Ežero virtimas pelke – natūralus procesas
Turbūt daugelis Lietuvos gyventojų, ilsėdamiesi prie ežero, yra matę tokį vaizdą: pakrantėje mėtosi buteliai, tuščios bulvių traškučių pakuotės, maišeliai, o priekrantė užžėlusi taip, kad net kojos į vandenį įkelti neįmanoma. Taip atrodo apleistas, netvarkomas, nevalytas ežeras.
Užžėlę ežero pakraščiai – tik jo užpelkėjimo pradžia. Mokslininkai teigia, kad vandens telkinių pelkėjimo priežastys yra kelios. Pirmoji – tai natūralus ežero senėjimo procesas. Antroji – ežero pelkėjimas intensyvėja dėl žmogaus veiklos.
Vilniaus universiteto Hidrologijos ir Klimatologijos katedros prof. dr. Gintaras Valiuškevičius aiškino, kad pelkėdami ežerai pereina kelias fazes. Anot jo, pirmaisiais metais po to, kai ežeras susiformuoja, jis būna labai švarus, vanduo turi mažai maistinių medžiagų, todėl bendras rūšių biomasės kiekis nedidelis. Kita vertus, tokiame vandens telkinyje auga nemažai rūšių vandens augalų ir gyvena įvairių organizmų.
Bėgant laikui, ežere kaupiasi įvairių vandenyje ištirpusių cheminių medžiagų, todėl, kaip pasakojo G. Valiuškevičius, visų gyvų organizmų kiekis didėja, dumblo sluoksnis dugne storėja, kaupiasi maistinės medžiagos ir keičiasi vandens telkinio rūšinė sudėtis: išgyvena tik tie organizmai, kurie prisitaikę prie tokios aplinkos.
Vandens telkinyje ir toliau kaupiantis maistinėms medžiagoms ežeras nebegali perdirbti tiek energijos, todėl dalis jame gyvenančių organizmų virsta durpėmis (tai ežere neišskaidytos ir dumblu nepaverstos maisto medžiagos). Būtent tada prasideda ežero perėjimas į pelkinę fazę.
Dėl žmogaus veiklos ežeras užželia sparčiau
Šiuos išvardytus procesus, kaip yra paaiškinę mokslininkai, spartina žmogaus veikla. Vandens telkinių pakrančių, priekrančių teršimas atliekomis, intensyvi ūkinė veikla netoli vandens telkinio yra priežastys, kodėl ežerų pelkėjimo procesas intensyvėja.
Hidrologas G. Valiuškevičius sakė, kad, jei natūralus ežero pelkėjimas yra neišvengiamas ir netgi papildo vandens telkinį bioįvairove, tai paspartintas taršos jis sutrikdo ežero ekosistemos pusiausvyrą.
Procesas, kai ežeras pelkėja ne dėl natūralaus senėjimo, vadinamas eutrofikacija. Ežero pelkėjimas natūraliomis sąlygomis vyksta tūkstančius metų, o paspartintas taršos – 10 kartų greičiau. G. Valiuškevičius aiškino, kad dėl antropogeninių veiksnių (žmogaus veiklos) ežerai teršiami, pažeidžiama jų vidinė autoreguliacinė sistema, struktūra nebegali susireguliuoti taip, kad jis išsilaikytų kaip ežeras. Iš pradžių kaupiasi dumblas, vėliau auga kiti augalai ir ežeras po truputį seklėja, pelkėja.
Dėl eutrofikacijos vandens telkinys gali prarasti rekreacinę (poilsio, lankymo) paskirtį. Be to, pelkėjančiame ežere negali gyventi vandens organizmai, kurie prisitaikę prie gėlo, švaraus vandens, pavyzdžiui, tam tikrų rūšių žuvys (plėšriosios).
Vandens telkiniai turi būti valomi
Matant didelę ežerų pelkėjimo problemą, Lietuvoje vandens telkiniai yra valomi. Jau beveik pusšimtį metų mūsų šalyje taikomos mechaninio ežerų valymo technologijos.
Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakulteto lektorius Vilimantas Vaičiukynas pažymi, kad mechaninis vandens telkinių valymas naudojamas kaip vienas iš optimaliausių būdų teršalams iš ežero pašalinti, ežero gyliui atkurti.
Valant ežerą mechaniniu būdu, pirmiausia reikia išsemti dumblą. Anot jo, kai kuriais atvejais užtenka ežerą valyti 3–4 metrų gylyje, tačiau, jei vandens telkinys užterštas, taršos šaltinį pašalinti būtina, net jei jis būtų pačiame ežero dugne.
„Mokslininkai teigia, kad tai yra vienas iš būdų pagerinti uždumblėjusių ežerų vandens kokybę, kai nepadeda kitos ežerų priežiūros priemonės. Dar mokslininkai tvirtina, kad, kai norima pagerinti uždumblėjusių ežerų, kurių vidutinis vandens gylis yra mažesnis kaip 3,0 m, o maksimalus mažesnis kaip 5,0 m, kokybę, tenka ežere susikaupusias nuosėdas tiesiog išimti“, – kokiu tikslu mechaniniu būdu valomi vandens telkiniai, aiškina V. Vaičiukynas.
Mokslininkas tęsia, kad ežero dumblui valyti Lietuvoje dažniausiai naudojami trys būdai: hidromechaninis, kai nuosėdos iš vandens telkinio šalinamos žemsiurbėmis; mechaninis, kai nuosėdos valomos ekskavatoriais ant plūdurų daugiakaušiais mechanizmais arba įvairaus tipo konteineriais; ežerai gali būti valomi ir mišriuoju būdu, tačiau tik tuo atveju, kai iš vandens telkinio reikia pašalinti ne tik nuosėdas, bet ir automobilių rėmus, motociklus, dviračius ar kitas stambias atliekas.
„Kuris iš šių metodų geriausias, nėra vieno atsakymo. Tai dažniausiai priklauso nuo vietos situacijos, nuo valymo tikslo, vandens telkinio dydžio, gylio, laikino sandėliavimo vietos ir panašiai“, – teigia V. Vaičiukynas.
Anot pašnekovo, sunku vienareikšmiškai pasakyti, koks yra ežero mechaninio valymo efektyvumas, nes jį lemia įvairios sąlygos. Viena jų – azoto ir fosforo kiekiai vandens telkinyje. Vis dėlto, kaip sako V. Vaičiukynas sako, išvalius ežerą iki 4 metrų gylio, uždumblėti jis paprastai gali tik po 800–1000 metų.
Pašnekovas taip pat neneigia į šį ežero valymo būdą skeptiškai žiūrinčių kai kurių mokslininkų nuomonių. Jis sutinka, kad mechaninis ežerų valymo būdas turi ir trūkumų. Vienas jų – ekosistemų suardymas.
„Žinoma, toks valymas turi dvi puses – valydami hidromechaniškai ar mechaniškai, valomoje vietoje mes suardome egzistuojančią ekosistemą, bet, iš kitos pusės, jeigu nieko nedarome, taip pat išnyksta augalai ir tos žuvys, kurios mėgsta gilius ežerus, atviras, neužaugusias vietas, šaltą vandenį ir pan. Iš čia kyla klausimas: kurie išvardyti ekosistemos elementai mums labiausiai nusikalto, kad vienus paliekame, kitus naikiname?“ – retoriškai klausia V. Vaičiukymas.
Pakrantes reikia šienauti
Norint, kad mechaninis ežero dumblo valymas būtų efektyvus, svarbu nepamiršti ir nušienauti vandens telkinio pakrantę. Kaip aiškina ASU lektorius V. Vaičiukynas, ežero pakrančių ir priekrančių šienavimas yra eksploatacinė priemonė, stabdanti ežero užžėlimą.
„Kai žmonės nuolat šienauja ežero pakrantėse augančius sąžalynus, jie nunyksta. Tačiau užtenka tik keletą metų nešienauti, nesimaudyti toje vietoje, ir jie vėl atauga. Tai tik patvirtina, kad ši priemonė – daugiau eksploatacinio pobūdžio. Jos vienkartinis panaudojimas pačios problemos nesprendžia. Šiuos priežiūros darbus reikia atlikti nuolat, kiekvienais metais, antraip sąžalynai tik dar labiau sužels, o nuolat šienaujami po 2 ar 3 metų nunyks“, – pasakoja hidrotechnikas.
V. Vaičiukynas tęsia, kad visas pakrantes aplink ežerą šienauti būtų labai brangu ir netgi žalinga ežero ekosistemai. Anot jo, šienaujant ežero pakrantes būtina palikti natūralių sąžalynų atskirų plotų, nes jie – svarbi ežero ekosistemos dalis.
Anot specialisto, vykdant šiuos ežerų priežiūros darbus, svarbu parinkti tinkamą pjovimo būdą. Nuo to priklausys, kiek kartų per metus teks šienauti vandens telkinio pakrantes (ne mažiau kaip du kartus per metus ar daugiau). V. Vačiukynas rekomenduoja šienavimo darbus atlikti žemiau vandens lygio, kuo arčiau dugno, nes tokiu atveju po 2–3 metų didžioji dalis vandens augalų visai nunyksta: „Vėliau užtenka šienauti tik kokį vieną kartą metuose. Jeigu šienautume nuo ledo arba virš vandens, tai jau greičiau išeitų verslas, bet ne eksploatacija.“
Ežerų pakrantės gali būti šienaujamos įvairia technika. Pasak V. Vaičiukyno, ši paprastai vadinama vandens šienavimo technika, prie jos montuojami pjauti skirti įrenginiai ir šakės, kurios surenka nušienautas žoles.
Valo rekreaciniais tikslais
Mechaniniu būdu jau ilgai ežerus valo Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcija. Jos direktorius Gedas Kukanauskas pasakoja, kad parko teritorijoje nėra taršos šaltinio, todėl didelio vandens telkinių užterštumo neužfiksuota. Vis dėlto parke mechaniniu būdu šalinama pakrančių augmenija.
„Valyta mechaniniu būdu. Be to, valomos apžėlusios pakrantės, kasamos nendrės ir pan. Pastaruoju metu ežerų pakrantės buvo valomos rekreaciniais tikslais. Jos užželia, ir žmonės nebegali maudytis, todėl turi būti valomos nuolat. Kiek ilgai paskui nebereikia valyti, priklauso nuo to, kaip intensyviai vandens telkinys naudojamas rekreaciniais tikslais. Jeigu žmogus naudojasi sukurta infrastruktūra, tai gali išlikti ilgai, bet, jeigu nesinaudoja, išlieka švarus 3–5 metus“, – teigia G. Kukanauskas.
Pašnekovo teigimu, kiek kartų reikia valyti pakrantę, kol bus visiškai švari, priklauso nuo jos dydžio, naudojimo: „Pastaruoju metu, ką mes darome, tai šienaujame nendres – šaliname biomasę, kad jos būtų mažiau ir vandens telkinių pakrantės išliktų švarios.“
Turi planų dėl ežerų
Lietuvos vandens telkinių būkle rūpinasi ir individualūs gyventojai, ir pati valstybė nacionaliniu lygmeniu.
2017 metais vasario 1 d. Vyriausybė patvirtino Aplinkos ministerijos parengtą Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programą. Kaip informuoja Aplinkos ministerija, per šį laikotarpį numatyta pagerinti ar išlaikyti gerą paviršinių ir požeminių vandens telkinių būklę, pasiekti ir (ar) išlaikyti gerą Baltijos jūros aplinkos būklę, visoje šalyje mažinti potvynių riziką ir jų padarinius, aprūpinti Lietuvos gyventojus kokybiškomis viešosiomis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugomis ir mažinti aplinkos taršą nuotekomis, efektyviau įgyvendinti vandenų apsaugos ir naudojimo reikalavimus. Programos įgyvendinimo veiksmų planas patvirtintas 2017 m. gegužės 5 d. bendru aplinkos ir žemės ūkio ministrų įsakymu.
Kaip teigiama Aplinkos ministerijos pranešime spaudai, ateityje mechaninis ežerų dumblo valymas nebus taip plačiai remiamas valstybės kaip iki šiol. Lietuvos ežerai yra natūraliai senstantys ir dumblėjantys, o vien mechaninis ežerų dumblo valymas, anot Aplinkos ministerijos, dažniausiai tik laikinai padidina šių vandens telkinių rekreacinį patrauklumą, tačiau nedaro esminės įtakos jų būklei gerėti. Valant ežerą mechaniniu būdu, sudrumsčiamas vanduo, dalis dumblo nuosėdose esančių maistingųjų medžiagų grąžinamos į mitybos grandinę, valymo vietoje visiškai sunaikinama dugno augalija ir bestuburiai, taip sutrikdoma ežero ekosistema. Nors iš Lietuvos ežerų ne vieną dešimtmetį dumblas buvo valomas mechaniniu būdu, tačiau Aplinkos ministerijos pranešime spaudai rašoma, kad valstybinio aplinkos apsaugos monitoringo duomenys nerodo valytų ežerų būklės pagerėjimo, todėl reikia ieškoti kitų būdų, kaip padėti Lietuvos ežerams.
Teigiama, kad dėl šių Aplinkos ministerijos pateiktų priežasčių Lietuvoje bus ieškoma kitų būdų ežerų būklei gerinti, planuojama išbandyti iki šiol netaikytą vandenyje esančio fosforo surišimo koaguliantais metodą (visuomenėje žinomą kaip cheminį valymą).
