Vaikystėje Monika pamena bardavusi savo drauges, kurios šiukšlindavo jos kieme ar bandydavo pro kiemo vartelius prakišti tuščią pakelį nuo saulėgrąžų: „Baisiai pykdavau.“ Pašnekovė visuomet bandydavo perkurti senus daiktus, ką nors susimeistrauti – už tai ji dėkinga tėvams, kurie leido įgyvendinti visus kūrybinius eksperimentus ir jau tada pažinti antrinį daiktų panaudojimą.
„Atvykus studijuoti į Vilnių, apie ekologiją visai primiršau – daug mokiausi, valgiau, kas papuldavo po ranka, nemąstydama pirkdavau drabužius ir naujus daiktus, bet po kelerių metų atėjo sąmoningumas. Pradėjau matyti dalykus kitaip – suvokti, ką, kaip ir kodėl darau savo gyvenime.
Taip iš kasdienybės ėmė dingti cheminė kosmetika, nesveikas maistas, vienkartinių nekokybiškų daiktų pirkimas. Žinoma, esu kelyje ir vis dar turiu išmokti galybę dalykų: jaučiuosi lyg žibintuvėliu apšviesčiau vis didesnius tvaresnio gyvenimo plotus, kurių prieš tai visai nepastebėdavau“, – gyvenimo permainomis dalijasi M. Levickaitė.
Paliko nemylimą darbą ir ėmėsi permainų
Idėja siūti daugkartinius maišelius Monikai gimė pamažu. Tvarios gyvensenos pradžia buvo elementari – susidarančių atliekų rūšiavimas. Anot pašnekovės, taip žingsnis po žingsnio ji pradėjo siekti didesnės darnos su aplinka. „Stebėdavau, kaip žmonės plėšo vienkartinių plastikinių maišelių ritinėlius parduotuvėje ir sukau galvą, ką su tuo daryti. Mane tai labai erzino, nors primindavau sau, kad arba turiu susitaikyti, arba kažko imtis.
Pagaliau, prieš daugiau nei metus surengiau savo bičiulėms daugkartinių maišelių siuvimo dirbtuvėles, kurių metu labai aiškiai supratau – žmonės neturės laiko jiems pasisiūti. Tad pagalvojau, kad tai galėtų tapti mano mažyte misija ir ėmiausi darbo“, – pasakoja M. Levickaitė.
Monika paliko nemylimą darbą ir leidosi į „maišelių nuotykį“, kuriuo net pati negalėjo patikėti – mergina leido sau pradėti gyventi taip, kaip liepia širdis.
Visko išmoko pati
Verslo plano M. Levickaitė neturėjo, buvo tik didelis noras sumažinti parduotuvėje naudojamų vienkartinių plastikinių maišelių kiekį. Pačioje veiklos pradžioje pašnekovė nemokėjo naudotis siuvimo mašina, todėl apie mėnesį skyrė vien tik siuvimo įgūdžiams tobulinti: „Sėdėdavau skaitydama instrukciją ir žiūrėdama „YouTube“ pamokėles apie visas galimas siuvimo technikas. Pamenu, kaip nulūžusi adata vos neįskrido į akį, jau maniau, kad sulaužysiu siuvimo mašiną.“
Galutinis daugkartinio maišelio prototipas gimė per dar kelis mėnesius, nes Monikai reikėjo suplanuoti gamybą taip, kad viską būtų galima atlikti kuo greičiau, tačiau kartu išlaikant ir vizualinį patrauklumą. Visi pašnekovės pasiūti maišeliai – unikalūs, nes jiems siūti panaudojama vis kitokia medžiaga su skirtingais raštais ir ornamentais.
„Maišelių gamybai atiduodu daug širdies ir būnu ypač atidi. Nemažai laiko trunka audinių paieškos – tikra loterija, važinėjant po dėvėtų rūbų parduotuves, rasti tinkamų medžiagų: neskylėtų, neblizgių bei dailių spalvų. Toliau laukia plovimo, sukirpimo, lyginimo, kraštų apdorojimo, siuvimo, virvelių įvėrimo procesai.
Vienam maišeliui prireikia maždaug pusvalandžio. Siekiu, kad kuriami produktai būtų kokybiški ir kruopščiai pasiūti, nes kad ir kaip norisi sulaukti sugrįžtančių pirkėjų, jau geriau jie grįžtų tik pritrūkę maišelių papildymo“, – tikina M. Levickaitė.
Dėl pavadinimo teko ir nemiegoti
Užsimezgus daugkartinių maišelių siuvimo idėjai, Monika ėmė intensyviai galvoti apie juos reprezentuosiantį pavadinimą. Begalvojant merginai net sunkiai pavykdavo užmigti – prabudusi vidury nakties ji keldavosi žymėtis, kas šaudavo į galvą. „Eidavau su sąrašu pas mamą, draugus ir klausinėdavau – „o kaip šitas?“, „ką manot?“, „ar tiktų?“. Nepaisant to, ką jie man atsakydavo, aš laukiau to „tikrojo“ pavadinimo.
Visgi vieną dieną bekarpant etiketes, pirštai nesąmoningai išlankstė vokelį. „Būtent, žinutė!” – pagalvojau mintyse, juk tikrai su kiekvienu maišeliu noriu perduoti tam tikrą žinią. Tada beliko sugalvoti, kokia gi ta žinutė turėtų būti. Pridėjau ekologiją atspindinčią žalią spalvą ir nurimau“, – sakė M. Levickaitė.
Klientės perkalba ir skeptiškai nusiteikusius sutuoktinius
Nors pašnekovės veikla dar pakankamai nauja, ji jos nepavadintu verslu: „Tai yra pagrindinė ir vienintelė mano veikla šiuo metu, nes jeigu taip nebūtų, nebūtų ir „Žalios žinutės“. Atiduodu visą laiką ir energiją, kad projektas apskritai gyvuotų, nes matau šioje iniciatyvoje didžiulę prasmę – ir kuo toliau, tuo tas jausmas stiprėja.
Ar tai galėčiau pavadinti verslu? Norėčiau, kad taip būtų ir žvelgiu optimistiškai, bet kol kas susiduriu su finansiniais iššūkiais, o sėkmę matuoju klientų begaliniu palaikymu ir sparčiai ilgėjančiu sąrašu žmonių, pradėjusių naudoti daugkartinius maišelius.“
Pašnekovė tikina, kad didžiulis klientų ir bičiulių palaikymas yra pagrindinis jos „variklis“. Žmonės Monikai dėkoja, kad ji ėmėsi tokios iniciatyvos būtent Lietuvoje. Daugkartinius maišelius įsigiję klientai atsiunčia pašnekovei nuotraukų, parodydami kaip apsipirkinėja ir ką krauna į daugkartinius maišelius.
„Moterys pasakoja, kaip išmoko savo skeptiškus vyrus pradėti naudoti daugkartinį maišelį. Negatyviai ar ciniškai nusiteikusių nė nebandau perkalbėti – tie žmonės kitame etape, dar nepasirengę, bet tokių sutikau vos kelis,“ – pasakoja pašnekovė.
Anot Monikos, „Žalia žinutė“ bando tapti socialiniu verslu – tokiu, kuris pasižymi dvigubos vertės sukūrimu: „Pirmoji ir svarbiausioji vertė – aplinkosauginių problemų sprendimas bei edukacija, o antroji yra pajamų generavimas. Visgi šiandien negalėčiau pasakyti, kokia trajektorija judėsime, nes idėjų galvoje sukasi įvairių, o geriausiai į šiuos klausimus atsakys laikas.“
Lietuvius dar būtina šviesti
Daugkartiniai Monikos pasiūti maišeliai kuo puikiausiai tiks daržovėms, vaisiams, riešutams, sėkloms, bandelėms ir visiems kitiems sveriamiems produktams, išskyrus gličius produktus, tokius kaip, pavyzdžiui, mėsa ar žuvis. Maišelių priežiūra gan paprasta, nes jie siuvami iš užuolaidų audinio. Susitepusį maišelį galima praskalauti po tekančiu vandeniu kriauklėje arba įmeti į skalbimo mašiną drauge su kitais skalbiniais.
„Taip pat mano sekėjai rašo, kad kraunasi į šiuos maišelius papuošalus, naudoja juos kelionių metu ar susideda smulkius daiktus, kurie galėtų pasimesti didelėje rankinėje. Taip pat pakuoja dovanas – tuomet ir patys maišeliai tampa papildoma prasminga dovana, o ne keliauja į šiukšlinę kaip, pavyzdžiui, blizgus dovanų popierius“, – pasakoja M. Levickaitė.
Monika džiaugiasi, kad žmonės jau aktyviau pradeda pastebėti plastiko daromą žalą, apmąsto savo pasirinkimus – ar jų komfortas neperžengė Žemės resursų ribų: „Vieni spyriojasi nenorėdami apie tai girdėti, kiti smalsiai stebi, bet pokyčiai mūsų galvose jau vyksta.“ Vis dėlto, anot M. Levickaitės, lietuvius šviesti tvaresnio gyvenimo klausimais tikrai reikia, nes mes žengiame tik pirmuosius žingsnius.
„Dažnas žmogus įsivaizduoja, kad ekologija yra mada, kažkoks pomėgis, o ne būtinybė. Klimato kaita, šiukšlių salos vandenynuose, nustekenti žemės plotai, apnuoginti miškai, stūksantys niekam nereikalingų drabužių kalnai akivaizdžiai signalizuoja – gaminame ir perkame per daug, o dažnai dar ir iš plastiko – medžiagos, kurios nesugebame tinkamai utilizuoti. Turime mokytis vartoti mažiau. <...> Net pragmatiški žmonės čia gali išlošti, kadangi daugkartiniai daiktai tarnauja ilgai ir leidžia sutaupyti pinigų“, – tikino Monika.
Pašnekovė teigia, kad jos daugkartinių maišelių siunčiama „žalioji žinutė“ gan paprasta: „Visų pirma, tai žinia nuo mūsų Žemės, kurios balsas dažnai lieka neišgirstas. „Žalios žinutės“ iniciatyva kalba apie žalesnio gyvenimo idėjos nešimą tolyn: ne tik pats projektas siunčia žinutę gyventi tvariau, bet ir kiekvienas, kurį ši žinutė pasiekė, turėtų ja dalintis – skatinti kitus vartoti atsakingai, stabdyti greitąją madą ir visais įmanomais būdais lengvinti mūsų Žemės naštą.“
