Ką užsieniečiams būtina parodyti Vilniuje?

Lietuvos nacionalinis muziejus tituluojamas didžiausia šalyje Lietuvos istorinio kultūros paveldo saugykla. Pristatome Vilniaus muziejų gidą: ką verta aplankyti.

Taip pat tai – seniausias muziejus Lietuvoje, kurio ištakos siekia net 1855 metus. Tikrai verta skirti vieną dieną ir susipažinti su šio muziejaus ekspoziciniuose padaliniuose saugomomis istorinėmis vertybėmis. Kelionės metu pagilinsime savo žinias ir geriau suprasime Lietuvos archeologiją, istoriją, kultūrą ir išties turiningai praleisime dieną.

Šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika. Pažintį su Vilniaus muziejais pradėkime Katedros aikštėje. Jos centre stūkso Vilniaus arkikatedra bazilika – Vilniaus širdis, didingų karaliaus Mindaugo laikų liudininkė, prie jos buvo prisilietę visi žymiausi Lietuvos valdovai. Ši išdidi šventovė, kerinti Vilniaus gyventojus ir miesto svečius, pastatyta dar XIII a. šalia Aukštutinės pilies – ją 1251 m. pastatydino pats Lietuvos karalius Mindaugas.

1387 m. didysis kunigaikštis Jogaila pastatė naują šventovę, vėliau sudegusią ją atstatė Vytautas Didysis. Klasicistinių formų didybę 1820 m. naujai katedrai suteikė architektas Laurynas Stuoka-Gucevičius. Katedros vidų puošia kupolų, sienų tapyba, altoriai, stebuklais garsėjantis Švč. Mergelės Marijos paveikslas, vienuolika koplytėlių bažnyčios šonuose, iš kurių puošniausia – Šv. Kazimiero koplyčia, kur šventasis Lietuvos globėjas ir palaidotas. Katedros požemiuose ilsisi Ignoto Masalskio, Aleksandro Jogailaičio, Barboros Radvilaitės, Vladislovo Vazos palaikai. Vykdant katedros rekonstrukciją požemyje atrasta XIV a. freska su Nukryžiuotojo atvaizdu – seniausias Lietuvos sieninės tapybos kūrinys.
Daugiau: www.katedra.lt

Naujasis arsenalas. Vilniaus arkikatedra bazilikos pašonėje glaudžiasi Naujasis arsenalas (Arsenalo g. 1), kuriame – pagrindinė Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicija, pristatanti Lietuvos valstybės ir kultūros istoriją. Lietuvos nacionalinis muziejus – didžiausia Lietuvos istorinio paveldo saugykla, svarbi valstybės atminties institucija, sukaupusi per vieną milijoną eksponatų. Tai – pagrindiniai Lietuvos archeologijos, istorijos, numizmatikos, etninės kultūros rinkiniai.

Muziejaus ištakos siekia 1855 m., kai buvo įkurtas Eustachijaus Tiškevičiaus Senienų muziejus.
Vilniaus pilių gynybinės paskirties pastatuose, Senajame ir Naujajame arsenaluose saugomos pagrindinės muziejaus ekspozicijos: Lietuvos archeologijos, istorijos ir liaudies meno. Kiti muziejaus ekspoziciniai padaliniai yra įsikūrę valstybinės reikšmės objektuose, liudijančiuose išskirtinės svarbos įvykius ar asmenis Lietuvos valstybingumui ir istorijai.

Tai Vilniaus gynybinės sienos bastėja, Signatarų namai, žinomo išeivijos dailininko ir kolekcininko Kazio Varnelio namai-muziejus Vilniuje, varpininko Vinco Kudirkos muziejus Kudirkos Naumiestyje, aušrininko, pirmojo Palangos burmistro Jono Šliūpo memorialinė sodyba Palangoje ir Jono Basanavičiaus gimtinė Ožkabalių I kaime, Vilkaviškio r. sav. Ekspozicijomis, leidiniais ir edukacine veikla muziejus tapo visuomenės istorinio sąmoningumo ugdytoju.

Naujajame arsenale, viename seniausių Vilniaus pilių komplekso statinių, įsikūrusios svarbiausios Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijos. Archeologiniai tyrinėjimai liudija, kad XIV a. šioje vietoje stovėjo gotikinis mūrinis pastatas, kurio išorinė siena kartu buvo ir pilies gynybinė siena. Šis ansamblis sudarė didžiojo kunigaikščio dvaro tarnautojų namus ir ūkinius pastatus. XVIII a. antrojoje pusėje pastatas rekonstruotas į kareivines ir pavadintas Naujuoju arsenalu. Nuo LDK istorinio paveldo kaupimo ir pristatymo visuomenei 1856 m. prasidėjo ir Lietuvos nacionalinio muziejaus istorija.

Naujajame arsenale nuolat veikianti Senosios Lietuvos istorijos ekspozicija atspindi permainingus LDK klestėjimų ir nuosmukių laikus, akcentuojant svarbiausius valstybės raidos įvykius ir asmenybes. XIX amžius – ilgas ir sudėtingas okupacijų, pasipriešinimo kovų, išsivadavimo lūkesčių, represijų ir tremčių, nutautinimo politikos, patriotizmo ir valstybingumo idėjų puoselėjimo ir įgyvendinimo etapas – atkurtas iškalbingais autentiškais daiktais, dokumentais, paveikslais.
Naujajame arsenale Lietuvos valstiečių buitį pristato nuolat veikianti ekspozicija, skirta XVIII–XX a. lietuvių verslams, buičiai ir liaudies menui, išryškinant būdingiausius lietuvių tradicinės kultūros bruožus.

Lietuvių gyvensenos ir saviraiškos savitumą atskleidžia sena kryžių statymo tradicija. Vienoje iš ekspozicinių salių lankytojas gali pasigrožėti kryždirbių ir dievdirbių sukurtomis šventųjų skulptūromis, kalvių kaltomis geležinėmis saulutėmis ir kryžiais.
Daugiau: http://www.lnm.lt/ekspoziciniai-padaliniai/naujasis-arsenalas

Senasis arsenalas. Kitas artimiausias objektas – Senasis arsenalas (Arsenalo g. 3). Dalis Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijų įrengta naujai atkurtame Senojo arsenalo pastate, kuris istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas XV a. Nuo XVIII a. arsenalas imtas vadinti Senuoju. Arsenalo pastatų išvaizda pasikeitė 1834 m., kai jie buvo Rusijos karinio štabo inžinierių inventorizuoti ir pertvarkyti.

Senasis arsenalas buvo perstatytas XX a. pradžioje, didžioji dalis sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą. 1987 m. atkurtas Senojo arsenalo rytinis korpusas buvo pritaikytas Dailės muziejaus reikmėms, o vakarinis ir šiaurinis – Lietuvos nacionaliniam muziejui. Senojo arsenalo pastatuose 2000 m. įrengta archeologijos ekspozicija „Lietuvos proistorė“ pristato Lietuvos istoriją nuo seniausių laikų iki XIII a. vidurio. Lankytojai čia susipažįsta su akmens amžiaus gyventojų buitimi ir verslais, baltų genčių istorija, Lietuvos valstybės susikūrimu.
Daugiau :http://www.lnm.lt/ekspoziciniai-padaliniai/senasis-arsenalas

Aukštutinė pilis ir Gedimino pilies bokštas. Senojo arsenalo vidiniame kieme įrengtas keltuvas, užkelsiantis mus į Gedimino kalno viršūnę. Remiantis didžiojo kunigaikščio Gedimino sutartimi su Kryžiuočių ordinu, žinoma, kad nuo 1323 m. LDK sostinėje Vilniuje, ant kalno, stūksojo Aukštutinė pilis. Kartu su Žemutine bei Kreivąja pilimis ši tvirtovė sudarė pagrindinį gynybinį miesto kompleksą ir buvo vienas svarbiausių politinių centrų. XIV a. pilis buvo puldinėjama kryžiuočių, tačiau nuolat atsilaikydavo.

Žinoma, kad medinė pilis sudegė per gaisrą ir XV a. Vytautas Didysis pastatė mūrinę pilį, kurios dalį galime išvysti ir šiandien. Aukštutinės pilies reikšmė pamažu menko, nuo XVII a. galutinai prarado gynybinę funkciją. XIX a. pradėti pilies liekanų restauravimo darbai su pertraukomis tęsėsi tarpukariu ir sovietmečiu.

Vilniaus senamiesčio panoramoje vyrauja Aukštutinės pilies vakarinis bokštas, vadinamas Gedimino. Tai autentiška buvusios pilies dalis, tapusi Vilniaus miesto simboliu. Atkūrus Lietuvos valstybę 1918 m. čia buvo iškelta Lietuvos trispalvė.

Nuo 1960 m. čia veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicija, nuo 1988 m. vėl plevėsuoja Lietuvos trispalvė. Nuo 2003 m. apžvelgti plačią sostinės panoramą galima į kalną pakilus moderniu keltuvu.
Daugiau:http://www.lnm.lt/ekspoziciniai-padaliniai/gedimino-pilies-bokstas

Pilies gatvė. Keliaukime toliau atrasti, kas slepiasi senamiesčio gatvelių tinkle. Nuo Gedimino kalno nusileiskime pėsčiomis, žvilgtelėkime į kalno papėdėje čiurlenančios Vilnelės bangeles ir traukime į vieną judriausių senamiesčio gatvių – Pilies.

Tai seniausia Vilniaus gatvė, istoriniuose šaltiniuose minima nuo 1530 m. Iki XVII a. ši gatvė buvo vadinama Kanauninkų vardu, nes čia įsikūrusiuose kapitulos namuose gyveno kanauninkai. Pilį ir Rotušės aikštę jungianti gatvė tapo viena svarbiausių prekybos taškų, todėl į ją vedė daug kelių, galiausiai virtusių net 17 Pilies gatvės išsišakojimų. Šioje gatvėje namus statėsi pasiturintys miestiečiai, didikai, keliolika jų priklausė Vilniaus katedros kapitulai.

Čia šurmuliuodavo turgūs, XVIII a. viename iš kiemų buvo įkurtas Vilniaus universiteto botanikos sodas. Šioje puošnumu garsėjančioje gatvėje yra išlikusių senųjų pastatų fragmentų: kiemelių, arkų, skliautų, laiptų, taip pat gotikos, renesanso, baroko stilių pastatų.

Signatarų namai. Pilies gatvė garsėja čia stovinčiu svarbiu kultūros paveldo objektu – Signatarų namais. Dabar Signatarų namuose įkurtas muziejus, eksponuojantis Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istoriją nuo tautinio atgimimo metų (1904 m.) iki 1918 m. Muziejuje stengiamasi atkurti autentišką tuometinio laikotarpio vaizdą: galima apžiūrėti kabinetą, kuriame buvo paskelbta mūsų šalies Nepriklausomybė, išlikusias senąsias fotografijas, Nepriklausomybės Akto signatarams priklausiusius daiktus.

Atskiri kambariai skirti signatarams Petrui Klimui, Jurgiui Šauliui, dr. Jonui Basanavičiui, prof. Mykolui Biržiškai. Muziejuje rengiamos parodos, edukacinės programos, o ekspozicijų rinkiniai nuolat pildomi.
Daugiau: http://www.lnm.lt/ekspoziciniai-padaliniai/signataru-namai

Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono evangelisto bažnyčia. Išėję iš Signatarų namų nepraleiskime galimybės dar kartą pažvelgti į senamiesčio stogus iš paukščio skrydžio. Čia pat, kitoje Pilies gatvės pusėje, stūkso Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono evangelisto bažnyčia , o į dangų stiebiasi Šv. Jonų varpinė.

Šv. Jono Krikštytojo ir šv. Jono apaštalo evangelisto (Šv. Jonų) bažnyčia, priklausanti Vilniaus universitetui, buvo pradėta statyti Lietuvos ir Lenkijos karaliaus Jogailos 1387 m., o baigta 1426 m. Vytauto Didžiojo. Nuo XVI a. ji priklausė jėzuitams. Vieni svarbiausių bažnyčios restauravimo darbų vyko XVIII a.: Jonas Kristupas Glaubicas su skulptoriais suteikė šventovei baroko stiliaus bruožų, sienas papuošė tapytos freskos, buvo pastatyti net 23 įspūdingi altoriai (išliko 10), įrengtos koplyčios. XIX a. bažnyčios atnaujinimo darbams vadovavo Karolis Podčašinskis. Po Antrojo pasaulinio karo bažnyčia buvo uždaryta, Vilniaus universitetas ją atgavo 1963 m. Dabar bažnyčioje galima išvysti įspūdingą 10 altorių kompoziciją su 1757 m. kurtu tabernakuliu, Loreto Dievo Motinos altoriumi, Jėzaus Krikšto skulptūrinę grupę, šventųjų paveikslus.

Taip pat čia įrengti vieni didžiausių vargonų Lietuvoje, atgabenti į Šv. Jonų bažnyčią iš Polocko jėzuitų bažnyčios po 1831 m. sukilimo. XIX a. jie buvo atnaujinti Juozapo Radavičiaus. Taip pat bažnyčią puošia ir 18 skulptūrų, iš kurių net 12 vaizduoja šventuosius Jonus. Šv. Jonų bažnyčioje veikia Mokslo muziejus, vyksta koncertai, VU absolventų diplomų įteikimai. Šv. Jonų bažnyčia garsėja ir mūsų dienas pasiekusiomis šešiomis koplyčiomis: Šv. Stanislovo Kostkos, Šv. Onos, Dievo Kūno (Oginskių), Šv. Barboros, Angelų Sargų (Šv. Kozmo ir Damijono), Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo.

Šv. Jonų bažnyčios varpinė. 1600–1610 m. statyta Šv. Jonų bažnyčios varpinė – svarbi Vilniaus universiteto architektūrinio ansamblio dalis. 1732 m. kilęs gaisras varpinę sunaikino, tad 1741–1743 m. vyko statinio rekonstrukcijos darbai (projektą parengė ir darbams vadovavo architektas Jonas Kristupas Glaubicas). Nuo 1774 m. iki dabar varpinės bokštas išliko beveik nepakitęs. Varpinė pasižymi renesanso ir vėlyvojo baroko architektūra. 1955–1957 m. vykdant Šv. Jonų bažnyčios restauracijos darbus, restauruota ir varpinė. Į bokštą buvo įkeltas varpų meistro Jono Delamarso 1675 m. nulietas žalvarinis varpas. Kasmet, pradedant ir užbaigiant studijų metus, per įvairias iškilmes, senamiestyje aidi šio varpo dūžiai.

2011 m. varpinėje, 45 metrų aukštyje, įrengta apžvalgos aikštelė, į kurią šiltuoju metų laiku galima pasikelti moderniu liftu arba užlipti autentiškais mediniais laiptais. Varpinės viduje kabo Fuko švytuoklė, demonstruojanti Žemės sukimosi aplink savo ašį efektą.
Daugiau: www.muziejus.vu.lt/lt

Rotušės aikštė. Pilies gatve keliaudami pietų kryptimi atsidursime Rotušės aikštėje , kurios viduryje stovi viena svarbiausių sostinės įstaigų – Vilniaus rotušė. Rotušėje jau XV a. būdavo rengiami turgūs ir mugės, o pirkliai suvažiuodavo net iš Rygos, Maskvos ir Krokuvos. Prie Rotušės aikštės būrėsi prekybininkai, amatininkai, dirbtuvės ir pirklių gildijos. Čia kadaise stovėjo bokštas-laikrodis su varpu, kuris 1781 m. buvo nugriautas, o varpas perkeltas į Šv. Kazimiero bažnyčią. Rotušės aikštėje iki XVII a. būdavo rengiami teatralizuoti vaidinimai, savo pasirodymais miestelėnus žavėdavo keliaujantys akrobatai, komediantai.

Nuo XIX a. iš rotušės balkono švenčių metu grodavo pučiamųjų orkestras. Dabar šios tradicijos tęsiamos – nuo 2010 m. vasaros mėnesiais vyksta pučiamųjų orkestrų (brass band) pasirodymai. Rotušės aikštė tapo svarbių renginių vieta – čia vyksta kasmetinės mugės, koncertai, minimos valstybinės šventės, priimami svarbūs užsienio svečiai.

Vilniaus rotušė. Viena svarbiausių šalies sostinės įstaigų, reprezentuojančių miesto gyvenimą, rengiančių kasmetinius renginius užsienio svečiams ir Lietuvos gyventojams, – Vilniaus rotušė, pradėjusi dirbti 1999 m. Rotušės istorija prasidėjo 1432 m., kai Vilniaus miestui buvo suteiktos Magdeburgo teisės.

Senoji rotušė buvo dviaukštis gotikos stiliaus pastatas su bokštu, jame įrengti posėdžių kambariai, teismo salės, iždas ir kt. Bėgant metams, pastatas buvo remontuojamas. Po 1749 m. vykusio miesto gaisro rotušės atnaujinimo darbams buvo paskirtas Laurynas Stuoka-Gucevičius, tačiau visi statybos darbai vyko jau po architekto mirties. Iki pat XIX a. rotušė buvo pagrindinis miesto kultūros ir visuomeninio gyvenimo centras. 1811–1922 m. čia veikė miesto teatras. Vėliau pastatas ėmė nykti. Tarpukariu buvo atkurtas XVIII a. pastato interjeras. 1944–1995 m. čia veikė Lietuvos dailės muziejus ir tik 1995–1996 m. rotušė rekonstruota.
Daugiau: www.vilniausrotuse.lt

Gildijų pastatai. Šalia Rotušės aikštės (Didžioji g. 24, 26) stovi senieji gildijos pastatai, susiformavę XV–XVI a. Pirkliai į Vilniaus miestą atvyko XV a., kai miestui buvo suteiktos turgų privilegijos, ir Rotušės aikštė šurmuliavo nuo mugių gausos. Du gildijos pastatai – tikras gotikos stiliaus pavyzdys su skliautuotais rūsiais ir autentiškomis dekoro detalėmis. Mažosios gildijos pastatas XVII a. priklausė pirklių brolijai, čia veikė amatininkų dirbtuvės, užeigos.

LDK didiko Masalskio namas ilgą laiką (nuo XVI a.) priklausė Masalskių giminei, vėliau stipriai nukentėjo miesto gaisro metu. Jame galima išvysti iki šių dienų išlikusią gotikos stiliaus patalpą su atviru ugniakuru. Siekiant atkurti autentišką pirklių pastatų išvaizdą, 1985–1995 m. pastatai buvo rekonstruojami.

Kazio Varnelio namai-muziejus. Toliau užsukime į senuosiuose gildijų pastatuose (Didžioji g. 24, 26) įsikūrusius garsaus lietuvių menininko, kolekcionieriaus Kazio Varnelio namus-muziejų. Kazys Varnelis (1917–2010) – dailininkas, kurio kūriniai pasižymi originaliu tapybos stiliumi: juose dera konstruktyvizmo, minimalizmo ir optinio meno elementai. Jungtinėse Amerikos Valstijose gyvenęs menininkas buvo įsitvirtinęs Čikagos moderniojo meno avangardo srityje, rengė personalines ir grupines parodas garsiausiose JAV ir kitų šalių galerijose.

Nuo jaunystės kolekcionieriaus pašaukimą turėjusio K. Varnelio namai Čikagoje buvo panašūs į muziejų. Lietuvai atgavus nepriklausomybę menininkas su žmona grįžo į tėvynę, o savo sukauptą meno kūrinių kolekciją ir biblioteką padovanojo Lietuvai. 1993 m. Vilniaus miesto taryba Kazio Varnelio muziejui skyrė senuosius gildijų pastatus. 2003 m. muziejus tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus filialu.

Gyvenamąjį namą primenančiame muziejuje įrengtos istorinės grafikos ir Vakarų Europos skulptūros ekspozicijos, kurias papildo renesansinių, barokinių baldų ansambliai ir K. Varnelio kūrybos abstrakcijos.
Daugiau: http://www.lnm.lt/ekspoziciniai-padaliniai/kazio-varnelio-namai-muziejus

Vilniaus gynybinės sienos bastėja. Didžiąja gatve paėję 200 m sukime į Subačiaus gatvę. Iš pastarosios sukime į Bokšto gatvę, ji mus atves prie Vilniaus gynybinės sienos bastėjos. Vilniaus gynybinės sienos įtvirtinimai buvo pastatyti 1522 m., nes stiprėjant Rusijos valstybei Žemutinės ir Aukštutinės pilių miestui apsaugoti neužteko. Siena buvo sumūryta didžiojo kunigaikščio Aleksandro įsakymu. Joje buvo penkeri vartai, o XVII a. pr. – jau dešimt vartų ir du gynybiniai bokštai.

Bastėja – stambiausias Vilniaus gynybinės sienos statinys – iškilo XVII a., Bokšto kalne. Bastėja pastatyta vėliau nei gynybinė siena, tai patvirtina archeologiniai ir architektūriniai tyrimai, taip pat ir įvairaus laikotarpio Vilniaus miesto planai. Įtvirtinimą sudarė bokštas, artilerijai skirta dalis ir juos jungiantis tunelis. Bėgant laikui, gynybinių sistemų reikšmė sumenko, XIX a. beveik visi gynybiniai įtvirtinimai buvo nugriauti. 1966 m. buvo pradėti archeologiniai ir architektūriniai senosios bastėjos tyrimai bei atstatymo darbai.

Nuo 1987 m. bastėjoje veikė Lietuvos nacionalinio muziejaus ginkluotės ekspozicija, kurią numatoma atnaujinti po naujai atliktų restauravimo darbų, prasidėjusių 2007 metais. Lankytojai kviečiami apžiūrėti ant kalvos iškilusius senuosius mūrinius įtvirtinimus.
Daugiau: http://www.lnm.lt/ekspoziciniai-padaliniai/vilniaus-gynybines-sienos-basteja

Maršrutas parengtas vykdant projektą „Nekilnojamojo kultūros paveldo pažinimas ir sklaida pasitelkiant informacines elektronines priemones“. Projektą dalinai finansuoja Kultūros paveldo departamentas

Šaltinis: www.platumos.lt