Europos Komisija prognozuoja, kad praėjusių metų Lietuvos BVP paaugo 3,8 proc. (2016 m. buvo 2,3 proc.). Lietuvos statistikos departamento preliminariu vertinimu, šalies ekonomika pernai augo 3,9 proc.
Tiesa, šioje ataskaitoje rašoma, kad pagal suderintą vartotojų kainų indeksą infliacija 2017 metais siekė 3,8 proc. Lietuvos statistikos departamento skaičiavimu – 3,9 proc.
Į klausimą, ar mūsų gražiai nupasakotas ir politikų svajomis apipintas ekonomikos augimas didžiąja dalimi nebuvo lemtas infliacijos, paprasčiau kalbant kainų kilimo, niekas nepasivargino atsakyti ir bent viešai išanalizuoti. Infliacija ir augimas labai įtartinai sutampa. Nors žmonės kraunasi lagaminus, vartojimas, skaičiuojant kiekiu, krenta, vargu ar kas rimtai imsis šios problemos. Politiškai tai gerai, nes biudžetas lūžta nuo vartojimo mokesčių (kylant kainoms auga ir PVM surinkimas), bus ką padalinti prieš aktyvų rinkiminį sezoną.
Tačiau net be gilios analizės matome, kad nutiko būtent šis liūdnasis variantas, kai augimas buvo infliacinis, dėl to ekonominė gerovė nepasiekė daugumos paprastų piliečių ir juos net nuskurdino. Tuo labiau, kad toliau tos pačios Europos Komisijos analizė skamba žiauriai. Tolimesnį tekstą politikai gali praleisti. Pasirengimui aktyviems rinkiminiams metams ir smegenų plovimui jis netiks.
Europos Komisija prognozuoja, kad Lietuvos ekonomika augs lėčiau, tačiau sparčiau nei likusi Europa. Šiemet realus bendrasis vidaus produktas (BVP) turėtų paaugti 2,9 proc., o kitąmet – 2,6 proc.
EK žiemos tarpinėje ekonomikos prognozėje nurodoma, kad ekonomikos augimas lėtės dėl mažėjančio eksporto ir vartojimo.
„Mažėjantis eksportas ir vartojimas“. Košmaras, kurio bijo bet kuris premjeras ir ūkio ministras. Mes gi daugelį metų garsiai sau (pasaulis, teisybės dėlei, į tai nelabai kreipė dėmesį) šaukėme, kad mus išgelbės eksportas.
Dabar čia sustojome – eksportas nebešuoliuoja į viršų. Apie vartojimo auginimą mes net nesivarginome kalbėti. O ir ką kalbėti, jei kiekvienais metais išvažiuoja Marijampolės dydžio miestas. Tiksliau išvažiuoja dešimtys tūkstančių valgytojų, dujų, rūbų, nekilnojamojo turto pirkėjų. Tokio dydžio miestą galime nugriauti, nes jis nebereikalingas. Šalyse, į kur mūsiškiai išvažiuoja, tokio dydžio miestą galima pastatyti.
Grįžkime prie teksto pradžios. Nors mūsų verslininkai (gražios kalbos skirtos konkurentams, partneriams ir, svarbiausia, bankininkams) ir politikai (tik šviesią ateitį žadėdamas gali ją užsitikrinti sau per artimiausius rinkimus) išdidžiai kalba apie šviesias perspektyvas ir veržlų šuoliavimą į šviesią ateitį, atsisėdus prie stalo, kai kalba sukasi nebeformaliai, po ketvirto arbatos su priedais puodelio politkorektiški šūkiai nebecituojami.
Kalbu apie verslininkus, kurie dirba vidaus rinkai, ne eksportui. Visi pokalbiai, kuriuos cituosiu, realūs, tik žodžiai pasakyti „ne spaudai“.
– Pertvarkėme gamybos procesus. Dalį linijų modernizavome, dalies atsisakėme. Praradome pardavimus. Dešimt procentų darbuotojų – beveik pusantro šimto – išėjo į gatvę. Išsilaikyti rinkoje sudėtinga.
Tai vienos didžiausių Lietuvos mėsos perdirbimo įmonių su šimtamilijonine apyvarta, generalinio direktoriaus žodžiai. Jų jis niekada nepakartos darbuotojų susirinkime ar susitikime su bankininkais. Tokio susitraukimo priežastys kelios.
Pirma – kyla kainos, pardavimai krenta, žmonių mažėja. Antra – į Lietuvą veržiasi užsienio prekybos tinklai. Jie pasiima savo rinkos dalį. Tačiau jų lentynose ne mūsų gamintojų prekės.
Negalime pykti. Lygiai taip pat mes stumiame latvius ir estus. Kartu su „Maxima LT“ tinklo plėtra ten ėjo ir mūsų perdirbėjai.
Dabar plėtra sulėtėjo. Ji nebepakeičia praradimų viduje. Eksportas? Ne visi sektoriai gali rasti savo nišas. Pavyzdžiui, mėsos perdirbėjai, net patys didžiausi, europiniu mastu gana maži. Mūsų produktai pritaikyti lietuviškam skoniui ir sukurti gaminius, kurie įtiktų vokiečiams ar prancūzams sudėtinga.
Tokios masinės biržinės produkcijos, kuri vienoda visame pasaulyje, kaip sviestas ar pieno miltai, kurie palaiko pieno perdirbėjus, šiame sektoriuje nėra.
Tačiau didelės šventės nėra ir pieno sektoriuje. Pernai Lietuvoje buvo pagaminta 21,48 tūkst. tonų lieso pieno miltelių – 40,1 proc. mažiau nei 2016 metais. Vidaus rinkoje miltelių pardavimai per metus sumažėjo 3,7 karto iki 8,35 tūkst. tonų, o eksportas į ES šalis mažėjo 16 proc. iki 6,05 tūkst. tonų. Į trečiąsias šalis eksportas per metus ūgtelėjo 6 proc. iki 1,13 tūkst. tonų, rodo žemės ūkio leidinio „Agrorinka“ duomenys.
Europos sandėliuose beveik 400 tūkst. tonų šių miltelių ir jei jie bus pradėti pardavinėti, rinkai bus smūgis. Milteliai pradėti supirkinėti po to, kai sustabdyta prekyba su Rusija ir teko ieškoti būdų, kaip sustabdyti rinkos griūtį.
Dauguma mūsų perdirbėjų sugebėjo prisitaikyti, rasti naujas nišas, optimizuoti gamybą. Tačiau kai nėra kur dėti produkcijos, jokia optimizacija nepadės. Gamykloms tiesiog trūksta vietos, nes vietos rinka nepajėgi suvartoti tiek, kiek pagaminame.
Neseniai atleistas vienos iš didžiausių perdirbimo įmonių vadovas. Neoficialiomis žiniomis, darbo rezultatai netenkino akcininkų.
– Jis pavėlavo imtis drąstiškų pertvarkų. Jei prarado Rusijos rinką, kuri buvo pagrindinė ir suprato, kad ji nebegrįš, reikėjo pertvarkyti įmonę ir mažinti gamybą bei didinti pelningumą. Jie turi keturias gamyklas. Vienai iš jų vietos Lietuvoje paprasčiausiai nėra. Eksportuoti mažmeninei rinkai skirtų produktų neturime kur parduoti. Reikia imtis griežtos pertvarkos ir galbūt tada bus galima dirbti pelningai. Negalima laukti, kol pradės skęsti visa įmonių grupė, – žodžių nevyniodamas į vatą analizuoja tiesioginis šio perdirbėjo konkurentas, apie įmonę žinantis viską, iki geriausių technologų pavardžių imtinai. To paties jis niekada nepakartos viešai.
Vokiečiai, lenkai, prancūzai tokias krizes išgyvena lengviau – jie eksportuoja ne pusę, bet kelis procentus savo produkcijos. Visa kita suvartoja vidaus rinkoje.
Tūlas lietuvis gali sušukti – mažinkite kainas ir žmonės viską išpirks. Vis dėlto mažėjančioje rinkoje, kai gamybos kiekis pradeda menkti, savikaina spėriai šoka į viršų, nes tam pačiam sūreliui ar jogurtui tenka didesnė kredito, darbo užmokesčio, amortizacinių atskaitymų dalis. Žmonių reikia tiek kiek reikia ir nesvarbu, kad ta pati linija gamina tris kartus mažiau nei gali.
Tada ir paaiškėja, kad stabiliai dideliais kiekiais gaminantis vokietis netgi iš atvežtos lietuviškos žaliavos tą patį produktą pagamina ir parduoda pigiau nei mūsiškiai. Užsisuka užburtas ratas – kuo mažiau gamini, tuo brangiau turi parduoti.
Išeitis?
Ji aiškiai matoma toje pačioje Europos Komisijos ataskaitoje – norime išlaikyti Lietuvoje veikiančias ir vietinei rinkai dirbančias maisto perdirbimo įmones, turime didinti vartojimą. Išvertus į žmonių kalbą, tiesiog didinti gyventojų skaičių.
Ne gražiais politikų pažadais ir milijonais, kurie skiriami atsakingų valdininkų ir politikų projektams, kurie kuriami tik lėšų įsisavinimui, o realiais veiksmais.
Nuo drąstiškų atlyginimų kėlimo iki migrantų kvietimo. Drąsiai stojome ant plono ledo ir daug metų nekreipėme dėmesio į aiškiai matomas problemas. Įlūžti, ar mėginti išlaviruoti sausiems jau mūsų pačių reikalas.
Domina Arūno Milašiaus mintys? Sekite feisbuke.