R. Čubarovas yra dirbęs Rygoje, buvo aktyvus latviškojo sąjūdžio – Liaudies fronto veikėjas. Savaitės pradžioje jis lankėsi Vilniuje, nes Lietuvoje balandį vyks tarptautinė konferencija totorių teisių suvaržymams okupuotame Kryme aptarti. Baltijos ir Šiaurės šalių užsienio reikalų ministrai šią savaitę išplatino laišką „Ne, Putine, mes nepamiršome Krymo žmonių“.
Interviu „Savaitei“ R. Čubarovas sakė, kad Rusijai Krymo žmonės nerūpi, Rusijai svarbi tik teritorija, nes tai forpostas prie pietinio NATO pakraščio.
– Jūs iš totorių tremtinių šeimos, dabar jums kelias į Krymą uždaras, todėl, pagal tėvų pasakojimus, kaip niekas kitas galite palyginti 1944 m. tremtį ir dabartinę Krymo okupaciją.
– 1944 m. gegužę Stalinas deportavo Krymo totorius, mūsų masinis grįžimas prasidėjo byrant Sovietų Sąjungai, gyvenimą Kryme kūrėme jau nepriklausomoje Ukrainoje. Bet 23-iais Ukarinos nepriklausomybės metais pas mus vėl įžengė tie, kuriuos, savo nelaimei, jau regėjome per praėjusius šimtmečius – vėl įžengė Maskva. Per pirmas savaites, kai įžengė Rusijos kariuomenė, patikėkite, labai sunku buvo tai stebėti.
– Šįkart Kremlius pasistengė nukirsti bendruomenės viršūnę. Jūs ir ponas Džemilevas – Ukrainos Rados deputatai, bet kelias į Krymą jums uždarytas.
– Rusija stengiasi savo ciniškiausius veiksmus lyg ir dangstyti tauriais postringavimais – dvasiniai saitai, būtinybė apginti rusus, o iš tikrųjų, užimdama Krymą, ji siekia pademonstruoti visam civilizuotam pasauliui savo svarbą, priversti pasaulį, o ypač Vakarus lošti pagal Rusijos taisykles. Rusijai Krymas, kaip teritorija, ypač žmonės, netgi rusai, nereikalingi, bet Krymas, kaip karinis forpostas, kaip placdarmas prie pietinio NATO pakraščio, Rusijai labai svarbus, Todėl ji ir ėmėsi atsikratyti pirmiausia tų, kuriems nepriimtina okupacija, nelojalių jai žmonių, kurie turi svorį. Totoriai buvo patys pirmi, pasisakę prieš okupaciją, todėl labai stengiamasi Krymo totorius, jų valią sugniuždyti, priversti juos palikti Krymą, todėl pirmiausia imtasi represijų prieš aktyvius žmones.
– Krymas vis dėlto – nepasisekęs Rusijos projektas, nes Ukrainos laikais visi gyventojai įprato jaustis laisvai, laisvai kalbėti, dabar padėtis kita ir, ko gero, visi gyventojai ima niurzgėti?
– Po to, kai totoriai buvo deportuoti 1944 metais, į Krymą suvažiavo naujų gyventojų. 58 procentai – etniniai rusai, atvykę š įvairių Rusijos teritorijų, jeigu ne jie patys, tai jų tėvai, seneliai. Rusijos propaganda Krymo rusams įteigė, kad Rusija – tas „vaizdelis“, kurį rodo jos televizijos, kad ji visa, kaip Maskva ar Sankt Peterburgas, kitos Rusijos jie nepažinojo. Bet praėjus kažkiek laiko jie pamatė tikrą Rusiją. Ne tą kaip centrinėse Maskvos gatvėse ar vitrinose, jie pamatė, nenori taikytis, bet jau nieko negali padaryti.
Ukrainos laikais visi, kas norėjo pareikšti savo poziciją, masinėse akcijoje galėjo tai daryti laisvai. Tie patys etniniai rusai galėjo pasiimti Rusijos trispalves, išeiti į gatves ir sakyti, kad nori į Rusiją, ir niekas jų lazdomis nemušė, ašarinėmis dujomis nevaikė. Šiandien nė vienas žmogus Kryme negali išeiti į aikštę ir pareikšti savo nuomonės, jeigu ji nesutampa su Rusijos pozicija, Kremliaus nuomone. Žmonės nusivylę, bet jie pateko į spąstus, ypač tie, kurie Rusija patikėjo. Turiu pabrėžti – referendumo nebuvo, tik jo imitavimas. Tų procentų, kuriuos rodo Rusijos propaganda, nebuvo, bet tuomet ir pati Ukraina išgyveno didelę vidaus priešpriešą, buvo labai nusilpusi, tarptautinė bendruomenė taip pat buvo nepasirengusi veikti, ir rusai atėjo, Krymą aneksavo.
Beje, noriu pasinaudoti proga, kad duodu interviu LRT TELEVIZIJAI, ir pabrėžti, kad du ambasadoriai, kurie paskutiniai lankėsi Kryme, kai jis jau buvo okupuojamas ir vyko referendumas, buvo Lietuvos ir Latvijos ambasadoriai. Paskutinis buvo Lietuvos ambasadorius, jį jau sekė, ir mes jam pasakėme – čia jau nesaugu. Jis buvo paskutinis ES diplomatas, kuris galėjo pateikti objektyvią informaciją, apie tai, kas vyko Kryme.
– Rusijos propaganda piešia vaizdelį, kad gyvenimas Kryme gerėja ne dienom, o valandom, kokia tikroji padėtis, kaip gyvena žmonės, ar atvyksta poilsiautojų?
– Pirmiausia pradėkime nuo to, kad Rusija turėjo žinoti – pasaulis neatleis Krymo aneksijos, žinoti, kad bus sankcijos, tai juntama ir Kryme. Kryme dabar gerai gyvena prokuratūros, tyrimų komiteto, federalinės saugumo tarnybos darbuotojai ir kariškiai, taip pat dalis pensininkų, kurie yra valdžios ramstis per rinkimus. O šiaip verslas merdi, poilsio pramonė vos kvėpuoja, paslaugų kokybė tokia, kad turistų nevilioja, o investicijų nėra. Jau po okupacijos, Kremliaus politikai spėjo susipykti su tais, kurie, nepaisydami Krymo blokados, kažkaip sugebėdavo tiekti prekes, pavyzdžiui, Turkijos verslininkai. Po incidento su Rusijos lėktuvu, dabar neatplaukia nė vienas Turkijos laivas, žmonės nusivylę. Bet valdžią palaikantieji – o tokių Kryme 30-35 procentai, sako, kad kentės, nes Putinas jiems žadėjo tiltą per Kerčės sąsiaurį, energijos tiltą, žadėjo dešimtis milijonų turistų iš Kinijos, jie jam vis dar meldžiasi.
– Jūs esate sakęs, kad nerealu, jog Rusija atiduos Krymą Ukrainai, bet tarptautinė bendruomenė vis tiek turi to nuolat reikalauti. Ar neatrodo kad reikalavimų per mažai?
– Krymo atsisakymas dabartiniam Rusijos prezidentui reikštų politinę mirtį, o gal net ir blogiau. Bet mes turime priversti Rusiją sėsti prie derybų dėl Krymo deokupacijos stalo. Mes suprantame, kaip sunku priversti valstybę, kuri laikosi įsikibusi Krymo kaip savo teritorijos, todėl būtinos visų Europos lyderių sutelktos pastangos. Nes atleidus tam, kuris šiurkščiai pažeidė tarptautinę teisę, bus atvertas kelias ir kitiems tarptautinės politikos veikėjams tai pakartoti. Todėl norime siekti, kad sankcijos būtų tiek sugriežtintos, kad net dalis Rusijos politikų pareikalautų savo vadovybės, kad ir kokia ji būtų, grįžti į tarptautinės teisės ribas. Jeigu atrodys, kad tarptautinėje politikoje galioja stipriojo teisė, galime po šimto metų grįžti prie to, kas vyko praėjusiame amžiuje.
– Labai ačiū.