Anot pašnekovių, „TexTale“ galima apibūdinti kaip socialinį verslą, kuris stengiasi sukurti socialinį pokytį bei spręsti gan opią aplinkosauginę problemą. „Susikūrėme tam, kad spręstume tekstilės problemą Lietuvoje. Sena tekstilė tai problema, su kuria susiduria kiekvienas kasdienėje buityje. Aš pati ir mano šeima – ne išimtis. Buvo gyvenime akimirkų, kai teko atkakliai ieškoti – kam atiduoti, kur padėti, kur toliau?“ – pasakoja V. Nausėdienė.
Išmetant drabužį, išmetama ir jo istorija
Viktorija prisipažįsta, kad jai nuolatos knietėjo sužinoti – kada bus pradėta spręsti dėvėtos tekstilės problema Lietuvoje. Kuomet pašnekovė suprato, kad čia „viskas juda lėčiau“, teko pradėti nuo savęs: „Pagalvojau, ką galėčiau padaryti pati.“ Pamažu, moteris pradėjo ieškoti bendraminčių, kurie pasiryžtų kartu su ja kurti tokio pobūdžio socialinį verslą.
„Lankiau tam tikrus mokymus, įgijau žinių. Paminėti reiktų ir „Socifaction“ (socialinio verslo skatinimo programa – DELFI) mokymus, kurie nukreipė mane reikiama kryptimi. Ten susipažinau ir su Urte, mano buvusia mentore. Vėliau pradėjo burtis ir komanda, bendraminčiai“, – pasakoja Viktorija.
„Susipažinome su Viktorija, galiausiai likau čia jai padėti „išjudėti“. Prieš pradedant dirbti šiame centre, aš neįsivaizdavau tų skaičių, kiekių, kiek dar tinkamos naudojimui tekstilės yra tiesiog išmetama. Kol nežinai apie problemą, tol jos nepastebi.
Dabar matau kiekvieną prie konteinerių paliktą maišelį su tekstile, drabužiais. Pastebiu ir kokiais dideliais kiekiais žmonės perka drabužius, todėl man labai svarbu skleisti žinią ir kaip tos tekstilės tiesiog mažiau vartoti“, – priduria Urtė Žukauskaitė-Zabukė.
„Aš sekiau paskui Urtę, taip atsidūriau čia. Mane sudomino ši idėja, užsikrėčiau ja. Tekstilė, drabužiai mane domino nuo vaikystės, galima sakyti, jog tai mano aistra. Visada stengdavausi nepirkti naujų drabužių, net patikdavo, kad įsigyjamas rūbas jau turi kažkokią istoriją.
Skatina pagalvoti – „ar tikrai reikia?“
Prieš 4 mėnesius startavęs „TexTale“ centro tikslas - sukurti „visą grandinę žingsnių tekstilės švaistymo problemai spręsti“ – nuo to, kaip reiktų atsakingiau vartoti tekstilę iki to, kur ją padėti, kaip ją toliau panaudoti. Kurį laiką centras orientavosi tik į edukacines veiklas – paskaitas, atsakingo vartojimo mokymus, renginius.
„Tokių renginių metu žmonės pradėjo klausti, ar galėtų turimą nenaudojamą tekstilę atiduoti. Tada supratome, kad mums reikia ir „fizinės“ vietos, kur galėtume toliau vykdyti veiklą. Taip atsidūrėme čia, Naujamiestyje“, – sako V. Nausėdienė.
„Radome patalpas, čia įsirengėme ir dirbtuvėles, ir parduotuvę, tačiau viskas, ką matome aplink, yra mūsų rankų darbas, viską darėme tik patys. Įdėjome daug darbo, tačiau nemažai dar liko padaryti“, – pridūrė Urtė.
Deja, tačiau surenkamos tekstilės kiekius teko pradėti riboti: „Žmonės labai daug atneša, tačiau mažai perka. Dabar ieškome vietos, kur galėtume laikyti surinktą tekstilę – partnerystės, ar nuomos būdu ir vėl atnaujinti tekstilės surinkimą. Čia ir matosi mūsų rinkos nestabilumas – nešti nėra kur, o vietų pirkti drabužius yra pilna“, – teigia U. Žukauskaitė-Zabukė.
„Tačiau, nors čia galima nusipirkti kokybiškų dėvėtų drabužių nebrangiai ir galbūt net su kokia nors istorija, mes vis tiek skatiname žmones gerai pagalvoti, ar to drabužio jiems tikrai reikia, pamąstyti, ar jie turės prie ko jį nešioti – taip skatiname atsakingą vartojimą“, – sako Viktorija.
„TexTale“ centre vykdomos ir pamokos, kaip seną drabužį susitaisyti, su smagia aplikacija paslėpti dėmę ant mėgstamų marškinėlių ar tiesiog dėvėtą rūbą persiūti į visai kitokį daiktą. Čia vyksta ir „mainų vakarėliai“, kurių metu galima atnešti nešiotinus, tačiau jau galbūt atsibodusius drabužius, avalynę ar rankines ir tokiais daiktais apsimainyti su kitais vakarėlio dalyviais. Visgi pašnekovės patikino, kad svarbu turėti ne didelį kiekį drabužių spintoje, o „iš to ką turi“ kurti savitą stilių.
Dabar „TexTale“ patalpos pamažu tampa traukos centru, kur buriasi Naujamiesčio bendruomenė, tačiau visos pašnekovės patikino, kad čia laukia visų vilniečių. „Matome, kad žmonės palaiko mus, palaiko idėją, dovanoja kai kuriuos daiktus centrui, net augalus. Jaučiame, kad žmonės patys noriai prisijungia. Ateityje planuojame keltis ir į kitus miestus bei įrengti tokius centrus“, – papildo Viktorija.
Atrenka drabužius ir vaikų namams
Pasimokyti, kaip stilingai paslėpti drabužio įplyšimą ar dėmelę bei kaip reikia atsakingai vartoti, į „TexTale“ centrą ateina ir moksleiviai: „Mokytojos vėliau stebisi, kaip mes išlaikome mokinių dėmesį, kaip jie mūsų taip ilgai ir įdėmiai klausosi.
Pasak Urtės, centre parduodama tik nedidelė dalis atneštų drabužių – jie būna geriausi, atrinkti su stilistais, tokie, iš kurių būtų galima susikurti „tvarų stilių“: „Kita dalis drabužių keliauja socialinėms organizacijoms – paramos centrams ar vaikų namams.
Padovanotus drabužius mes patys atrenkame pagal šių organizacijų poreikius, tik tai, ko joms reikia, kas bus nešiojama. Juk dažnai žmonės aukoja drabužius tokioms socialinėms organizacijoms, bet tie rūbai lieka nepanaudoti, nes jie tiesiog nėra tinkami, pavyzdžiui, vaikams.
Kita dalis drabužių, kartu su dizainerių pagalba, yra atnaujinami. Taip pat dalį drabužių ir tekstilės perdirbame, pavyzdžiui, pasiuvame daugkartinius maišelius. Likusią tekstilę norėtume smulkinti, dabar kaip tik ieškome, kur galėtume įsigyti tekstilės smulkinimo aparatą – tuomet susmulkintą tekstilę panaudotume užpildams.“
„Taip, svarbiausia, kad nusitęstų visa grandinė, atsirastų uždaras ratas ir viską, ką gauname, panaudotume. Galiausiai, kad šią sistemą kurtume mes patys, savomis rankomis“, – papildo Viktorija.
Padeda patiems pažeidžiamiausiems
Į socialinio verslo centrą, anot pašnekovių, ateina įvairaus amžiaus žmonės, dažnas iš jų – kūrybiškas. Tačiau, anot merginų, jaunesniems „TexTale“ lankytojams reikia mažiau pasakoti, kas yra atsakingas vartojimas, ekologija ir kokiais neigiamais bruožais pasižymi „greitoji mada“. „Jauni žmonės tai jau žino, supranta. Bet susidomi ir vyresni žmonėms, jie net sugrįžta, užsuka nuolatos, tai labai džiugina“, – priduria V. Nausėdienė.
„TexTale“ į savo veiklą įtraukia ir socialiai pažeidžiamas grupes – vaikus, neįgalius žmones, žmones, patiriančius smurtą artimoje aplinkoje, ar tiesiog atsidūrusius socialiniame užribyje. Šiuo metu centras dirba su Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namais.
„Per edukacines pamokėles su vaikais specialiais flomasteriais piešiame ant medžiagų, su dizainerių pagalba vėliau iš tų piešinių pagaminame aplikacijas, kurias siuvame ant maišelių. Planuojame turėti 30-ies maišelių kolekciją, ją realizavę galėsime padėti įrengti vaikams įrengti terapinį smėlio kambarį, kurio, anot psichologų, labai reikia mažiesiems“, – pasakoja Urtė.
„Mūsų tikslas – galiausiai sukurti tokių pažeidžiamų socialinių grupių žmonėms ir darbo vietas. Visą savo veiklą būtent ir siejame su tuo, kas dažnu atveju iškeliautų į konteinerį, bet mes norime išsaugoti tuos resursus, kurie panaudoti tam, kad ta tekstilė, drabužiai atsirastų, ir panaudoti tai naujai ir prasmingai veiklai kurti“, – sako V. Nausėdienė.
Viktorija tikina, kad į pelną orientuotam verslui Lietuvoje vis dar nėra svarbūs ekologiniai ar aplinkosauginiai aspektai – surinkti seną tekstilę verslininkams neapsimoka: „Jie geriau importuoja drabužius iš kitų šalių, taip didindami tekstilės atliekų kiekį čia, Lietuvoje.“ Visgi, pašnekovė įsitikinusi, kad rimtos permainos tekstilės atliekų tvarkymo srityje prasidėtų tik tada, kai tam būtų rastas finansavimas: „Sakykime, kažkokios Europos Sąjungos fondų lėšos galėtų šį procesą paspartinti.“
Ateinanti karta nebus tokia pakanti
„Svarbiausi poreikiai, kuriuos žmogui reikia patenkinti, – maistas ir vanduo, na, dabar gal dar ir Wi-fi ryšys, – juokaudama pridūrė Urtė, – todėl ekologiją gali matyti tie, kurie jau turi patenkintus tuos pagrindinius poreikius. Todėl negalime sakyti, kad Indijoje žmonės turi kažkaip atsakingai pradėti vartoti, galbūt dėl to ir plaukia tekstilės atliekomis jų upės, nes žmonės žymiai vargingiau gyvena ir neturi kaip apie tai galvoti“, – tikina U. Žukauskaitė-Zabukė.
Viktorija teigia, kad greitosios mados gigantai jau seniai įsišakniję pasaulyje – jų kuriami daiktai prastos kokybės, o kolekcijos keičiasi net keliolika, jei ne keliasdešimt kartų per metus: „Yra išnaudojamos vargingos šalys, dirba vaikai, moterys. Tragedija, kuomet prieš penkerius metus Bangladeše griuvus tokiai „greitosios mados“ gamyklai žuvo daug ten dirbusių moterų bei vaikų, atidengė šios mados industrijos širmą.
Buvo pradėti žengti rimti žingsniai, sakyčiau, kad šioje srityje prasidėjo revoliucija – net didieji mados industrijos žaidėjai mato tikslą keistis, nes ateinanti klientų karta nebus tokia pakanti ir „linksinti galvą“ bei su viskuo sutinkanti.“
Pašnekovės džiaugiasi, kad kiekvienas apsilankęs „TexTale“ centre palieka jį žinodamas, kas čia vyksta ir kodėl vertėtų susimąstyti, koks drabužis kabo jų spintose. „Galbūt kažkuris dėvėtas rūbas yra žymiai vertesnis būti jūsų spintoje, nei naujas, greitai pagamintas „greitosios mados girnose“, – priduria Viktorija.
