Buhaltere Alytuje dirbusi Zita su vyru savo atžalų nesusilaukė, tačiau moteris labai norėjo auginti vaikus, jų labai trūko jos gyvenime. Zita labai gerai pamena, kaip 1993 metais prieš pat Kalėdas kartu su sutuoktiniu nutarė priimti į savo namus mažylį iš globos namų.
Po kelių dienų moteris nuvyko į Alytaus vaikų globos namus aplankyti ten augančių vaikų.
„Ta akimirka, kai išvydau vaikų akis, jų ištiestas rankutes, mane sukrėtė. Mačiau, kad jie labai norėjo mamos, prašė manęs būti jų mama. Tai sujaudino mano sielą“, - tą momentą, kai galutinai apsisprendė tapti mama likimo nuskriaustiems vaikams, prisimena moteris.
Iš pradžių alytiškė pasiėmė globoti penkerių metų berniuką. Tai buvo mažas, silpnas, beveik nekalbantis berniukas.
„Vaikščiojau po grupes ir tada vienas berniukas man ištiesė ranką, tarsi pats mane pasirinko. Nesidomėjau nei jo ligomis, nei gyvenimo istorija, tik paprašiau, kad leistų jį parsivesti savaitgaliui namo. Norėjau pasižiūrėti, kaip vaikas jausis, kaip mes su vyru jausimės.
Pamenu, kai vyras grįžo iš darbo, berniukas ištiesė jam rankutę ir pasakė: tėte. Taip užsimezgė mūsų ryšys“, - prisimena Zita.
Jautė, kad gali išauginti daugiau
Mažylio į globos namus Kaluževičiai taip ir nebeparvežė ir pradėjo tvarkyti dokumentus dėl jo globos. Pradėjusi domėtis berniuko šeimos istorija Zita sužinojo, kad jis turi seserį, gyvenančią tuose pačiuose globos namuose. Kaluževičiai pradėjo ją lankyti ir nutarė, kad negerai brolį atskirti nuo sesers, reikia, kad jie augtų kartu. Netrukus ir mergaitė apsigyveno naujuose namuose.
„Gyvenome dviejų kambarių bute ir auginome du vaikus. Bet vis tiek atmintyje vis iškildavo globos namuose likusių vaikų vaizdas, kaip jie nori šeimos. Mano siela nerimo. Vaikai turi augti šeimose, o ne vaikų globos namuose, kurių aplinka mane nuteikė labai neigiamai. Man tai labiau priminė vaikų kalėjimą. Ne taip jie turi augti“, - vis galvodavo Zita.
Moteris vis lankėsi globos namuose ir po dviejų metų ryžosi pasiimti globoti dar porą vaikų – vėl brolį ir sesę.
„Viena mano pažįstama taip pat globojo vaiką, bet jis nesutarė su biologiniais moters vaikais ir ji jau rengėsi grąžinti mažylį į globos namus. Kartą ji manęs paprašė, ar negalėčiau pasiimti globoti to vaiko. Pagalvojau, kad turiu keturis vaikus, atsiras vietos ir penktam“, - prisimena Zita.
Persikėlė į didesnį butą
Dviejų kambarių bute šeimai pasidarė per ankšta. Vaikai dūkdavo namuose, dėl triukšmo pradėjo skųstis kaimynai. Reikėjo didesnio būsto. Zita kreipėsi į savivaldybę prašydama didesnių namų. Prieš dvidešimt metų norint įkurti šeimyninius globos namus reikėjo globoti bent penkis vaikus. Kaluževičių šeima atitiko šį reikalavimą ir jai buvo skirtas šešių kambarių butas.
„Auginome penkis vaikus, tada pakeitė įstatymus, kad šeimynai reikia šešių vaikų, tad mes pasiėmėme globoti dar vieną mergaitę. Auginome ją trejus metus, bet kai ji buvo šešerių, jos biologiniai tėvai susitvarkė gyvenimą ir panoro ją susigrąžinti. Atiduoti mergaitę buvo labai skausminga, važinėjome, lankėme ją, bet paskui motina kategoriškai nebenorėjo bendrauti, tad nenorėdami traumuoti mergaitės, nustojome ją lankyti.
Tuomet iš globos namų pasiėmėme kitą mergaitę“, - pasakoja Zita.
Buvo nelengva
Penki Kaluževičių užauginti vaikai jau gyvena savarankiškai, šeši dar gyvena šeimynoje. Jų amžius – nuo 16 iki 21 metų.
Paklausta, ar buvo sunku, Zita pripažįsta, kad tikrai buvo nelengva.
“Kol vaikai buvo maži, su jais nebūdavo jokio vargo, tiesiog – smagus vaikiškas šurmulys namuose. Jie man suteikė daug džiaugsmo. Mažyliai jautėsi labai dėkingi, kad priėmėm juos į šeimą, dėkojo. Bet auga vaikai, auga ir problemos. Daugiausia bėdų kildavo su paaugliais, kai jie susidėdavo su neaiškiais draugais.
Buvo daug džiaugsmo, rūpesčių, daug skausmo ir nusivylimo, bet toks ir yra gyvenimas. Viskas kaip ir su savo vaikais.
Iš vaikų daug ko galima pasimokyti. Jie labai nuoširdūs, atviri, patiklūs, tačiau kartais net per geri, pažeidžiami. Dėl to kyla problemų, kai jie jau pradeda gyventi atskirai, patiki blogais žmonėmis, kurie jais pasinaudoja. Kartais pradeda kovoti už save, bet ne visada jiems tai pavyksta“, - atsidūsta globėja.
Jaučiasi įprasminusi gyvenimą
Išėjusių vaikų likimas susiklostė skirtingai. Dauguma jų liko gyventi Alytuje, kai kurie jau sukūrė šeimas, augina savo vaikus. Viena Kaluževičių globotinė baigė medicinos universitetą, buvo susiradusi darbą Kaune, bet susipažinusi su jaunuoliu išvažiavo kartu su juo į Angliją. Ištekėjo, augina dukrytę, bet užsienyje nesijaučia labai laiminga.
„Bendraujame su visais vaikais, jie atvažiuoja, aplanko, švenčiame šventes kartu. Turime didelį stalą namuose.
Auginti vaikus – labai atsakingas darbas. Buvo visko, bet jaučiuosi įprasminusi savo gyvenimą“, - sako Zita.
Plėsti šeimynos ji nebeketina, moters tikslas – užauginti dabar kartu gyvenančius vaikus ir išleisti juos į savarankišką gyvenimą.
„Vyras 40 metų dirbo suvirintoju, dabar jau pensininkas. Man 58 metai, sveikata jau nebe ta, tad daugiau vaikų nebeglobosime“, - sako daugiau kaip dvidešimt metų šeimynai paskyrusi moteris.
Gyventi šeimoje patiko
Kaluževičių šeimynoje gyvenantis šešiolikmetis Matas pasakoja, kad jo istorija yra tokia pat, kaip ir daugelio kitų į vaikų globos namus patekusių vaikų – dėl visko kaltas tėvų alkoholizmas. Su girtaujančia mama jis gyveno iki trejų metų amžiaus, tačiau paskui buvo perkeltas į Alytaus vaikų globos namus. Tėvo berniukas nepažinojo. Vienas Mato brolis jau buvo globos namuose, o jis pats kartu su seserimi ir broliu ten buvo apgyvendintas vėliau.
Globos namuose Matas gyveno trejus metus. Jis prisimena, kad sąlygos buvo tikrai ne pačios geriausios. Viename dideliame kambaryje jis gyveno kartu su vienuolika berniukų, neturėjo jokios privačios erdvės.
Į Kaluževičių namus Matas pateko, kai jam buvo šešeri. Jie norėjo pasiimti globoti berniuko vyresnę sesę, tačiau globos namų direktorius, nenorėdamas išskirti brolio ir sesers, pasiūlė globoti abu vaikus.
„Prisimenu, kad man buvo labai įdomu persikelti gyventi kitur. Negalėjau patikėti, kad turėsiu savo kambarį, savo erdvę, kur galėsiu pabūti vienas. Gyventi šeimoje man labai patiko, juk visiems vaikams to labai norisi“, - prisimena vaikinas.
Svarbu apsaugoti nuo sukčių
Matas su seserimi tapo paskutiniais į Kaluževičių šeimyną atkeliavusiais vaikais. Vaikinas lanko mokyklą, pernai baigė muzikos mokyklą. Zitą ir jos vyrą Matas vadina tėvais.
„Tik mamos dėka baigiau muzikos mokyklą. Jau norėjau mesti, bet ji nuolat ragindavo pabaigti tai, ką esu pradėjęs. Tai buvo gera pamoka man.
Palyginus su tuo, ką išgyvenau savo biologinės mamos namuose ir globos namuose, šiandien gyvenu labai gerai ir tuo džiaugiuosi, nes niekada nežinai, kas gali atsitikti rytoj. Esu labai laimingas ir man nieko netrūksta“, - sako vaikinas.
Jis tikina, kad skirtumas tarp gyvenimo globos namuose ir šeimynoje labai didelis. Tačiau jis pabrėžė, kad labai svarbu apsaugoti vaikus nuo tokių žmonių, kurie pasiimdami juos globoti siekia tik materialios naudos.
„Šeimynų reikia, bet jas kuriantys žmonės turi suvokti, kad vaikus ima ne kaip daiktus, ne tam, kad gautų už juos pinigus. Vaikas yra asmenybė, o ne pragyvenimo šaltinis. Yra tekę girdėti apie taip prasigyventi norinčius žmones, bet dažniausiai jie neištveria ir grąžina vaikus, nes pamato, kad vaikui reikia dėmesio, pagalbos“, - sako Matas.
Kaip šeimynos dalyvė Z. Kaluževičienė gauna minimalų atlyginimą - 300 eurų (1035 litų) Šeimynoje globojamam vaikui skiriama 301 euro (1040 Lt) vaiko globos išmoka.
Mama ar tėtis – žmonės, į kuriuos gali kreiptis, kad ir kas benutiktų. Deja, ne visi turi laimę surinkę devynių skaičių kombinaciją pasidžiaugti jų parama – kartais žmonės, kurie turėtų būti artimiausi pasaulyje, tokių skambučių nelaukia arba ragelio pakelti jau nebegali... Ir jų vaikams tenka gyventi be tėvų.
Kartais apie skaudžius dalykus reikia kalbėti garsiai ir šįkart prašome tai padaryti jūsų. Padėkite nuimti šydą nuo gandais apipinto vaikystę globos namuose praleidusio žmogaus gyvenimo – jei kadaise tokia buvo Jūsų kasdienybė, prašome pasidalinti patirtimi: su kokiais sunkumais susidūrėte, ką išgyvenote ir kas jus paskatino sėkmingai judėti toliau? Galbūt pateko pas nuostabius įtėvius ir norite jiems tarti viešą dėkingumą žodį?
O gal esate vieni tų drąsių žmonių, kurie nuoširdžiai į savo šeimą priėmė jos neturėjusį mažylį? Prašome Jūsų – pasidalinkite savo patirtimi ir papasakokite, ko nereiktų bijoti tėvams, galvojantiems apie tokį sprendimą.
Laukiame Jūsų pasakojimų el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Šeima“ iki birželio 5 d. 10 istorijų autorių padovanosime 12 numerių pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratą.
Konkurso taisyklės:
1. Konkursas vyksta nuo nuo gegužės 19 d. iki birželio 5 d.
2. Dalyvauti žaidime gali visi. UAB „Delfi“ darbuotojai žaidime dalyvauti negali;
3. Nugalėtojas/-a renkamas/-a 2015 m. birželio 6 d. iš visų dalyvavusių žaidime. Nugalėtojai skelbiamas konkursiniame tekste ir jam/jai pranešama asmeniškai žaidime nurodytu el. paštu.
4. Konkurso prizas – dešimt 12 numerių pasirinkto DELFI grupės žurnalo prenumeratų;
5. Konkurso dalyvis sutinka su šiomis Taisyklėmis ir pareiškia, kad jis/ji pateikia savo duomenis delfi.lt savo noru ir sutinka, kad jo/jos pateikti duomenys, būtų saugomi delfi.lt duomenų bazėje 3 savaites. Konkurso dalyvis pateikia savo duomenis delfi.lt tam, kad tretieji asmenys (šiuo konkrečiu atveju konkurso prizo steigėjas) galėtų prie šių duomenų prieiti, juos peržiūrėti ir kopijuoti, norėdamas susisiekti su konkurso dalyviais.
