Gal net pataikavo, kaip sako kiti. Bandė juokauti, bet tuo pačiu žiūrėjo per petį ir stebėjo, ar tai patinka D. Trumpui? Ar tik netampo to alfa liūto, dabar dar ir skandalo su porno žvaigžde purslų aptaškyto, už ūsų?
Ir maitino jo ego, dar ir darsyk pakartodami, kad taip, tik griežta D. Trumpo pozicija šalių, kurios pačios nesirūpina savo saugumu, atžvilgiu, lėmė, jog visos trys Baltijos valstybės į Vašingtoną atvyko mažiausiai su 2 proc. BVP, skiriamų gynybai.
O pagrindinė žinia ir buvo, kad, nepaisant skurdo, kuris kamuoja atskirus visų trijų šių mažų valstybių regionus, gausybės socialinių problemų, ką tik, regis, išgyventos krizės, didžiulės emigracijos, kuri ypač kankina dvi iš jų – Latviją ir Lietuvą, nepaisant Rusijos įtakos politiniam elitui, kai šiai nereikia nė milijardų, užtenka kelių kontraktėlių, ir jau laiko savose rankose, šios valstybės sugebėjo vykdyti NATO įsipareigojimus ir pasiekti 2 proc. kartelę.
Pataikavimas D. Trumpo ego galėjo atrodyti kai kam ir kaip desperacija, bet net jei ir tai būtų pasakyta garsiai, viešai, pašaipiai ar su užuojauta, nebūtų to kaip paneigti.
Visus 2 proc. BVP sudėjus kartu ir dar padauginus iš dviejų neužtektų realios konfrontacijos atveju. Ir desperatiškas siekis turėti daugiau JAV šiame regione yra visiškai suprantamas.
Bet lygiai prieš dieną, kai Vilniaus burbulas negalėjo susilaikyti nenufotografavęs Dalios Grybauskaitės ir Donaldo Trumpo, vienodai atrodančių ir kalbančių (o, stebukle mažos šalies) per LRT ir CNN ir tuoj pat, sekant kelias dešimtis kitų socialinių tinklų klientų, neįkelti į facebook’ą, Lietuvoje vyko visai kiti dalykai.
„Ir jeigu šiandien kas nors pasakytų, kad mes turime kelti krašto apsaugos finansavimą kitais metais, pavyzdžiui, 0,3 procento, aš sakyčiau, kad to daryti nereikėtų kitais metais.
Jokiu būdu. Mes turime gerinti žmonių gyvenimą, turime mažinti norą žmonėms emigruoti, ieškoti kažkur kitur savo laimės. O tą galėsime padaryti (didinti finansavimą gynybai – I. M.) 2024–2025 metais“, – pokalbyje „Žinių radijui“ sakė valstiečių vadas ir Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Ramūnas Karbauskis.
„Vėlgi mūsų oponentai pradeda rėkauti, kad reikia tuoj pat kelti finansavimą. Aš manau, kad dabar krašto apsaugai ir mūsų nacionaliniam saugumui didžiausia problema yra migracija“, – kalbėjo jis.
R. Karbauskis turi labai rimtą atramą. S. Skvernelis tikina, kad niekas iš Seimo Vyriausybės už virvučių netampo, bet garsiai stebisi, o kodėl gi tiek daug radę jie, valstiečiai, netvarkos Krašto apsaugos ministerijoje, kodėl ankstesnės valdžios nedidino svariai išlaidų gynybai ir kodėl štai dabar valstiečiai buvo verčiami jau ne tik 2 proc. kartelę pasiekti, bet dabar dar prievartaujami kelti aukštyn.
Baisiai nemaloni situacija, nes akimirksniu S. Skverneliui buvo priminti estai, kurie didino gynybos išlaidas net per krizę ir kurie neketina sustoti, nors jau ir šiandien gynybai skiria šiek tiek daugiau nei lietuviai.
Ką atsakyti į kampą įspraustam premjerui, jei ne retoriškai paklausti – o kas gi trukdė mums tokį rezervą būti sukaupus – ir kuo staigiau nutilti, nes už to stovi Gediminas Kirkilas ir didžioji dalis naujųjų socdarbiečių. Negali juk kritikuoti tų, kuriuos ką tik pavadinai „turinčiais daugiausiai valstybės valdymo patirties“. Ir kurie garantuoja, kad S. Skvernelio Vyriausybė dar kurį laiko neišsivaikščios.
Bet viskas čia aišku – prieš rinkimus valstiečiai visus finansinius resursus skirs socialinėms reikmėms. Dalins didesnius vaiko pinigus, paramą būstui įsigyti regionuose, didins atlyginimus, turbūt pridės dar ir prie pensijų ir turės daugiau nei vieną argumentą pasakyti, jog prie valstiečių Lietuvoje gyvenimas pagerėjo. Ir D. Trumpas laimingas.
Šmikiai tie valstiečiai, ne kitaip. Šmikis ir R. Karbauskis. Ir tas pats S. Skvernelis.
Bet čia tik Vilniaus burbule taip atrodo. Konservatoriškai liberalioje aplinkoje ir feisbukiniame burbule. Bet Lietuvoje atrodo kitaip. Lietuvoje atrodo taip, kaip atrodo R. Karbauskiui. O S. Skvernelis seka iš paskos.
Čia mums skamba populistiškai, paviršutiniškai ir netgi piktybiškai, kai politikai priešpastato išlaidas gynybai išlaidoms socialinėms reikmėms, švietimui, sveikatos apsaugai. Bet nuskurdusios Lietuvos dalyje valstiečiai yra tie, kurie kalba apie žmones ir žmonių kalba.
„Gal galima ir žmonėms ką nors duoti“, – reikalauja tetos ir močiutės, nes jų kieme, seniūnijoje, savivaldybėje tvarkomasi taip, kaip mes čia, Vilniuje, net nenorime žinoti.
Tiksliau, žinome, bet tiesiog čia visko daugiau ir smulkios vagystės ištirpsta didžiosiose, kurių dėl masto tiesiog nepastebime.
Bet regionuose nėra partijų ideologijų, ten yra savi ir yra kiti. Štai Trakų rajone ir Elektrėnuose valdo liberalai, juos papildė būrys buvusių darbiečių. Jūs norite pasakyti, kad staiga liberalizmo Lietuvoje tapo daugiau, jei iš vienos dingusios politinės jėgos perbėga būrys į partiją, kuri pati išgyvena ne pačius geriausius laikus?
Ar greičiau tuos buvusius darbiečius atviliojo valdiškas ir valdiškais ir ES pinigais finansuojamų riestainių kvapas?
O štai valdantieji Molėtus konservatoriai susipyko ir išmetė iš barščių tą, kuris mano kitaip. Tai ar konservatizmo sulig tuo žingsniu net prieš pirmininko valią pasidarė mažiau?
Tiesa, kitoje pusėje Lietuvos, dar toliau nuo tos vietos, kur stovi Seimas, kuo puikiausiai sutaria buvę konservatoriai, socdemai ir krepšininkas – išmesti iš savo partijų, jie buriasi į asociaciją ir veiks rinkimuose išvien.
Tai net jei pats galvoji priešingai ir tiki, kad galėtų būti kitaip, ar ką gali padaryti? Ir kodėl Seime turėtų būti kitaip, nei yra čia, visai šalia, ant naujomis trinkelėmis mero giminaičio firmelės išgrįstos aikštės, kurioje dieną pasisukinėja penki žmonės: Meras, jo sekretorė ir dar keli švietimo skyriaus specialistai.
Mes galime galvoti kitaip, mes galime kalti S. Skvernelį su R. Karbauskiu prie sienos ir sakyti – žmogau, tai jei visaip ieškai argumentų, kaip laimėti Prezidento rinkimus tik už tai, kad pasitaikė prieiti prie resursų ekonominio augimo laikotarpiu, tai bent sąžinės turėk reformoms?
Bet atsiverti Vyriausybės peržiūrėtus planus, švietimo dalį, ir skaitai – ministerija iš savo planų išbraukė dešimt pažadėtų darbų, o dvidešimt pavėlino. Ir čia ne kokios nors smulkmenos.
Jau visai netrukus turėjo būti parengta metodinė medžiaga, mokymai, įsteigti pedagogų etatai, užtikrintas vežiojimas mokykliniais autobusais, kad būtų sudarytos prielaidos teikti prieinamas ir kokybiškas priešmokyklinio ir pradinio ugdymo paslaugas.
Tačiau to, pasirodo, nebereikia. Nebereikia ir mokinio kortelės, kuri integruota su „kultūros pasu“ ir kuri skirta vaikui priklausančioms paslaugoms apmokėti.
O svarbiausia, kad laidoje radijuje R. Karbauskis kalba apie tai, jog didžiausias Lietuvos iššūkis ne gynybiniai pajėgumai , o migracija, tačiau būtent Švietimo ir mokslo ministerija iš savo darbų sąrašo išbraukė teisės aktų, kurie užtikrintų grįžusių asmenų integraciją į švietimo sistemą, ruošimą ir dabar jau nebebus analizuojamos nuotolinio mokymosi galimybės.
Taip pat neatliekamas švietimo valdymo sistemos pritaikymas emigrantų ir sugrįžtančiųjų stebėsenai.
Taip, taip, sako ekspertai, tikrai kol kas nėra jokio ekspertinio vertinimo, kur ir kam būtų skiriami tie pinigai virš 2 proc. BVP. Valstybės gynimo tarybos rekomendacija yra, o analizės – ne. Tai ir svarstoma, gal kariuomenės modernizavimui ir visiems tiems darbams atlikti, kurie buvo sustoję, kai nebuvo pinigų.
Gal dar kam nors. Tačiau supriešinus gynybą su ekonomine gerove, R. Karbauskis labai aiškiai parodo savo vis dar valdomai Lietuvai, kad krašto apsauga yra viso labo tik Vilniaus elito užgaida. Nes visa esmė slypi detalėse. Mažytėse detalėse ir dirbtinai pabrėžiamuose akcentuose.
Taip sau kalbėti R. Karbauskis gali leisti – o ką jam prarasti, jei jis niekada nebuvo kitoks, kitaip negalvojo ir kitaip nedirbo. Be to, ir schemos jau ne kartą regėtos, ir retorika ta pati. Visa eilė veikėjų, pradedant Artūru Paulausku, Rolandu Paksu ir Viktoru Uspaskichu.
Bet ką vis dar šalia daro S. Skvernelis ir kiti, kurie dievagojasi esantys kitokie? Jie prie kurio elito ir kaip žmonėms suprasti, kas yra kas?