Tiesą sakant, valstybės tarnautojai viską žinojo. Tai kodėl tylėjo? O kam plėšytis? Specialių nurodymų ir potvarkių, kad reikia plėšytis, juk nebuvo. O jei be direktyvos išsišoksi, šioje šalyje gausi į sprandą. Gausi net ir bandydamas ginti savo šalies piliečių interesus!
Rusijos imperijoje taip buvo visada. Todėl kaip galima iš Lietuvos valstybės tarnautojo reikalauti kokių nors drąsių ir netikėtų iniciatyvų, jei Europos Sąjungoje esame tik 13 metų, o pataikūnišku paklusnumu valdžiai paremtų Rusijos imperijos tradicijų nuosekliai mokėmės beveik 170 metų (neskaitant trečiarūšės demokratijos laikotarpio smetoniškoje Lietuvoje).
Postringauti neprastai įgudę (viena vertus, antra vertus, etc.) valstybės tarnautojai mieliau sudalyvautų TV pokalbių laidoje apie maisto produktų kokybę. Konkrečią temą jie išraitytų kone iki filosofinės dimensijos ir padarytų išvadą, kad vienos tiesos čia nėra. Ir mažai kas Lietuvoje tuo stebėtųsi.
Bet slovakai nepliauškė, o padirbėjo. Kaip žinoma, pateikė ne bendro pobūdžio postringavimus, bet išlupo faktus: nustatė, kad Europos branduoliui (Vakarams) nepriklausančioms ES šalims tarptautinės bendrovės tiekia prastesnės kokybės produktus. Esame lyg ir antrarūšiai vartotojai, kuriems tiekiami antrarūšiai produktai.
Bet kalba ne apie antrarūšius produktus, o apie antrarūšius Lietuvos valstybės tarnautojus. Gal, tiksliau, apie Lietuvoje susiformavusią antrarūšę valstybės tarnybą.
Kiek teko pažinti valstybės tarnautojų, už valdiškos įstaigos ribų jie atrodo nuostabūs žmonės – išsilavinę, įdomūs, mėgstantys savo darbą, puikūs šeimos nariai. Bet valstybės tarnyboje jie tarsi degraduoja.
Tampa baisūs pataikūnai. Beveik iki šlykštumo. Nes pataikavimas laikomas kone išmintimi ir veidmainiškai prilyginamas diplomatiškumui. Tiesą sakant, turbūt aš ir pats toks būčiau, jei dirbčiau, sakykime, kokios nors valstybės įstaigos atstovu spaudai: informaciją skleisčiau taip, kad mane įvertintų ne vartotojas, o viršininkas. Ir būčiau velniškai gudrus! Nes kam apsisunkinti kažkokiomis idėjinėmis nuostatomis, kai reikia lėšų. Nors ir nedidelių, bet garantuotų.
Pagrindinis valstybės tarnautojo šūkis galėtų būti: „Nesiimk iniciatyvų ir būsi pastebėtas!“ Arba: „Neturėk idėjų (Lietuvai) ir tapsi savas bei reikalingas.“
Valstybės tarnautojai pritūpę laukia komandų iš aukščiau. Ir jų, atrodo, bus.
Apie valstybės tarnyboje planuojamas permainas vis pakalba premjeras S. Skvernelis, apie šioje srityje nuveiktus darbus ir bandomas vykdyti programas praneša vyriausybės kanclerė M. Dargužaitė.
Tie, kurie bent kiek domėjosi, žino valstybės tarybos pagrindines bėdas. Pinigai čia ne uždirbami, bet nuleidžiami iš viršaus. Valstybės tarnyba orientuota ne į rezultatą, bet į procesą. Taip pat orientuota į politiškai parankius veikėjus, bet ne į profesionalus. Lietuvoje nėra metodikos (bent jau neteko girdėti), kaip išmatuoti valstybės tarnybos darbo rezultatus, sprendimų efektyvumą ir greitį, įvairių pastangų, iniciatyvų ir projektų įgyvendinimo finansines sąnaudas. Nėra skaičiavimų, kokią pridėtinę vertę uždirba viešasis sektorius.
Ar dabartinė Vyriausybė turi galimybių ir sugebėjimų ką nors pakeisti šioje į granitą sukietėjusioje sistemoje? Akivaizdu, kad šaškių stumdymas ant lentos nieko nepakeis. Reikia keisti pačią lentą – pagrindą. Ir tai kone genų inžinerijos išmanumui prilygstanti užduotis.
Ar tai įkandama S. Skvernelio komandai? Gal pasirodys primityvu, bet viešojo sektoriaus pertvarkymo planus knieti palyginti su Lietuvos futbolo situacija. Aukščiausios klasės futbolo ragavęs ir maksimalius planus deklaravęs E. Jankauskas nepasiekė nieko. O ko gali pasiekti apie moderniąją vadybą nebent iš kelių vadovėlių šį bei tą žinantis premjeras, kurio komandos užduotis – pertvarkyti beveik 100 tūkst. viešajame sektoriuje dirbančių tarnautojų armiją? Pertvarkyti taip, kad ta komanda muštų įvarčius ir Lietuvos piliečiai jai atsistoję plotų?
Aišku, toks palyginimas gana spekuliatyvus (S. Skvernelio komandoje yra ir tikros vadybos uosčiusių specialistų), tačiau palyginimo peršama išvada (et, viskas čia beviltiška) nėra spekuliatyvi.
Kaip nežinia kokiomis metodikomis paremta lietuviška futbolo mokykla lipdo ribotus sportininkus, taip Lietuvos valstybės tarnyba – molinius tarnautojus.
Tokie jau esame – giliai pasąmonėje mėgstame poloskes (ant treningų ir kai kurių uniformų siuvamas juosteles), rytietišką žvanginimą medaliais, todėl visos sporto šakos Lietuvoje turi savo prezidentus, bet neturi čempionų, o valstybės tarnyba turi savo generolus, kuriuos labiau įkvepia pasipuikuoti leidžiantys antpečiai, nei suvokimas, kad tarnauji visuomenei.
Tokią tiesą reiktų sąžiningai suvirškinti – praryti kaip guminę žarną gydytojo kabinete, o tada sąžiningai ieškoti sprendimų, kaip atsikratyti poloskinių mentaliteto.
Prieš kurį laiką skaičiau pranešimą apie numatomus pertvarkymus vienoje valstybės įstaigoje. Glaustai tariant, buvo aptartos galimybės sudaryti galimybes numatytoms galimybėms plėtoti ir nutarta pateikti konkrečius pasiūlymus, kaip tos galimybės bus įgyvendinamos esamų galimybių sąlygomis gerinant paslaugų teikimo galimybes. Suprantama, jokios informacijos, kiek tas galimybių įgyvendinimo esamų galimybių sąlygomis aptarimas kainavo visuomenei (išlaidos komandiruotėms, furšetui, degalams, gaiviesiems gėrimams ir pan.).
Ir kodėl niekas valstybės tarnautojų (turiu galvoje tų, kurie nešioja plačias poloskes) nesudrausmina? Ar negalėtų, pavyzdžiui, prezidentė sau įprastu tonu pasakyti: „Valstybės tarnautojau, baik afišuotis ir pradėk dirbti paprastų žmonių labui.“
„Visada pasiryžę“, – sukarksėtų tie. Ir tas pasiryžimas baigtųsi ties raide „ę“. Jei tai būtų pasakyta oficialiame renginyje, visi skubėtų valgyti vieno kąsnio sumuštinių, o grįžę į darbo vietas pasidalytų gerąja patirtimi su savo pavaldiniais.
Per daug šaržuoju? Vargu bau. Provincijoje susidūriau su kur kas labiau karikatūriškomis situacijomis.
Mįslė. Biudžetinė savivaldybės įmonė turi nupjauti žolę. Reikia rinktis, kurį plotą pjauti – žmonių nelankomą skverelį, kur įkalta lenta, žyminti rajone įtakingos partijos skverelį, ar žolynus prie paprastų gyventojų namų. Įspėjote. Tai aišku, kad partijos skverelį. Nes jei jo nenupjausi, savivaldybėje gali nuplėšti poloskę ir jau nebūsi savas – poloskinis. Valstybės tarnautojui tai labai svarbu. Čia ir slypi velniškas gudrumas ir molinio mentaliteto gelmės.
Siekis įtikti yra ne pataikavimas, bet tarnybinė diplomatija ar etika, ji Lietuvoje jau seniai vertinama kaip išmintinga ir toliaregiška.
Ir kas tai gali pakeisti? Kažkada prezidentu tapęs V. Adamkus žadėjo naikinti biurokratiją. Tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, nieko šioje srityje nenuveikė. Nes jis buvo per daug rafinuotas. Bijojo sudaužyti lietuvišką Molio Motiejų. O reikėtų trinktelėti. Iš peties.
