– Ar teisybė, kad jūs kiekvieną antradienį susitinkate su savo buvusiais verslo partneriais ir aptariate verslo reikalus?
– Ne kiekvieną antradienį, bet karts nuo karto pietaujame. Aš noriu pasakyti, kad karts nuo karto mes susitinkame.
– Bet antradieniais?
– Kartais antradieniais, kartais kokią kitą dieną ir aptariame klausimus, nebūtinai verslo. Aptariame apskritai...
– Bet jūs periodiškai bendraujate su savo buvusiais verslo partneriais – taip, ar ne?
– Taip, bendrauju.
(...)
– Jūs žinojote, kad jūsų buvę verslo partneriai, kurių ir tos įmonės, kur akcijų turi jūsų mama – formali jūsų akcijų turėtoja, laimėjo konkursą renovuoti mokykloms. Ar jūs tai žinojote?
– Aš dar kartą jums noriu pasakyti, kad tuo metu, kai aš pasirašinėjau šitą įsakymą su mokyklomis, kur nėra jokių bendrovių, aš nežinojau...
– Ar jūs žinojote iš savo verslo partnerių, kad jie ketina dalyvauti tokiame versle?
– Kad domėjimasis yra apskritai – aš žinojau, kad visi domisi, statybinės kompanijos domisi šitais dalykais. Kad, galbūt, tiekia kažkokiai mokyklai, galbūt teikia kažkokiai ligoninei – tai visi tai žino.
Tai yra ištraukos iš 2011 m. vykusio pokalbio su politiku. Jei lygiai taip bet kuris politikas kalbėtų šiomis dienomis, pirmiausiai Tėvynės Sąjungos lyderis Gabrielius Landsbergis parašytų savo nuomonę socialiniame tinkle, tuomet nustatęs rimtą veidą pareikštų susirūpinimą Seime ir pakviestų atsakyti į visus iškilusius neaiškumus, nes neaiškumų daugiau, nei reikia.
Bet aiškumo neatsirastų daugiau, nes paprastai, kai politikai papuola į tokias keblias situacijas, jie painiojasi, meluoja ir krenta dar giliau, G. Landsbergis būtų pareikalavęs tučtuojau atsistatydinti.
Bet kadangi šis politikas, su kuriuo vyko pokalbis, yra Dainius Kreivys, visą pokalbį su juo galite paskaityti štai čia, tai, žinoma, jis niekaip negali būti įtariamas nei melu, nei išsisukinėjimais, nei tuo, kad nieko neskaidraus šiuo atveju nebuvo.
Tiesiog geras žmogus, kuris labai norėjo būti ministru, slystelėjo ant mamos klausimo.
Šiandien D. Kreivys vienuose sluoksniuose turi prisikabinęs aukos, kituose – didvyrio medalius, nes rado savo pavardę VSD pažymoje. Ir ne pokalbiuose su MG Baltic koncerno vadovais bei parankiniais, o tame sąrašėlyje, kurį „nukalti“ koncernas buvo pasirengęs.
O kadangi D. Kreivys, suprask, „nupirktos“ medijos buvo galiausiai „nukaltas“, tai viskas dabar jau konservatoriams aišku.
D. Kreivys neteko posto ne todėl, kad tuo metu, kai buvo formaliai perdavęs akcijas savo mamai valdyti, sėdėdamas Ūkio ministro kėdėje rūpinosi savo verslu ir tai kėlė dviprasmiškus klausimus, į kuriuos jis nesugebėjo atsakyti.
O todėl, kad šiuos nepatogius klausimus jam, pasimetusiam ir valstybe taip susirūpinusiam ministrui, uždavinėjo žiniasklaida... ir, žinoma, korumpuoti žurnalistai.
Jei dar kada D. Kreivys papasakos, kad planą perduoti savo verslo akcijas mamai ir susitikimus rengti kiekvieną antradienį „Neringos“ restorane pakuždėjo koks R. Kurlianskis ar T. Dapkus, paveikslas bus kaip ir visiškai išbaigtas.
Skamba dviveidiškai? Ir dar kaip. Konservatoriai, ypač Andrius Kubilius, gynė D. Kreivį iki paskutinio atodūsio, visa tai prisiminus ir palyginus, kaip krenta ministrai šiandien ir kokių jie priekaištų sulaukia, S. Skverneliui ir R. Karbauskiui iki tokio aršumo ginant saviškius dar trūksta.
Sakysit, nelyginami dalykai? Nelyginamos įtakos, kur D. Kreivio verslas ar tik versliukas, ir kur „Agrokoncerno“ buldozeris?
Taip, iš pradžių juk viskas prasideda nuo mažo melo, nuo mažos nuodėmės. Hipokritiškumas buvo auginamas metų metais ir dabar tokį patį veidą sėdi nutaisęs ne D. Kreivys, o R. Karbauskis ir postringauja, kad tokio skaidraus politiko reikia paieškoti.
Ypatingai šio, interesų grupių ir didžiųjų verslų užvaldymo, skandalo kontekste mūsų politinio lauko veikėjai atrodo apgailėtinai, nes, panašu, nėra nė vieno, kuris neslėptų spintoje nešvarios paklodės. Jiems atrodo, kad, jei paklodė tik truputį ištepta, galima apversti kita puse ir patiesti – gal tas, kuris ant jos gulsis, nebus toks smalsus ir nesugalvos paklodės apversti aukštyn kojom. Bet ar paklodė nuo tokios apgaulės tampa švaresnė?
Bet ne, juk nepatogu plauti pusiau švarios paklodės, kai kitų paklodės yra purvinos iš abiejų pusių. Juk jei pradėsi plauti savąją, žiūrėk, žmonės pagalvos, kad tu esi toks pat nešvarus. Lygiai toks pats nešvarus, kaip ir tie, kurių abi paklodės pusės apdergtos.
Kai nenori švarintis, tuomet kas lieka? Tildyti tuos, kurie traukia paklodes į viešumą. Ir pusiau švarias, ir abipusiai.
G. Landsbergis, išgirdęs R. Karbauskio eilinius postringavimus, kokie yra niekingi konservatoriai ir jų remiama Dalia Grybauskaitė, siūlo žurnalistams ignoruoti R. Karbauskį. Niekada jo neklausinėti. Nes R. Karbauskio reakcija yra kaip trimečio isteriško vaiko, kuris negavo žaisliuko ir išsitiesė ant parduotuvės grindų ir ėmė iki raudonumo klykti. Sausa vasara be R. Karbauskio.
O ko jaudintis konservatoriams, jei R. Karbauskis, anot jų, isteriškai kliedi? Gal kaip tik reiktų prisiminti praktiką, kai esą nedorieji žurnalistai iškankino klausimais jų ministrą tiek, kad šiam galiausiai teko palikti Ūkio ministro postą ir palaukti, kada nelygioje kovoje su žiniasklaida žlugs ir pats R. Karbauskis?
Lengva nurodymus padalinti žiniasklaidai, pamokyti žurnalistus, kad štai šitas geras, kalbinkite, va štai anas – blogas, jo kalbinti negalima, nes kalbėdamas jis kalba visai ne tai, ką mes norime girdėti.
Girdėti konservatoriai, o įtariu ir prezidentė, visai nenori, kur jie patys neturi atsakymų. Atsakymų neturi, nes nežino ką galima būtų pasakyti.
Nes kaip pasakyti, kad lygiai tai pat žaidei žaidimus, darei suokalbius, iš pradžių nematei VP Market, monopolizavusios visą viešąją erdvę ir gal net pirkusios politikus, grėsmės. Ir dar nutiesei raudoną kilimą MG Baltic, nes juk reikėjo kažkaip išsivaduoti iš VP.
Tačiau G. Landsbergis nepastebi, kad, jei jis arba toji partijos dalis, kuri taip uoliai, tarsi būtų netyčia naktį pranašingą sapną susapnavusi, kažkada puolė ir valė VSD, būtų atkreipę dėmesį į dviprasmybes D. Grybauskaitės pasisakymuose, kurios atsiranda palyginus tai, ką kalba ji ir ką sako viešai VSD vadovas, gal R. Karbauskiui liktų mažiau erdvės jo kartais perdėm liguistoms interpretacijoms?
Nes pasakyti, kad VSD per visas dvi jos kadencijas nėra atnešęs raštu nė vieno lapo apie augančią koncerno įtaką ir kitas oligarchines struktūras, yra arba labai drąsu, arba labai kvaila, arba labai neatsargu.
Bet kuriam sveiko proto piliečiui pirmas klausimas, kuris turėjo kilti galvoje po tokio pasisakymo, yra kodėl iki šiol VSD vadui dar nepareikštas nepasitikėjimas?
Antras, tai jei VSD vadas sako vienaip, o prezidentė – kitaip, kuris meluoja? O trečias – tai apie kokį pasitikėjimą valstybės institucijomis, po galais, mes kalbame, jei pačiais svarbiausiais – galimo valstybės užvaldymo – klausimais nesusitaria prezidentas ir jo skirti pareigūnai?
Tai štai, kai šių klausimų neužduoda „teisingieji“, juos tampo R. Karbauskis.
Kodėl taip yra?
Patį geriausią atsakymą, kas vyksta posovietinėje erdvėje, nors ji kalbėjo konkrečiai apie Rusiją, vėlų ketvirtadienio vakarą pateikė viena rusų žurnalistė, Vilniuje surengtame Rusijos forume ilgai klausiusis neva įtakingų Rusijos opozicionierių, negailestingai pliekiančių Kremlių ir V. Putino režimą.
Kliedesys ir mitas, sakė ji, kad prie Boriso Jelcino Rusija buvo demokratiška. Kaip ir tai, kad V. Putinas kažkaip užgrobė valdžią.
Jis viso to paties išsilavinusio Rusijos politinio elito buvo išrinktas ir paskirtas B. Jelcino įpėdiniu. Tokios biografijos ir reputacijos žmogus. Taigi visas politinis elitas ir ši opozicija, kuri susirinkusi čia, atsakingi už Rusijos žlugimą.
Mes, išsilavinę žmonės, atsakingi už tai. Tai bent sąžiningai konstatuokime. Įvertinkime sąžiningai, kodėl taip įvyko.
O įvyko, anot jos, dėl „ignorance and arogance“. Ignoravimo ir arogancijos.
Ar mūsuose yra kitaip? Nė kiek. Tai štai taip ir gyvenam. Nuo skandalo iki skandalo ir su naujais uspaskichais pakeliui į rinkimus.