Tačiau šią ypatingą dieną turėjo visi, todėl nusprendėme pasiteirauti, kaip savo rugsėjo pirmąją atsimena DELFI.lt apžvalgininkai.
Gėles įteikė ne tai mokytojai
DELFI.lt vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė rugsėjo pirmosios labai laukė ir nekantravo, kada galės susitikti su naujaisiais klasės draugais bei mokytojais. „Į mokyklą baisiai norėjau eiti. Man atrodė, kad tada būsiu jau suaugusi. Turbūt dėl to, kad labai norėjau, mane įtraukė į bendras mokyklos rugsėjo 1-osios iškilmes ir drauge su kitu klasioku turėjome deklamuoti eilėraščius prieš visą minią, o po to vienuoliktokai (tuomet tebuvo tik 11 klasių sistema) vedė mus už rankos į mūsų klasę“, - savo pirmąją dieną mokykloje prisimena M. Garbačiauskaitė-Budrienė.
Vis dėlto ilgai lauktos dienos džiaugsmą aptemdė vienas įvykis. „Viskas būtų buvę tobula, jei besirengiant iškilmėms iš tos panikos nebūčiau per anksti padovanojusi gėlių NE TAI mokytojai. Lėkiau namo kiek kojos neša, o mama turėjo namie pamerkusi montbrečių. Taip buvau išgelbėta nuo baisios gėdos. Ir vėliau su virpuliuku laukdavau rugsėjo 1-osios, tai buvo kažko naujo pradžia.“
Nors M. Garbačiauskaitė-Budrienė buvo stropi mokinė, uoliai mokydavosi, o pažymių knygelėje turėjo gerus pažymius, tačiau tik ne iš elgesio. „Buvau nedrausmingas vaikas, labai mėgdavau plepėti, tad nuolat gaudavau pastabų. Dėl savo nedrausmingumo nuolat kentėjau: sovietmečiu buvo kvaila mada, kad mokytojai mokslo metų pradžioje ateina į svečius ir bendrauja su tėvais. Mokytoja būtinai apsilankydavo pas mus dar iki mano gimtadienio ir viską išklodavo tėvams, ką man vienaip ar kitaip buvo pavykę nuslėpti. Taigi, patys suprantate, kad bausmė būdavo gimtadienio šventės arba dovanų netekimas. Vaikui tai baisi bausmė. Ir taip keletą metų iš eilės“, - prisimena ji. – „Vis dėlto pradinių klasių mokytoja buvo griežta, bet teisinga. Gąsdindavo mus itin vaizdingai - sakydavo, plepiams ištrauksiu liežuvį ir prismeigsiu su kulnu. O kulniukai jos buvo įspūdingi“.
Vyriausioji DELFI.lt redaktorė mielai mini mokyklą ir tvirtina, kad, ne taip kaip daugelis, kiekvieną rugsėjo pirmąją norėdavo į ją grįžti.
A. Užkalnis jautėsi protingesnis už kitus
Žurnalistas Andrius Užkalnis puikiai prisimena kaip apsirėdęs mėlyną uniformą su astromis rankose kulniavo mokyklos link. „Tai nebuvo nei didelis džiaugsmas, nei vargas. Aš pat esu labai abejingas formaliems dalykams, todėl nei renginių, nei kažkokių ypatingų progų nemėgstu ir visada laukiu kada jos baigsis. Buvo baisiai nuobodu“, - savo rugsėjo pirmosios dienos įspūdžius pasakoja A. Užkalnis. Užtat žurnalistui gerai įsiminė, kaip mama Konarskio gėlių turguje pirkdavo gėles ir jam, kažkodėl, šio darbo nepatikėdavo: „Mane į parduotuvę siųsdavo tik pieno ar duonos, o pirkti gėles mokytojai – ne vaikų darbas.“
Mokyklos slenkstį A. Užkalnis peržengė būdamas dar šešerių, nesuprasdamas, ko mokykla gali jį išmokyti. „Gal nusibodau tėvams, kad jau nuo šešerių išleido tėvai, nežinau, tačiau tikrai negalvojau, kad žengiu į kažkokį naują etapą. Mano namuose buvo pilna knygų ir jau būdamas ketverių pradėjau daug skaityti, todėl buvau aroganiškas šiknius ir jaučiausi protingesnis už kitus. Galvojau, ką dar gali parodyti mokykla, ko aš nežinau. Ir nors pirmoji mokytoja pasirodė gana valdinga, jaučiausi už ją protingesnis“, - pasakoja jis.
Ne kuo geriau žurnalistas įsivaizdavo ir savo klasės draugus. „Dauguma man atrodė pavėpę ir kažko išsigandę. Galvojau, ko jūs sėdit kaip lopai ir bijot. Visą laiką, kai patekdavau į naują kolektyvą, man taip atrodydavo“, - sako jis. A. Užkalnis taip pat niekaip nesuprasdavo isterijos dėl pamokų tvarkaraščio, ypatingai jį stebindavo mergaitės, kurioms tai buvo svarbiausias dalykas rugsėjo pirmąją: „Koks skirtumas, nesuprantu. Vis tiek tu ten turėsi eiti, ar anglų pamoka bus trečia ar paskutinė, ar keturios pamokos bus per dieną, ar šešios. Vėlesniais metais visada pasižiūrėdavau tik ar anglų kalbos pamoka bus paskutinė, nes jau žinodavom, kad nuo jos galima lengvai nusimuilinti“, - prisipažįsta jis.
Žurnalistas per pirmus mokslo metus daugiau bendraudavo su berniukais, o su daugeliu klasės draugų iki šiol palaiko labai gerus santykius. Nors, kaip pats sako, seniai turėjo progą pagalvoti apie pirmąją dieną mokykloje, puikiai prisimena savo pirmąjį suolo draugą: „Dabar jis vienas iš alaus baro savininkų Užupyje. Puikiai atsimenu kai kurias detales ir, nors neturiu ypatingai didelės nostalgijos, manau, kad mokykla nepaprastai svarbus gyvenimo etapas, kuriame susiformuoja esminis draugų ratas. Jei nesi asocialus asmuo, tai būtent ten, pirmose klasėse jis ir susiformuoja ir man tai yra baisiai svarbu“, - pripažįsta A. Užkalnis, pabrėždamas, kad pirmoje klasėje užmegztas ryšys tarp draugų yra stipresnis už visus kitus.
R. Valatka nesuprato, ką mokykloje reikės veikti
Paklaustas apie savo pirmąją dieną mokykloje, publicistas Rimvydas Valatka nusijuokia, kad tai buvo labai seniai, daugiau nei prieš 50 metų. Vis dėlto jam puikiai mintyse įsirėžė, kaip iki mokyklos žingsniavo tris kilometrus, nesuprasdamas, ką ten turės veikti. „Įsivaizduokite, Žemaitijos kaimą, kur viskas pagal kažkokią tvarką surėdytą. Atėjo laikas į mokyklą ir eini. O kelias buvo pavojingas. Žvyras, purvynė, balos. Kerdžius gano karves, jo šuo tave puola, buvo netgi ekstremalu“, - juokiasi publicistas.
Gerai žinojo tik vieną – mokykloje bus knygų, kurios jam, mažam berniukui, buvo labai įdomios. „Man kaip iš vienkiemio atėjusiam vaikui tai buvo pirmas langas į pasaulį. Knygos atrodė kaip šventas dalykas, pakylėjimas į pirmą lygį ir tas įspūdis išliko ir išliks visam gyvenimui. Mokykla atrodė kaip kažkas labai svarbaus, kilnaus“, - sako jis. Vis dėlto pirmasis susidūrimas su knygomis nebuvo toks lengvas, nes išmokti skaityti sunkiai sekėsi: „Nesupratau, kaip iš raidžių susideda žodis. Pamažu pats išsiaiškinau, kaip raidės susideda į žodžius, ir pirmasis tekstas, kurį perskaičiau, buvo laikraštyje išspausdintas reportažas apie Amerikos ir Vietnamo karą.“
Jis priduria, kad iš pradžių mokytoja net nepastebėdavo, kad jam nepavyksta skaityti ir rašydavo aukščiausius pažymius. „Akimis nufotografuodavau puslapio vaizdą ir žinojau kuriam kampe koks žodis yra. Maniau, kad esu vienas toks asilas visame pasaulyje, bet buvo ir problematiškesnių vaikų, todėl mokytoja to net nepastebėjo. O ir neseniai perskaičiau M. Martinaičio knygą, kurioje jis prisipažino, kad net pusę metų nesuprasdavo, kaip tie žodžiai susidėlioja“, - prisiminęs karčią patirtį juokiasi.
Nors pirmąją dieną mokykloje R. Valatka prisimena blankiai, jam įstrigo tėvo žodžiai, kad jei nesimokys – minkys molį kaip jis. „Ir man buvo savaime aišku, jeigu noriu negyventi kaime – turiu skaityti knygas ir gerai mokytis“, - sako jis. Apskritai, pirmoji diena mokykloje nebuvo labai emocinga, todėl jis neprisimena nei tėvų nerimo išleidžiant jį į mokyklą, nei ypatingo džiaugsmo: „Dzūkui kokiam padėta ant akių – ar ašaros, ar juokas, o žemaitį reikia kankinti viduramžių metodais, kad parodytų savo emocijas.“
Žurnalistas prisimena save kaip ramų vaiką, didesnių problemų atsirado tik paskutinėse klasėse, kai kildavo konfliktų dėl nuomonės reiškimo. „Tada sakydavau, kad mokykla skiriasi nuo kariuomenes tik tuo, kad iš mokyklos paleidžia trečią valandą“, - juokiasi dar sovietmečiu mokyklą baigęs R. Valatka.
Mokytojai V. Laučiui rašydavo dvejetus
Sovietmečiu lankytą mokyklą su kartėliu atsimena ir politikos apžvalgininkas V. Laučius. Jis teigia mokyklos visai nepasiilgstantis, o rugsėjo pirmoji jam niekada nebuvo ta diena, kuri keltų gražius atsiminimus. „Tikrai nesidžiaugiau, kad eisiu į mokyklą. Tai buvo gūdus, brežnevinis sovietmetis, todėl mažai ką prisimenu ir net nenoriu prisiminti“, - sako jis. Į rugsėjo pirmosios šventę baltais marškiniais ir pionierišku kaklaraiščiu pasidabinęs mokinys ateidavo tik dėl to, kad tai buvo privaloma.
Nusivylimą dar labiau didindavo tai, kad pamokos vykdavo jau per pačią rugsėjo pirmąją, tik jos buvo sutrumpintos, eiti į jas reikėdavo ir šeštadieniais: „Mokykla būdavo kaip darbas. Pamokose dirbi šešias – septynias pamokas, paskui dirbi grįžęs namo – darai namų darbus, paskui dar šeštadieniais. Nepilnamečiai turėjo dirbti daugiau už suaugusius žmones“, - nusivylimo neslepia V. Laučius.
Todėl neigiamą jo požiūrį iš dalies lėmė laikotarpis, iš dalies pati mokymo sistema, kuri įsprausdavo mokinį į rėmus. „Aš mokytojams aiškindavau, kodėl man nereikia chemijos ar geometrijos, tačiau jie vietoj to, kad diskutuotų, rašydavo man dvejetus“, - prisimena jis. V. Laučius niekaip negalėdavo suprasti, kodėl vyresnėse klasėse esantis žmogus, jau beveik pilnametis turi mokytis visai nereikalingus dalykus, kurių jam visiškai gyvenime neprireiks: „Nematydavau tame prasmės, todėl galiausiai į pamokas pradėjau nevaikščioti“, - prisimena jis.
Kasdienybę mokykloje nušviesdavo tik galimybė susitikti su draugais, tačiau net dėl to mokykla nekelia jokių šiltų prisiminimų. „Su klasės draugais stengdavomės kuo daugiau būti kartu po mokyklos, o ne mokykloje – susitikti su merginomis. Kartais tai būdavo ir pamokų metu, tačiau tik vyresnėse klasėse“, - paauglystę prisimena V. Laučius, tvirtindamas, kad su kai kuriais klasės draugais iki šiol puikiai bendrauja.
A. Tapinas mokykloje nuvertė direktorių
Žurnalistas, rašytojas, laidų vedėjas A. Tapinas, kalbėdamas apie mokyklą, neslepia šiltų atsiminimų. Nors mokykloje vyravo gana griežta tvarka, jis džiaugiasi, kad mokinių kūrybinė laisvė buvo skatinama, jie galėdavo steigti savo radiją, kurti spektaklius. „Aš visuomet atsimenu mokyklą kaip fantastišką laiką. Mokytojai mus ne tik mokė, bet ir griežčiau paauklėdavo. Apskritai turėjau mokytojų iš didžiosios M raidės“, - pasakoja jis.
A. Tapinas juokdamasis prisimena, kad mokykloje turėjo būti gana pavyzdingas, nes jo mama buvo jo auklėtoja ir lietuvių kalbos mokytoja. „Kaip kiekvienas normalus mokinys norėdavau iškrėsti kokį pokštą, galvodavau, ką čia padaryti, kurdavau, ir, žiūrėk, mama jau viską sužino“, - sako jis. Žurnalistas teigia, kad mokytojo sūnus turėdavo būti pavyzdingas ir paklusnus, tačiau jis nenorėjo būti tuo stereotipiniu sūnumi, todėl balansą bandė išlaikyti išdaigomis.
„Būdavo ir langai išdaužti, aišku, netyčia, be piktos valios – visokių šposų prikrėsdavom. Vieną balandžio pirmąją per mokyklos radiją paskelbėm mitingą, visus sukvietėm į lauką, nuvertėm direktorių ir paskelbėme jį chuliganu. Puikiai prisimenu prie langų išsirikiavusius mokytojus, stebėjusius mūsų mitingą“, - juokiasi jis. Vis dėlto išdaiga smarkiai atsirūgo – direktorius uždraudė mokyklos radiją. „Tai buvo pirmas susidorojimas su laisva, nepriklausoma žiniasklaida“, - juokdamasis piktinasi.
Dabar pats savo vaikų turintis A. Tapinas sako, kad jų drąsinti eiti į mokyklą nereikia. „Žinoma jie pasispyrioja. Aš netgi turėjau labai smagų pokalbį su sūnumi, kuris paklausė, kas išrado knygas. Aš jam pradėjau pasakoti, kad tai padarė J. Gutenbergas, o jis atšovė – geriau būtų ir neišradęs. Tačiau aš manau, kad jiems ta rugsėjo pirmosios šventė vis dėlto yra smagi, jie laukia, kada galės susitikti su draugais, mokytojais. Svarbiausia, kad mano vaikų mokytojai, nors kartais gal ir pabara, pastabą parašo, turi ryšį su vaikais“, - džiaugiasi žurnalistas.
Į šeštą ir aštuntą klasę šiais metais vaikus išleidęs A. Tapinas teigia, kad jie į šventę nori ateiti savarankiškai, todėl į mokyklą nelydi, tačiau po pirmosios pamokos turi gražią tradiciją pietauti kartu su visa šeima ir taip atšvęsti mokslo ir žinių dieną.
