nerimą... Šuo yra jaučianti gyvybė, todėl fiziologiniai poreikiai yra žemiau jausmų. Kokia nauda, kad šuo gali tuštintis kada nori, jei emociškai jis degraduoja?
Ne, nesakau, kad kaime šuniui visada blogai. Tai priklauso nuo šeimininko požiūrio. Jei žmogus myli savo šunį, šuniui kaime gyventi bus gera. O jeigu šeimininkas – senų pažiūrų, jam šuo reikalingas, nes kaime šuo turi būti, tada gyvūnas neturės pilnaverčio gyvenimo.
Gyvenimas mieste irgi nėra laimingo gyvenimo garantas. Liūdna žiūrėti, kai žnogus išveda šunį į lauką tik reikalų atlikti ir veda namo. Jei neturi laiko normaliai pavedžioti šunį, kam tau šuo?
Gaila žiūrėti į kiemuose lojančius šunis, besimalančius palei tvorą. Tik vienas kitas, išvedamas pasivaikščioti. O kam tą šunį vedžioti, jis aplink namą laksto. Ar taip atrodo tobulas geriausio keturkojo draugo gyvenimas?
Todėl prieš rinkdamiesi šunį įvertinkite savo fizines galimybes. Atsakykite į klausimą, ar jums tikrai reikia šuns? Laimingo šuns, o ne kvailio, lojančio už tvoros ant visko, kas juda? Tada nereikės išmesti šuns į kiemą, atiduoti į prieglaudą, paleisti vieną palakstyti po rajoną. Neteikės dvejų metų haskiui ieškoti naujų namų. Nereikės Stafordšyro terjero užmigdyti, nes tapo agresyvus...
Visi šunys yra iš prigimties geri. Juos pakeičia žmonės. Nėra blogų šunų, yra blogi šeimininkai. Pilieti, padaryk gerą darbą – prieš pirkdamas šunį, pagalvok bent metus.