Būtent čia perskaitysite visą Kauno mafijos istoriją nuo sovietinių laikų iki pat šių dienų. Atnaujintą šios knygos leidimą jau galite įsigyti šalies knygynuose, prekybos centruose. DELFI skaitytojams siūlome ištrauką iš šios knygos versijos.
Kas užėmė atsilaisvinusią nišą?
2004 – 2005 metais atsilaisvinusią Kauno mafijos veteranų nišą bandė užimti jokių tabu nepripažįstantys Agurkiniai ir Aguoniniai, arba Kamuoliniai. Tačiau Kauno Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos (ONTV) pareigūnai apie juos žiniasklaidai nieko nepasakodavo. Galbūt nenorėjo sukelti panikos ir trikdyti kauniečių ramybės? Neatmestina ir tai, kad pranešimais apie senus Daktarų nusikaltimus tada bandyta sąmoningai nukreipti dėmesį nuo tikrųjų tuomet laikinąją sostinę šiurpinusių kriminalinių grupuočių žiaurios kasdienės veiklos.
Ilgus metus Kauną valdžiusios Daktarų ir Daškinių gaujos – jau praeitis. Vieni jų lyderiai nužudyti, kiti susirgo ir mirė, emigravo iš Lietuvos arba pasodinti už grotų. Kauno kriminalinis jaunimas perėmė narkotikų, cigarečių ir alkoholio kontrabandos verslą. Pastaraisiais metais didelė dalis mafijos jaunimo buvo susitelkusi Vakarų Europoje, kur reketavo emigrantus lietuvius. Bet pasaulinė ekonominė krizė emigrantų bangą vis labiau gena namo.
Nušautas prie kebabinės
Per keturis mėnesius – 2006-ųjų spalį–2007-ųjų sausį – keturios žmogžudystės. Visi jauni gangsteriai nušauti per ginkluotus konfliktus. Revolverių šūviai ir automatų papliūpos buvo girdėti kone kiekvieną savaitgalį. Tokia vieta yra ne Lotynų Amerikoje, ne Irake ir ne italų mafijos sostinėje Neapolyje, o Kaune.
Kaskart po jaunųjų nusikaltėlių pasišaudymų pasigirsta kalbų, kad pasivaikščiojimas centrinėmis antrojo šalies miesto Kauno gatvėmis gali būti paskutinis. Vidury dienos gali atlėkti rikošetu atšokusi kulka. Kai 2007-ųjų pradžioje įsiplieskė jaunųjų Kauno gangsterių tarpusavio karas, jis buvo paskelbtas ir beveik oficialiu. Tačiau aukščiausi Kauno policijos pareigūnai iškart kategoriškai paneigė kalbas, kad laikinojoje sostinėje prasidėjo kriminalinių gaujų karas.
Tomis dienomis Kaune viešėjęs tuometis šalies policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius susirinkusiems žurnalistams pažadėjo, kad jo pavaldinių dėmesys, anksčiau sukoncentruotas į Panevėžį ir Klaipėdą, nuo šiol maksimaliai bus skirtas kriminalinės sostinės titulą susigrąžinusiam Kaunui.
Atrodė, kad Kaune prasidėjo krizė – ne vien kriminogeninė, bet ir socialinė bei kultūrinė. Tuometis Kauno policijos viršininkas Algirdas Kaminskas net pradėjo svarstyti: pasitelkti miesto policijai kariuomenę ar ne?
Jeigu reikia kariuomenės – ne būrio ginkluotų vyrų, o dislokuotų pulkų, divizijų, – vadinasi, mieste išties prasidėjo karas. Arba bent jau iškilo karo grėsmė, kurią gali atremti tik Vidaus tarnybos 1-ojo pulko kariai. Laimė, kariuomenei neprireikė atsukti ginklų į didžiausiais priešais laikomus jaunuolius, kuriems tada buvo parankiau vadovautis ne šalyje galiojančiais įstatymais, o kruvinais Kauno Vilijampolės „krikštatėvių“ diktatūros dėsniais.
Kriminalinėse suvestinėse sumirgėjo praeityje garsių Kauno Daktarų ir Žaliakalnio gaujų veteranų atžalų pavardės ir teisėsaugos užregistruoti jų kruvini susirėmimai.
Tvirtovės alėja. 2007-ųjų sausio 5-osios vakaras. Prie Kauno technikos kolegijos (buvusio Politechnikos instituto), turkiškais kebabais prekiaujančio kiosko, suvažiavo keliolika jaunosios Daktarų kartos ir Algirdo Žemaičio-Kuko sūnaus Mindaugo Žemaičio aplinkos vaikinų.
Po netikėtai tarp jų įsižiebusio konflikto – manoma, kad susiginčijo dėl negrąžintos skolos – pasigirdo keletą minučių trukę šūviai.
Pasibaigus šaudynėms greta kolegijos automobilių stovėjimo aikštelėje rastas krauju paplūdęs 21 metų Deivis Archipovas šūvių sudarkyta krūtine ir sužeistas jo draugas, anksčiau į organizuotų nusikaltėlių duomenų bazes nepatekęs tuomet dar dvyliktoje vidurinės mokyklos klasėje besimokęs Antanas Marma.
Kai tampa žinomos aukų biografijos, jų buvimas kartu tą vakarą sukelia Kaune negirdėtą audrą ir kalbas apie jaunosios kartos gangsterių karą. Kas jie tokie?
D. Archipovas su tuo metu kalėjime bausmę atlikusio Henriko Daktaro motinos Jadvygos Daktarienės brolio sūnumi Haroldu Voloskevičiumi teismo nuosprendžio laukė dėl automobilių vagystės.
Tuometis Kauno Veršvų vidurinės mokyklos abiturientas A. Marma prieš kelerius metus tapo Lietuvos jaunių bokso pirmenybių nugalėtoju. Tai neturėtų stebinti, nes jo tėvas Anatolijus Marma – Kauno bokso klubo „Gongas“ prezidentas.
Šešėlinėje Vilijampolės vyresnės kartos veikėjų aplinkoje A. Marma geriau pažįstamas Toliko pravarde. Jis ilgus metus neblogai sutarė ne tik su Daktarų grupuotės veteranais, bet ir su jų „kapitonu“ – Henyte.
Henytei švenčiant sidabrines vestuves, A. Marma-Tolikas kartu su vestuvininkais į puotą „Bajorkiemyje“ atvyko tuo pačiu „Hummer“ limuzinu. Vyriškis itin saugojo sūnų Antaną nuo jaunųjų chuliganų aplinkos ir džiaugėsi, kad jis pasuko jo pėdomis ir spėjo iškovoti aukštus titulus bokse.
Sausio 5-osios vakaro konflikto aplinkybes iki šiol aiškinasi Kauno apygardos teismas. Kauno ONTT kriminalistai pareiškė, kad po šio įvykio tarp 18–22 metų jaunuolių paplito mada per petį permestoje rankinėje kartu su pinigine bei mobiliuoju telefonu nešiotis ir pistoletą.
Nors Kauno gaujų senbuviai pamažu traukiasi iš teisėsaugos akiračio, jų atžalos vis dažniau užsitraukia teisėsaugos nemalonę.
Štai Kuko sūnus Mindaugas jau būdamas 17-os su keliais bičiuliais bandė apvogti vienos kaunietės butą Baltų prospekte. Prieš tai Kuko sūnus su kito anuomet garsaus Žaliakalnio veikėjo Kęstučio Liukaičio-Liuko nepilnamečiu sūnumi buvo sulaikyti, kai iš dvidešimtmečio Vilijampolės gyventojo atėmė mobilųjį telefoną.
Verta priminti, kad 1989-aisiais šių jaunųjų chuliganų tėvai – Kukas ir Liukas buvo nuteisti vienoje pirmųjų Kauno reketo bylų.
Filosofas: Kauno valdžiai trūksta vaizduotės
Kauno jaunosios kartos banditų proveržį bene geriausiai iliustruoja vieno garsiausių Holivudo gangsterinio kino meistrų Martino Scorsese filmo „Infiltruoti“ („The Departed“, 2006 m.) herojaus – Niujorko gaujos vadeivos Kostelo (jį meistriškai suvaidino vienas mėgstamiausių mano aktorių Jackas Nicholsonas) – lūpomis ištarta frazė: „Nenoriu būti savo aplinkos produktas. Noriu, kad aplinka būtų mano sukurtas produktas.“
Tuometis Kauno kriminalinės policijos viršininko pavaduotojas Antanas Gaižauskas teigė, kad laikinojoje sostinėje buvo iki 10 kriminalinių grupuočių, kurioms pavaldžios Lietuvoje ir užsienyje aktyviai veikiančios automobilių vagių gaujos, su narkotikų platinimu susiję žmonės.
Aktyviausias nusikaltėlių grupes, anot A. Gaižausko, 2007 m. vienijo 18–26 metų kauniečiai, taip pat 26–40 metų asmenys.
„Akivaizdu, kad anų laikų gangsteriai šiandien vengia ginklais aiškintis tarpusavio santykius. Jie išties yra sukaupę nemažai turto, neretai pastebimi žinomų verslininkų draugijoje. Bet niekada negalima pasakyti, kad jie pradėjo naują gyvenimą, nutraukė nusikalstamą veiklą ir nepalaiko ryšių su kitais į policijos akiratį patekusiais asmenimis“, – kalbėjo A. Gaižauskas.
Savo mintimis apie netikėtą Kauno jaunuolių smurto proveržį ir nesaugumo jausmą pasidalijo ir žinomas filosofas, buvęs europarlamentaras Leonidas Donskis: „Man nesmagu girdėti, kad akademinis jaunimas yra dažnai užkabinėjamas trumpai kirptų treningais apsirengusių jaunuolių. Nemanau, kad šie vaikinai yra banditai – dažniausiai jie tiktai imituoja tokius. Keista, bet Kaune jaunuoliai yra pamėgę mėgdžioti banditų įvaizdį, matyt, tai madinga.
Nors Kaune nėra tekę susidurti su chuliganais, bet užaugau Klaipėdoje ir žinau, ką reiškia augti pramoniniame mieste. Paauglystės metais, kaip ir daugelis anų laikų uostamiesčio berniūkščių, neretai mušdavausi, esu dalyvavęs gaujų ir kiemo muštynėse. Aišku, tai nėra gražiausi mano gyvenimo puslapiai. Kadangi Kauno centras šiandien atiduotas bet kam ir tapo tarytum niekieno žeme, suprantama, kad pamažu jis tampa nesaugus. Susidaro įspūdis, kad Kaune užtenka pasiaiškinti santykius kokioms nors chuliganų grupelėms, ir iškart žiniasklaidoje pasirodo reportažai apie gaujų karą. Deja, Kaunas niekaip nesugeba atkovoti pagrindinių miesto rajonų turiningam žmonių gyvenimui. Be to, bet kokios parodomosios Kauno policininkų akcijos ir jų siautėjimai nepadės, nes miesto valdininkams vis dar trūksta vaizduotės.“
E. Daktaro sugrįžimas
2007-ųjų birželio 21-ąją tik pusę skirtos bausmės atlikusiam H. Daktarui kelialapį į laisvę įteikė Kauno apygardos teismas. Nors operatyvinėse pažymose teigiama, jog tuo metu būdamas už grotų Henytė per tarpininkus duodavo nurodymus bendrininkams, kurie gaujų nariai turėdavo gauti jo leidimą nusikalstamam verslui ir mokėti dalį pelno, bausmių vykdymo kodekse numatyta, kad asmuo, atlikęs trečdalį bausmės, jei turi vaikų iki 7 metų arba du ir daugiau nepilnamečių vaikų, gali būti paleistas lygtinai.
Taigi jau kitą dieną išėjęs iš Pravieniškių 3-iųjų pataisos namų didžiuliais savo nešuliais H. Daktaras pasidalijo su žmona ir, neištaręs nė žodžio jo kantriai lūkuriuojantiems žurnalistams, įsėdo į Ramutės Daktarienės vairuojamą visureigį, pabučiavo savo moteris ir skubiai iš kalėjimo teritorijos išrūko į Užliedžius.
Laisvėje Henytė buvo įpareigotas per 15 dienų įsidarbinti, nuo 23 iki 6 valandos būti namuose, neišvykti ilgiau negu 7 dienoms ir kartą per du mėnesius registruotis policijoje.
Nors iš pradžių H. Daktaro sugrįžimas pirma laiko sukėlė tam tikrą nerimą Kaune karaliavusiems jauniesiems gangsteriams, netrukus viskas pasisuko labai netikėtai – Henytė įsidarbino vadybininku jau ne vienus metus veikusioje statybų bendrovėje, kuriai vadovavo jo sūnus Enrikas.
Ši bendrovė kurį laiką šiuolaikiškus daugiabučius namus statė ne tik Užliedžiuose, bet ir Ispanijoje.
Kartkartėmis jis būdavo iškviečiamas į Kauno organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybą, kur jam kriminalistai pateikdavo klausimų, susijusių su senais Daktarų nusikaltimais, o šiaip dažniausiai laiką leisdavo su šeima.
2007-ųjų spalį Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad visą laiką savo kaltę neigęs H. Daktaras buvo nuteistas pagrįstai, o jo sutuoktinė Ramutė – pagrįstai išteisinta.
Daktarų veteranai – Belgijos žiniasklaidoje
2008-ųjų vasarį po šešerius metus užtrukusio Vokietijos ir Belgijos pareigūnų tyrimo nacionaliniame Belgijos dienraštyje „Le Soir“ pasirodė milžiniška publikacija, kurioje teigiama, kad pagaliau įveikta „garsiosios lietuvių mafijos“ gauja.
Paskelbta, kad prieš Lježo teismą stojo kadaise Daktarų grupuotės vagysčių ir plėšimų byloje teistas A. Nemanys. Jam dėl dalyvavimo banditų gaujoje, kuri vogė, ardė ir siuntė į Lietuvą automobilius, skirti 8 metai nelaisvės ir 300 tūkstančių eurų bauda. A. Nemanio bendrams A. Vaičiūnui-Limpukui ir V. Česoniui-Soniai, kurie 1987-aisiais kartu su A. Nemaniu, Henyte ir kitais asmenimis buvo teisiami dėl tų pačių lapių vagysčių, Lježo teismas buvo griežtesnis.
Limpukas ir Sonia buvo nuteisti už akių ir jiems skirta po 10 metų kalėjimo bei pusės milijono eurų bauda. Dėl minėtų nusikaltimų iš viso už grotų Belgijoje pasodinta apie dešimt lietuvių. Daugelis jų atliko juodžiausią darbą – dieną naktį ardydavo automobilius.
Jungtinės Vokietijos, Belgijos ir Lietuvos kriminalistų pajėgos nustatė, kad praeityje Daktarų sluoksniuose pagarsėjusios trijulės prižiūrimi lietuviai Vokietijoje vogdavo brangius BMW, „Audi“ ir „Mercedes-Benz“ automobilius, Belgijoje juos išardydavo, o iš ten dalimis gabendavo į Lietuvą.
Pavogtas mašinas nusikaltėlių pasamdyti žmonės ištisą parą ardydavo buvusių Belgijos kareivinių pastate, kur kauniečiai buvo įsirengę sandėlį.
Tyrimo metu nustatyta, kad vienu krovininiu vilkiku į Kauną iškeliaudavo maždaug 50 tūkstančių eurų vertės automobilių dalys. Manoma, kad keliose šalyse darbavęsi lietuviai pagrobė per 2 tūkstančius transporto priemonių.
Ši pareigūnų surengta tarptautinė operacija sulaukė nemažo susidomėjimo Belgijoje. Belgų žurnalistai netgi sukūrė ir per vietinę televiziją parodė filmą apie minėtų Lietuvos nusikaltėlių juodus darbus.
Užsienio žurnalistų juostoje buvo parodytas ir epizodas, kuriame matyti H. Daktaras, prabangiame Užliedžių kaimo name rūpestingai lesinantis karvelius. Čia paskelbta apie jo ryšius su Belgijos mašinvagių istorijose minimais jaunystės draugais A. Nemaniu, V. Česoniu ir A. Vaičiūnu.
2007 metais pagal Europos arešto orderį prieš teismo pradžią Belgijos teisėsaugininkai buvo atvykę į Lietuvą prašyti V. Česonio ir A. Vaičiūno ekstradicijos, tačiau abiejų vyrų advokatai aiškino, kad jie skundžiasi sunkiais sveikatos sutrikimais, todėl negalintys niekur išvykti iš namų. Sonia skundėsi širdies negalavimais, o Limpukas turįs invalidumą, mat kiek anksčiau jam buvo apšaudytos kojos.
Kalbama, kad Sonia, belgų pareigūnų atvesdintas prie Vilniaus oro uosto kontrolės punktų, meistriškai suvaidino krintantį ant žemės neva ištiktą sunkaus širdies priepuolio.
Tai išvydę belgai, atsižvelgę į nenumatytas aplinkybes, nusprendė kaunietį palikti Lietuvoje, mat jis darąs paklusnaus, nesislapstančio nuo teisėtvarkos pareigūnų, tačiau stipriai negaluojančio piliečio įspūdį.
Belgų kriminalistams neliko nieko kita, kaip tą pačią dieną sėsti į lėktuvą ir tuščiomis sugrįžti į gimtinę.
Neramios Kalėdos
2008 metais Daktarų grupuotės veteranai, tarsi nujausdami artėjančią grėsmę, vis rečiau rodėsi viešumoje. Jie pasitraukė iš aktyvaus dalyvavimo kriminaliniame pasaulyje, užleisdami pozicijas jaunimo gaujoms ir jų lyderiams.
Tačiau manoma, jog tai įvyko sąmoningai, mat jie iš patikimų informatorių teisėsaugos sluoksniuose nugirdo, kad senas Daktarų bylas vartantys kriminalistai prašneko: „Pagaliau prisikasėme prie senų Slabadinių nusikaltimų, tarp jų ir nužudymų!“
Daugelio nuostabai, 2008-ųjų spalio 22-ąją Kaune buvo suimtas ir Daktarų įpėdinių laikomų Agurkinių bosu vadinamas Saulius Velečka. Jo suėmimas ne vieną privertė suklusti: nejaugi Policijos departamentas tuo pat metu sumanė uždaryti visas kauniečių kriminalines įžymybes?
Tąsyk už grotų Agurkas kuriam laikui atsidūrė dėl to, kad kriminalistams pavyko prašnekinti kelis žmones ir jie papasakojo apie Agurkinių gaujos vyrų 2003–2005 metais surengtus plėšimus, katerio vagystę ir vieno Amerikos piliečio žmogžudystę. Tačiau šiam tyrimui tada taip ir neįsisiūbavus, netrukus S. Velečka, apkaltintas sunkiais nusikaltimais, buvo išleistas į laisvę.
Tai sužinojusius H. Daktarą ir jo sėbrus iškart užvaldė sumaištis ir baimė.
Slabadinių sulaikymo operacijos prasidėjo, kai kriminalistus iš anksčiau su Daktarais ryšius palaikiusių kelių vyrų lūpų pasiekė intriguojantys faktai apie neatskleistų XX amžiaus pabaigos rezonansinių nusikaltimų dalyvius ir organizatorius. Kaip pasakojo Daktarų pasaulį iš vidaus neblogai pažįstantys asmenys, bene pirmasis iš senosios gvardijos kriminalistus sudominusių personažų – Saulius Vaitukaitis-Sauliukas, gaujoje nepasižymėjęs išskirtiniais laimėjimais. Jis kone dešimtmetį gyveno ir dirbo JAV, tačiau 2008-ųjų vasarą Lietuvos teisėsaugininkų prašymu buvo sulaikytas, kai bandė neteisėtai kirsti Meksikos sieną, ir pargabentas į gimtinę.
Per kelerius metus trukusį tyrimą paaiškėjo, kad 1993–2001 metais, kai Kauno gaujų karai buvo pasiekę kruvinas aukštumas, buvo įvykdyta nemažai nužudymų, vagysčių, plėšimų, turto prievartavimų. Kelios garsiausios buvusių bendrų – R. Ganusausko-Mongolo, R. Borcherto-Karabaso, V. Seneckio-Turisto ir Arvydo Mučinsko-Mačialkos – žmogžudystės parodė, kaip šaltakraujiškai Daktarai veikė. Mongolo kūno nerasta iki šiol.
Daugelis Daktarų grupuotės senbuvių, kiek žinoma pagal teisėsaugininkų nustatytus telefonų skambučius, netrukus sumanė tyliai sprukti iš Lietuvos.
Šiandien spėjama, kad 2008-ųjų pavasarį bene pirmasis bėgti nutarė V. Gudzinskas-Guzas. Yra žinių, kad prieš išvykdamas jis ypač jausmingai atsisveikino su H. Daktaru. Kai seni draugai šiltai apsikabino, Guzas tiesiai pareiškė, kad įkliuvęs teisėsaugai niekada neišduos Henytės.
Netrukus pabėgimo planą sukurpė ir kitas aukščiausios Daktarų trijulės atstovas E. Abarius-Goga. Jis buvo vedęs Izraelio pilietybę turinčią kaunietę. Kriminalistai mano, kad Goga ketino išvykti gyventi į Izraelį ir tapti šios šalies piliečiu. Tokiu atveju Lietuvos teisėsaugai jis taptų beveik nepasiekiamas. Tačiau sutvarkyti šių svarbių reikalų jis nesuspėjo.
2008-ųjų gruodžio viduryje, vos tik sužinoję, kad slapčia į savo vilą pakaunės gyvenvietėje Giraitėje sugrįžo Guzas, Kriminalinės policijos biuro darbuotojai, pasitelkę „Aro“ automatininkus, pradėjo milžinišką Daktarų sulaikymo kampaniją.
Bene pirmasis per šią operaciją buvo sulaikytas trumpam į Lietuvą Kalėdų švenčių proga sugrįžęs Guzas. Kai vieni kriminalistai ir „Aro“ kovotojai iš Giraitės į areštinę išgabeno Guzą, kiti patraukė į netoliese esančius H. Daktaro namus – Užliedžių dvarą. Tačiau ten jo nerado.
Tikėtina, kad svarbią žinią apie būsimus sulaikymus Henytei galėjo perduoti V. Gudzinsko kaimynai, kurie savo akimis regėjo, kaip „Aro“ automatininkai kopėčiomis ropštėsi į vieno Daktarų veikėjų valdas.
Kas apšaudė Užliedžių dvarą?
Henytė iš Užliedžių tyliai pasitraukė 2008 metų gruodžio 19-osios vakarą, praėjus vos kelioms dienoms po savo 51-ojo gimtadienio. Po kelių dienų Kauno policiją pasiekė duomenys, kad ant Daktarų šeimos namo tvoros aptikta kulkų pėdsakų. Buvo pastebėtos septynių kulkų žymės.
Vis garsiau kalbama, kad tai padarė ne pats tada sprukti susirengęs namo šeimininkas, o vieną vakarą prie Daktarų pilaitės atvykę nuo narkotikų apsvaigę jaunosios kartos Kauno banditai. Esą taip jie norėję pademonstruoti, kad Henytei atėjęs galas, ir nuo šiol jie esantys vienvaldžiai lyderiai.
„Bėgti nusprendžiau žaibiškai, per kelias dienas, kai vieną naktį kažkas apšaudė namų tvorą, kitą nežinomi asmenys įmetė granatą, kurios sukeltas sprogimas sugriovė sienas ir sudaužė namų langus. Kitą dieną Užliedžiuose pasirodė baltas „Aro“ pareigūnų mikroautobusas. Visą mūsų kaimą apsupo Policijos departamento darbuotojai. Kyla klausimas, kodėl jie tada nesiryžo pasibelsti į mūsų namus? Kodėl manęs nenorėjo suimti, kaip, tarkime, sulaikė Guzą jo paties namuose? Jie apšaudė, apmėtė granatomis namus ir laukė, kol pasirodysiu kieme. Mane stebina pareigūnų elgesys, nes tuo metu sėdėjau namie ir laukiau, kada jie pasibels ir ateis manęs suimti. Manau, jų planas buvo kitoks. Matyt, manė, kad po tokių išpuolių imsiuosi ginklų ir važiuosiu aiškintis, kas apšaudė mano namų tvorą. Tuo pat metu „ariniai“ tikėjosi mane sulaikyti su visais įkalčiais.
Labai abejoju, ar buvau reikalingas jiems gyvas, nes buvo nesunku įsiveržti į namus ir be didesnio vargo mane surakinti. Tikėtina, kad jie siekė išprovokuoti mano pasipriešinimą ir, suradę tinkamiausią akimirką, norėjo nužudyti. Tokias mano prielaidas patvirtina kiek anksčiau iš aukštų teisėsaugos pareigūnų išgirsta frazė: „Jei tavęs nebūtų, mums iškart visos problemos baigtųsi.“ Manau, po tokio sulaikymo viskas ir būtų pasibaigę. Dėl to man teko bėgti.
Kad yra kelios tos nakties išpuolio versijos, supratau, kai šeimos nariai pasikalbėjo su kai kuriais šiuos įvykius mačiusiais žmonėmis. Pirma versija − tai galėjo padaryti teisėsauga. Antra − taip galbūt galėjo veikti su jais bendradarbiaujantys Kauno „bachūrai“. Kaimynai vėliau mano šeimai pasakojo, kad tą naktį, kai buvo apšaudytas mūsų namas, netoliese pastebėjo besisukinėjančius tris vyrus. Tačiau jie nematė, kas galėjo įmesti sprogmenį. Užtat galingą sprogimą girdėjo visų kaime esančių namų gyventojai“, – savą pasitraukimo iš Lietuvos versiją man skirtame laiške vėliau pateikė H. Daktaras.
Bet kuriuo atveju, pasitvirtinus jaunimo proveržio versijai, šis precedento neturintis išpuolis prieš H. Daktarą ir jo šeimą įrodo, kad pradėjo veikti žiaurus kartų kaitos mechanizmas, kai jaunesni nusikalstamų grupuočių nariai iškyla, o senesni smunka.
Kriminalinės policijos biuro, tiriančio senas, visuomenės vaizduotę audrinančias Daktarų gaujos bylas, atstovai nuo išsamesnių komentarų vis dar susilaiko.
Kaip per vieną neoficialių pašnekesių prasitarė su minėtomis bylomis dirbantis pareigūnas, negalima paneigti, kad pastaraisiais metais pagrindinių Daktarų gaujos veteranų veikla Kaune buvo priblėsusi.
„Iš aktyvios kriminalinės veiklos juos išstūmė šiuo metu vis aršiau Kaune besireiškiantys jaunosios kartos banditų padaliniai. Lapių, kaip anuomet, jie nesirengė vogti, jų žvilgsniai nukrypo į Vakarų Europą, kur, pasitelkę ištikimus samdinius, jie plėšė, grobė, kontroliavo vogtų automobilių dalių ir narkotikų kontrabandą“, – kalbėjo patikimas šaltinis.