Vienintelė vieta Lietuvoje, kur dar galima išvysti mirštančią Velykų tradiciją

Per kiekvienas Velykas mažame Lietuvos kaime – Pievėnuose grupė jaunų uniformuotų vaikinų vietinėje bažnyčioje eina sargybą. Jų užduotis užtikrinti, kad kasmetinė procesija liktų nesutrikdyta. Bažnyčią jie saugo ne nuo gatvės gaujų ar žiaurių nusikaltėlių, jų sargybos tikslas – apsaugoti kryžių nuo „velykžydžių“ - grupės vietinių vaikinų, kurie vilkėdami kaukes ir specialius drabužius įkūnija stereotipiškus žydų ortodoksų portretus.

Abi vaikinų grupės yra dalis mirštančios tradicijos, kurios metu „kareivėliai“ turi neleisti „velykžydžiams“ pavogti kryžiaus, vaidinimo eigoje „velykžydžiai“ bažnyčioje kelia sumaištį, kimba prie tikinčiųjų, visomis išgalėmis stengiasi sutrukdyti Kristaus prisikėlimą.

Velykų išvakarėse sargybiniai pradeda nakties sargybą, tuo tarpu „velykžydžiai“ bando infiltruotis į bažnyčią, drumsčia vakarinių mišių rimtį. Nakties sargyba tęsiasi per naktį, kol paskutiniai tikintieji palieka maldos namus. Tuomet sargybiniai ir „velykžydžiai“ susiburia artimiausioje troboje pailsėti, užkąsti, pažaisti kortomis, atsigerti alaus ar nusnausti.

Velykų rytą – auštant, kaimo gyventojus žadina mušamas būgnas, taip tikintieji kviečiami į rytines pamaldas. Tuomet sargybiniai ir „velykžydžiai“ sugrįžta į bažnyčią. Tarnyba užbaigiama bendroje procesijoje su tikinčiaisiais. Jos metu procesija keliauja aplink bažnyčią tris ratus, tuo tarpu „velykžydžiai“ bėga priešinga kryptimi devynis kartus, taip bandydami pasinaudoti paskutiniu šansu sutrikdyti Kristaus prisikėlimą.

Yra keturios sargybinių komandos, jos vilki skirtingų spalvų uniformas. Raudonos uniformos simbolizuoja Kristaus kraują. Žalios simbolizuoja prisikėlimą ir viltį. Mėlynos uniformos yra Kristaus žengimo į dangų simbolis. Baltos uniformos yra simbolis drobės, į kurią buvo suvyniotas Kristaus kūnas.

Pasak vietinio šventiko Sauliaus Styros, tradicijos šaknys nėra žinomos: „Sakoma, kad tokią tradiciją iki karo (Antrojo pasaulinio) turėjusios visos bažnyčios“. Vietiniai gyventojai teigia, kad ši tradicija yra išlikusi tik jų kaime.

Šiandien daugumai lietuvių tai pasenusi tradicija. Jos priešininkai teigia, kad tai praeities reliktas, atspindintis senojo pasaulio fašistinį požiūrį. Jiems ši tradicija nesuderinama su šiuo - moderniu laikmečiu.

Kaip tradicija bebūtų vertinama iš šalies, dalyvių požiūris skiriasi nuo tų, kurie yra tik stebėtojai. Vietiniams tai tiesiog sena iš Biblijos perimta tradicija ja nenorima nieko įžeisti ar demonizuoti.

„Velykžydžiai gundo tikinčiuosius, - aiškina kunigas S. Styra. - Jie yra lyginami su velniais. Ir šis scenarijus yra paimtas iš Jėzaus nukryžiavimo (iš Biblijos). Ten, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, visi buvo žydai, ir šiame spektaklyje aš nematau nieko, kas žemintų žydus“, - teigia šventikas.