Bet svarbiausia Zuoko apsisprendimo priežastis netgi ne tai. Visiškai naują prasmę jam teikė tai, kad neseniai paskelbtais visuomenės nuomonės duomenimis, net 82 procentai žmonių buvo už tai, kad prezidento pasitikėjimą praradęs politikas turi pasitraukti, o šalies prezidentas buvo dar kartą patvirtinęs savo politinį nepasitikėjimą Zuoku.
Sugrįžimas prie partijos vairo buvo apsisprendimas priešintis ir valstybės vadovui, ir visuomenei. Daug kas bandė aiškinti, kad jis mėgina išaugoti postą, įtaką, savivaldybės pinigų kontrolę. Tačiau Zuoko apsisprendimas priešintis buvo konceptualus: neseniai jis buvo paskelbęs savąjį amoralios politikos memorandumą, o dabar ėmė veikti jį vykdydamas. Kadangi prezidentas ir savo metiniame pranešime, ir politinių metų pabaigtuvių proga surengtoje spaudos konferencijoje buvo išdėstęs visiškai priešingą - moralios politikos būtinumo - poziciją, Zuoko apsisprendimas priešintis reiškė, jog jis telkia jėgas mūšiui su moralios politikos gynėjais. Lietuva atsidūrė jau nebe žodinės, principinės, o visiškai konkrečios kovos situacijoje, ir nuo to, kas - prezidento ar mero pozicija - nugalės, dabar priklauso, ar Lietuva išsaugojo galimybę bent jau siekti moralumo politikoje, ar su pasitenkinimu grius į moralinio cinizmo liūną, guosdamasi, kad politika visada nešvari.
Taigi priešprieša prasidėjo. Šeštadienį liberalcentristų šeimų stovykla Aukštadvaryje patvirtino, nors ir braškėdama, nors ir netekdama rinkėjų pasitikėjimo, kad partija yra linkusi paremti savo pirmininko poziciją.
Dar daugiau: prezidento pareikštą kritiką Seimui, Vyriausybei, teismams šių institucijų vadovai įvertino kaip nepagrįstą ir nelabai rimtą. Tai - solidarizavimosi su Vilniaus meru (nors ir nelabai ryški) pradžia?
Kas tada turėtų įvykti šį rudenį ir per naujuosius - 2005-2006 politinius metus? Akivaizdžiausią politinę šalies krizę, atsiradusią dėl visuotinės korupcijos, ir vėl bus bandoma pridengti kokiu nors aukščiausio lygio politiniu skandalu?
Per vėlu. Nebepavyks.
Prezidentas irgi padarė keletą žingsnių, kurie oponentų nors ir suniekinti yra reikšmingi ir turi perspektyvą.
Pirmiausia jis dar kartą kreipėsi asmeniškai į žiniasklaidos žmones, kviesdamas asmeniškai prisiimti atsakomybės naštos dalį dėl vasltybės likimo. Išmintingas žingsnis.
Po to jis susitiko su keletu neparlamentinių partijų, kurios be jokios abejonės turi teisę vadintis veikiančiomis, ir ne bet kokiu, o aiškiu ideologiniu bei moralumo pagrindu. Kad ir visokeriopai blokuojamos, jos jau sukaupė pakankamai ir idėjinio, ir politinio potencialo ir atstovauja tam tikroms rinkėjų grupėms. Prezidentas be žodžių pasakė: tai rezervas su perspektyva.
Pagaliau prezidentas pademonstravo svarbiausia: dvasia jis nepalūžęs ir lūžti nemano. O tokia galimybė buvo: Viktorui Uspaskichui pasitraukus, Zuokas pasufleravo, ką turi daryti prezidentas - paskelbti jį moraliu.
Prezidentas nepakluso.
Ir tapo nuosekliausiai valstybę nuo griūties ginančiu valstybės pareigūnu.
Vėlokai, žinoma. Tačiau geriau vėliau negu niekada.