Ne, nemanau, kad SoDra apmokės mano sočią senatvę. Pirmiausia - todėl, kad Lietuvos visuomenė sparčiai sensta, nes pensininkų vis daugiau, jie gyvena ilgiau, o jaunimo, kuris dirbtų, kurtų vertę, yra proporciškai mažiau. Su pensijomis yra štai kaip: vieni jas uždirbinėja, kiti tuo pačiu metu jas leidžia. Kad senatvė būtų laiminga, uždirbinėjančių turi būti kuo daugiau. Kitokiu atveju, kai nelabai didelį tortą reikia suraikyti daugeliui, tai po labai mažai kiekvienam gaunasi. Dažnas net ir rožytės cukrinės negauna.
Tik nepradėkite sakyti, dabartiniai pensininkai, kad visą gyvenimą dirbote ir užsidirbote. Eikite paprašykite į Maskvą, ten, Kremliuje, sėdi žmonės, kurių pirmtakai tas skurdžias jūsų santaupas prašvilpė jau prieš dvidešimt penkerius metus. Tų pinigų nėra, jų neatgausite, ir jūsų vienintelė viltis yra šių dienų jaunimas ir darbingo amžiaus asmenys, kuriuos jūs taip mėgstate kaltinti.
Sakote „jaunimas šiais laikais nebe tas“, visaip juos puolate ir niekinate. O jie yra tie mokesčių mokėtojai, kurie beria pinigus SoDrai ir moka jums pensijas, kad galėtumėt važinėti troleibusais po poliklinikas, ant visų bartis ir dar bruktis pas daktarus be eilės („man tik paklausti“). Aš nieko prieš jus neturiu, jūs mieli senoliai (tie, kurie ne per daug niurzga, tikrai mieli), bet pažinkite savo maitintojus ir geradarius ir parodykite jiems truputį pagarbos.
Nes patys iš dalies kalti, kad jūsų pinigai praganyti – Leonido Brežnevo laikais nereikėjo vėpsoti į televizorius ir džiaugtis sąstingiu, geriant saldų šampanizuotą vyną ir valgant baltą mišrainę su gelsvu majonezu, tikint, kad valdžia viskuo pasirūpins. Dabar mokate už savo patiklumą, o aprūpinti jus gali tik jaunimas.
Čia ne tik pas mus taip (galite kaltinti Vyriausybę, tačiau tai nebus teisinga) – sensta visa Europa, išskyrus musulmoniškus kraštus, tokius, kaip Albanija arba Rusijos islamiškosios teritorijos. Visur kitur žmonės vis mažiau gimdo vaikų, todėl vis mažiau dirbančių ir vis daugiau bezdančių ant krosnies.
Šalys, kurios greičiau priima protingus sprendimus, susitvarko su tuo savais būdais: Britanija prisivežė juodadarbių iš Lietuvos, Lenkijos ir Rumunijos (nes savų marozų dirbti jau neišmokysi, juos pigiau laikyti daugiabučiuose getuose ir duoti jiems truputį pašalpų). Užsieniečiai sako „no problem Lituania OK“, pluša ir moka mokesčius Britanijos sodrai, kad ši galėtų mokėti pensijas savo anglams senukams. Anglų senjorams mokėti tenka, nes tie visada eina per rinkimus balsuoti, kad juos kur galas.
Lietuva negali atsivežti imigrantų iš kalvotosios Rumunijos ar rusakalbės Latvijos, bent jau dabar, nes neturime ką jiems pasiūlyti. Tačiau galime prisivežti dirbančiųjų iš Sirijos, Bangladešo ir Pakistano, ir tegu jie čia dirba ir moka socialinį draudimą. Visiems būtų gerai. Tačiau to nenorime, nes esame be galo konservatyvūs: mes net alkoholio rugsėjo pirmajai gailime (o koks gi pirmasis skambutis be šampano ar degtinytės, pagalvokite patys), ir todėl teks palaukti geresnių laikų, kai baigsis baimės traukuliai, išgirdus žodį „užsieniečiai“. Jei nenori pats dirbti, turi rasti, kas dirbs už tave – auksinė taisyklė, bet kažkaip mes jos purtomės.
Tai kaip ten bus man asmeniškai? Aš visai ramus, nes, pirmiausia, turiu nemažą privatų pensijos fondą iš savo keliolikos metų darbo Britanijoje (duskit pavidolei, kaip sakė gyvasis klasikas, tai yra, aš, kuris sugalvojo šį posakį), ir man po poros dešimtmečių su trupučiu pradės byrėti auksiniai svarai, o antra, bet kuriuo atveju ketinu dirbti visą gyvenimą, kol neateis giltinė ir nepakvies pas save. Sakys, ateik, Užkalni, tau jau metas. Ateik, tau jau paruošėm vietą. Fotografai jau laukia. Bus tavo fotkės visuose pragaro portaluose ir iliustruotame žurnale „Griešnykai“.
Aš dirbsiu iki mirties. Mano toks darbas, kad galėsiu jus siutinti ir erzinti net ir tada, kai mane margaspalviai elfai įstums į studiją ant ratukų, ir pažadu jums, aš iš to labai gerai uždirbsiu. Aš jums niekada nenusibosiu, kaip jums niekada nenusibosta balta mišrainė. Mano populiarumas yra pigus ir paprastas, ir tai yra jo sėkmės garantas: kaip prekybos centruose visada bus pirmiausiai išparduodami akcijiniai makaronai ir kruopos, taip pat ir mano tekstai ir žodžiai visada belsis jums į smegenis pirmiausiai. Tuk tuk, čia aš, Užkalnis, atėjau gyvųjų ir mirusiųjų teisti.
Aš nesigiriu, aš tik paaiškinu, kaip bus, kad paskui nesakytumėt.
Ką daryti visiems kitiems, kurie nėra pramogų verslo rykliai? Pradėkit taupyti jau dabar, investuokit, ar kažką. Kai ateis senatvės gadynė, kiekvienas tūkstantis eurų bus svarbus. Pasitikėkite tik savimi. Nes jūsų tėvai jau tikėjo pasakomis apie tai, kaip valdžia viskuo pasirūpins, ir matote, kaip jiems viskas gavosi? Tai aš ir sakau.
Aišku, galite manim netikėti, o tikėtis, kad valdžia jus ir jūsų gerovę sudabos, tai jūsų reikalas. Tik prisiminkite, kad po trisdešimties metų čiulpsite nykštį ir zirzensite, kokios pensijos mažos – aš vis dar būsiu gyvas ir šaipysiuos iš jūsų, o jūs neturėsite net teorinės galimybės pavyti mane gatvėje ir primušti ubago lazda, nes mano elektrinis vežimėlis bus greitesnis, nei jūsų rankom sukama kaliaskė.
