Ji su savo vyru už prekystalio Tymo turguje prekiauja pamainomis. Net šiek tiek nejauku, kad Editą išsivilioju pakalbėti, nes pirkėjai vienas po kito buriuojasi aplink prekystalį. Ir visi jie nori ne tik nusipikti duonos, bet ir pakalbėti, paklausti kaip sekasi, mat klientai čia dažniausiai nuolatiniai ir ištikimi.
Pavargo nuo miesto
Vis dėlto, nepaisydama susidomėjusių pirkėjų srauto, pašnekovė vairą perleidžia vyrui ir pati mielai sutinka papasakoti, nuo ko viskas prasidėjo. „Ooo.. čia labai ilga istorija“, - šypsosi Edita, paklausta, kodėl ėmėsi būtent duonos kepybos.
Pasirodo, prasidėjo viskas visai ne nuo duonos. Edita prisimena, kaip ji ir jos vyras jautėsi išvarginti nuolatinio skubėjimo mieste ir šurmulio. Būtent tai ir paskatino priimti sprendimą persikelti į kur kas ramesnę ir tylesnę vietą kaime.
„Tai yra mūsų gyvenimo būdas. Mes pasirinkome lėtą ir visai kitokį gyvenimo būdą nei mieste. Gyvename gamtoje, miške ir viską darome labai ramiai, labai lėtai. Taip pasirinkom, nes supratom, kad visko atsikandom mieste, visko atsivalgėm ir kad mums laimės tai neteikia. Ta skuba ir bėgimas. Nusprendėm, kad reikia gaudyti tas akimirkas, kol jos dar čia, su mumis, šalia ir išsikėlėm į tokią visiškai ramią ir tylią vietą“, - pasakoja pašnekovė.
Toje ramioje ir tylioje vietoje moteris teigia supratusi, kad norintiems galvoti apie savo sveikatą ir mitybą, nelabai yra iš ko rinktis, arba gamini pats, arba perki tai, ką siūlo prekybos centrai. Tai, anot Editos, ir paskatino imtis savo verslo.
„Pradėjome kepti duoną, nes nebuvo, ką valgyti. Galvojant, ką tu valgai, ką dedi į burną ir kas iš to išeina, apsidairius paaiškėja, kad nelabai yra ką daryti, tai teko pradėti kurti patiems. Taip, kaip mes įsivaizduojam, kaip yra tikra ir gryna. Kadangi tokios duonos nėra arba yra labai mažai, žmonėms to reikia, tai teko pasidalinti ir su kitais, kurie galvoja taip pat, kaip mes, ir mąsto, ką deda į burną“, - pasakoja moteris.
Norėtų parduoti brangiau
Nors šeima prekiauja duona, tačiau savęs verslininkais laikyti neskuba esą tai labiau atspindi jų gyvenimo būdą, o dalintis pagaminta produkcija skatina panašiai mąstantys žmonės. Būtent dėl šios priežasties, kaip sako pati Edita, laiko save amatininke. Moteris pasakoja, kad viską daro savo rankomis, o kad duona atsirastų ant pirkėjų stalų prireikia net kelių parų darbo.
„Viską darome patys: malame grūdus, rankomis minkome, kepame. Mes esame amatininkai absoliučiai išlaikantys tradiciją. Nesame nei biznieriai, nei kažkokie kitokie. Tam, kad duona atsirastų, reikia dviejų parų tupinėjimo apie miltus, apie malkas. Kad duona ant stalo atsirastų ketvirtadienį, mes pradedame ruoštis antradienį vakare. Pati duona rūgsta apie penkiolika valandų, bet visas procesas yra labai ilgas“, - sako Edita.
Pašnekovė teigia, kad visus darbus duonos gamyboje atlieka patys, o retkarčiais dar prisideda mama ir dukra. Prekybininkė sutinka, kad šį užsiėmimą galima vadinti šeimos verslu. Vis dėlto Edita neslepia, jog norėtųsi, kad duoną būtų galima pardavinėti šiek tiek brangiau atsižvelgiant į tai, kiek laiko ir darbo pareikalauja visas gamybos procesas.
„Ką tik su klientu kalbėjome, jis sako: „Jūsų duona po dviejų, trejų metų kainuos dvigubai“. Aš sakau, kad taip ir būtų teisinga pagal tai, kiek mes įdedame širdies, energijos ir savo rankų darbo. Tik, aišku, pajamos žmonių turėtų būti kitos“, - svarsto pašnekovė.
Šiuo metu duonos kepalą verslininkai pardavinėja po 3 eurus už kilogramą.
Duona tik iš dviejų ingredientų
Paklausta, ar sulaukia didelio žmonių susidomėjimo ir ar eilės, kurios nusidriekė tąkart kai susitikome, laikosi nuolatos, Edita linksi galva. Ji teigia, kad kai kuriems pirkėjams tenka netrumpai paieškoti, kol keliai atveda į Tymo turgų. O paslaptis, kas taip žavi pirkėjus, anot verslininkės, paprasta – duona gaminama tik iš dviejų ingredientų.
„Tie, kurie ieško, dažniausiai neranda. Ir kai atranda, labai apsidžiaugia. Produkto, kuris yra tik iš dviejų ingredientų – vandens ir rugių – ir dar skanaus, ir sveiko, ir tradicinio reikia ilgai ieškoti“, - sako Edita.
Jos teigimu, vis daugiau susidomėjimo natūraliais maisto produktais rodo ir jauni pirkėjai. O kad pasisekimas prekyboje yra, anot Editos, galima spręsti ir iš to, kad duonos pavyksta pagaminti mažiau nei norima nupirkti. Paklausta, kodėl prekybai pasirinko būtent šią vietą, pašnekovė tikina, kad Vilniuje vietų, kur gamintojas ir pirkėjas susitinka akis į akį, gali pabendrauti, nedaug.
„Tai yra mūsų vieta, ji seniai atsirado ir yra skirta būtent mums. Mes čia labai gerai jaučiamės ir žmonės čia labai gerai jaučiasi, kai mes susitinkame, bendraujame ir jie žino, kad mes viską gaminame patys, patys atvežame ir patys jiems įteikiame. Nedaug Vilniuje yra vietų, kur vyksta pasikeitimas, kai pirkėjas ir gamintojas susitinka akis į akį“, - sako verslininkė.
Moteris teigia, kad jos pačios šeima stengiasi gyventi sveikai, todėl teikia pirmenybę natūraliems produktams, kurios beveik visus užsiaugina kaime. Tačiau prekiauja tik duona: „Dar auginame savo daržoves. Daugiausiai viską užsiauginame patys, o duona toks pasidalinimas“.
