„Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“
Ir jie piktinosi juo. O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose.“
Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė. (Mk 6, 1–6)
Jėzus gimė Betliejuje, bet augo ir dirbo dailide Nazarete. Taip šis miestelis tapo Jėzaus tėviške, kuri jo užaugusio ir skelbiančio Dievo Karalystės atėjimą nebepriima. Nazareto gyventojai iškėlė teisingus klausimus, tačiau ieško atsakymų labai arti ir paskubomis. Greitas sunkių problemų „uždarymas“, užkerta kelią gilesniam ieškojimui, atvirumui. Atmetimas, daugelyje atvejų, atskleidžia mūsų poreikių neatitikimą, o ne tiesos poreikį.
Evangelijos tekstas pateikia ir vieną iš netikėjimo argumentų – čia pat gyvenantys, visiems pažįstami Jėzaus broliai ir seserys (Mk 6, 3). Žodžiai, kuriais senojoje graikų kalboje vadinti „broliai ir seserys“ bei jų atitikmenys aramėjų kalboje, Jėzaus laikais nurodydavo ne tik tų pačių tėvų vaikus, bet ir artimus giminaičius, neapibrėždami giminystės laipsnio.
Negana to, kruopštūs tyrimai atskleidė, kad dvi minėtosios kalbos nepajėgios taip perteikti giminystės laipsnių gausos, kaip tai tiksliai juridiškai perteikia moderniosios kalbos. Šeimos ir genties jausmas anuomet buvo labai stiprus ir ryšiai tarp įvairių giminaičių buvo kur kas „broliškesni“ nei šiandien. O Jėzui kartais taikomas žodis „pirmagimis“ (Lk 2, 6) reiškė tiesiog „vienturtis“.
Beje, Jėzus vadinamas ne tik dailide, bet ir Marijos sūnumi (Mk 6, 3). Priešingai žydų papročiui, pagal kurį žmogus vadinamas tėvo sūnumi, toks Jėzaus apibūdinimas atspindi evangelisto Morkaus tikėjimą, kad Dievas yra Jėzaus tėvas (Mk 1, 1. 11; 8, 38; 13, 32; 14, 36).
Tęsiant Evangelijos skaitimą, aptinkame nuorodą į nazariečių pasipiktinimą: „Ir jie piktinosi juo“ (Mk 6, 3). Krikščioniškasis tikėjimas visų laikų – ne tik mūsų – žmonėms yra papiktinimas. Kad amžinasis Dievas mumis, žmonėmis, rūpinasi, mus pažįsta, kad Nesuvokiamasis tam tikru laiku tam tikroje vietoje tapo paliečiamas, kad Nemirtingasis kentėjo ant kryžiaus ir numirė, kad mums, mariesiems, pažadėtas prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas – reikalauti iš žmonių visu tuo patikėti atrodo įžūlu.
Šis papiktinimas, kuris nepanaikinamas, jei nenorima panaikinti pačios krikščionybės, deja, gana dažnai yra nustelbtas kitų skausmingų – tikėjimo skelbėjų – papiktinimų. Pavojus iškyla tada, kai šie papiktinimai užima pirminio kryžiaus papiktinimo (gr. „scandalon“) vietą, per tai padarydami jį neprieinamą, taigi kai tikrąjį krikščioniškąjį reikalavimą užstoja jo skelbėjų – brolių ir seserų Kristuje – neklusnumas.
Teksto pabaigoje evangelistas Morkus atkreipia dėmesį, kad Jėzus ten – savo tėviškėje – negalėjo padaryti beveik jokio stebuklo. Ir ne todėl, jog nenorėjo, bet tiesiog negalėjo. Tai vienintelis Dievo ribotumas, kylantis iš begalinės meilės žmogui. Kristaus stebuklai nėra galios demonstravimas, bet Dievo meilės ženklai, kurie įvyksta ten, kur sutinka žmogaus tikėjimą santykio abipusiškume. Dėl žmogiškosios laisvės egzistavimo Dievas apriboja savo laisvę, bet ne meilę.
Pirmuose Biblijos puslapiuose Viešpats ieško nupuolusio žmogaus: „Adomai, kur esi?“ (plg. Pr 3, 9). Šis klausimas persmelktas Tėvo, praradusio sūnų, skausmu. Dievas žinojo laisvės pavojų; žinojo, kad žmogus gali pasimesti ilgesniam laikui, todėl visada ir visur eina jo ieškoti, siūlo savo meilę, bet neprimeta jos; gydo žmogiškąją laisvę jos nepažeisdamas.