DELFI pradeda interviu su politikų žmonomis ciklą. Atviram pokalbiui ryžosi ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus žmona Janina.
– Jūsų santuokai jau daugiau kaip 30 metų. Kokia sėkmingos santuokos paslaptis? Ar jaunystėje kūrėte tokį savo gyvenimo scenarijų?
– Rugpjūčio 9-ąją minėsime 35-ąsias santuokos metines. Paieškojau informacijos internete – tai bus koralinės mūsų vestuvių metinės.
Žinote, aš tikrai nejaukiai jaučiuosi, kai manęs žurnalistai prašo išduoti sėkmingos santuokos paslaptį, nes aš jos nežinau. Tikrai nesu nei santuokos, nei santykių ekspertė. Manau, kad daug daugiau papasakoti galėtų poros, kurios galbūt balansavo ant skyrybų ribos, įveikė santykių krizes. Mes to nepatyrėme, neišgyvenome, tiesiog ramiai gyvenome kartu, nes abu to norėjome. Mums visada buvo svarbūs tie patys dalykai, tos pačios vertybės.
Savo gyvenimo svajonių scenarijaus nekūriau. Būna taip – kartais nežinome, ko norime, bet kai tai atsitinka, suprantame, kad norėjome būtent to. Taip atsitiko mano gyvenime – neieškojau specialiai tokio žmogaus, bet kai sutikau, supratau, kad man reikėjo būtent jo.
Daugelis sako, kad dėl gerų santykių reikia daug dirbti. Aš manau, kad jei meilė yra tikra, puoselėti ją nėra joks sunkus darbas. Bent jau mes šioje srityje sunkaus darbo tikrai nedirbam. Gal tai net galima pavadinti savotišku egoizmu – elgiuosi taip, kad man būtų gera. O man gera tada, kai jam su manimi gera.
Žinoma, be meilės, pagarbos, pasitikėjimo, panašaus požiūrio į atsakomybę ir tarpusavio supratimo turbūt tokių santykių nebūtų. Ir aš nežinau, kaip būtų tuomet.
– Kokia Jūsų pažinties su vyru istorija?
– Mūsų pažinties istorija paprasta – susipažinome studentų diskotekoje. Buvome jauni, devyniolikmečiai studentai, jis studijavo tuometiniame VISI (dabar Vilniaus Gedimino Technikos Universitetas), aš – Vilniaus universitete. Susitikom ir iškart labai patikom vienas kitam. Būna taip – sutinki žmogų ir iškart jį priimi, tarsi seniai pažinotum, su juo gerai ir laisvai jautiesi, su juo smagu ir įdomu. Būtent taip mums ir nutiko. Susitikom ir nebenorėjom skirtis. Iki šiol. Susituokėme po pusantrų metų draugystės.
– Ko savo vyrui neatleistumėte?
– Sunku atsakyti į klausimą, kas būtų, jeigu būtų. Galima atsakyti teoriškai, remiantis protu, bet, esant situacijai, kai reikia spręsti dilemą atleisti ar neatleisti, turbūt pirmuoju smuiku groja jausmai. Būdami jauni mes esame labiau kategoriški. Mes sakome „viskas arba nieko“. Su amžiumi to kategoriškumo lieka mažiau. Ir jeigu man reikėtų spręsti atleisti ar ne, aš turbūt pirmiausia pasistengčiau sau atsakyti į klausimą, kodėl taip atsitiko ir dar savęs paklausčiau, ar tame nėra mano kaltės. O paskui jau nuspręsčiau, kaip pasielgti.
– Ar niekada nesipykstate?
– Manau, kad nebūna šeimų, kurios nesipyktų. Ir mes kartais pasipykstame, pasiginčijame, kartais turime skirtingas nuomones ir norime įrodyti savo tiesas. Tai normalu ir santykiams nekenkia. Bet didelių ir neišsprendžiamų nesutarimų nebūna. Pasikalbam ir viską išsiaiškinam. Nekalbadienių pas mus nebūna. Jaunystėje, kaip ir visi turbūt, buvome kategoriškesni, greičiau užsiplieskiantys. Su metais charakteriai nusigludina.
– Kokia yra tipiška Jūsų diena?
– Dienos nėra tipiškos ir vienodos. Jeigu klausiate, kokia visuomenine veikla užsiimu, tai pirmiausia norėčiau paminėti Paramos ir labdaros fondą „Mamų unija“, su kurio įkūrėjomis ir savanorėmis pastaruoju metu daug bendrauju. Fondas rūpinasi onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais ir jų šeimomis, kurios susiduria su didžiuliais išbandymais.
Kita veikla irgi panaši, susijusi su mažaisiais mūsų visuomenės nariais – tapau viena iš Neišnešiotų naujagimių asociacijos „Neišnešiotukas“ globėjų, jau sutartas susitikimas su autizmu sergančių vaikučių mamytėmis ir pan.
Bet savaitgalį, jei būname Vilniuje, stengiamės vieną dieną skirti artimiausiems žmonėms – pas mus svečiuojasi dukros šeima. Tokia diena jau būna tipiška – vyras iš pat ryto važiuoja į sporto klubą, aš lieku namuose ir ruošiu pusryčius, o mūsų jaunoji šeimyna atsikėlusi iš karto važiuoja pas mus. Kamilei dažniausiai kepu jos mėgstamus blynus su obuoliais. Kai mano vyras grįžta pasportavęs ir išalkęs mes jau visi sėdim prie pusryčių stalo. Labai smagiai visi praleidžiam gerą pusdienį, maloniai šnekučiuojamės, aptariam naujienas, Kamilė mus linksmina savo pasirodymais – šoka, dainuoja, deklamuoja, demonstruoja darželyje išmoktus jogos pratimus. Toks pabuvimas su šeima – mums tikra atgaiva ir geros nuotaikos užtaisas.
– Ar sunku būti politiko žmona?
– Pirmiausia aš esu Algirdo Butkevičiaus žmona, nepriklausomai nuo to, kokias pareigas jis eitų, ir man smagu ja būti. O politika – jo darbas jau daug metų, tapęs mūsų šeimos gyvenimo dalimi. Mano vyras į didžiąją politiką atėjo žingsnis po žingsnio, laiptelis po laiptelio. Jis buvo ministras trijose vyriausybėse. Turėjau laiko apsiprasti su jo atsakingomis pareigomis ir dideliu užimtumu.
Žinoma, politikų, ypač aukšto rango, šeimos gyvenime atsiranda daugiau oficialumo, sumažėja privačios erdvės. Asmeniniam gyvenimui, laisvalaikiui, pomėgiams laiko lieka nedaug. Beveik nebelieka spontaniškumo gyvenime, nes viskas suplanuota iš anksto, o jei darbotvarkė pasikeičia, tai dažniausiai ne šeimai skirto laiko naudai. Bet man tai nėra naujiena, mano vyras visada buvo darboholikas.
– Ką mėgstate gaminti namuose? Koks tradicinis šeimos patiekalas?
– Nesu šeimininkė iš pašaukimo, bet, žinoma, maistą namuose gaminu. Dažniausiai ruošiu nesudėtingus, daug laiko ir pastangų nereikalaujančius patiekalus, man būtų gaila ilgas valandas sugaišti virtuvėje. Ryte dažniausiai verdu košes – mes jas mėgstam ir pagaminti ilgai neužtrunka. Savaitgaliais pusryčiams dažnai kepu omletą su kumpiu ir daržovėmis. Dažnai ruošiu įvairias lengvas salotas – jas labai mėgstam, greitai paruošiamus mėsos ar žuvies patiekalus. Na o pyragus kepu tik šventėms. Nesame išrankūs maistui, tad aukštojo pilotažo demonstruoti virtuvėje man nereikia.
– Jūsų dukros Indrės beveik nematome viešojoje erdvėje. Kaip ją auklėjote, kokias vertybes puoselėti mokėte?
– Labai didžiuojuosi savo dukra Indre, jos gražia šeima. Man būtų tikra tragedija, jei įsijungusi kompiuterį portaluose rasčiau jos interviu apie įsigytą naują brangią rankinę ar pakeistą plaukų spalvą arba informaciją, kad mano dukra „pademonstravo iš koto verčiantį stiliuką“ ar „eilinį kartą susprogdino seksualumo bombą“. Bet labai didžiuojuosi, kai kokiame nors renginyje sutiktas profesorius ar kitas garbus akademinės visuomenės atstovas man pasako, kad ISM ar Vilniaus universitete buvo mano dukros dėstytojas ir iki šiol ją prisimena kaip puikią studentę.
Indrė su vyru Evaldu labai atsakingi ir rūpestingi mažosios trejų metukų Kamilės tėvai, puoselėja šeimos vertybes ir saugo savo privatų gyvenimą. Man dėl to labai smagu, o ypač džiugina tai, kad vasarą jau būsiu dviejų anūkų močiutė.
Kaip auklėjau? Jokio specialaus auklėjimo nereikėjo. Turbūt vaikams geriausias auklėjimas yra tėvų gyvenimo pavyzdys. Visada sakiau, kad gyvenime reikia siekti kokybės – ne tik daiktų, bet svarbiausia minčių, žodžių, jausmų, intelekto, vertybių. Minčių kokybė lemia gyvenimo kokybę. Mokiau žvelgti į gyvenimą pozityviai ir visada turėti svajonių.
– O dabar pakalbėkime apie politiką ir politikus. Esate politiko žmona, tad turbūt šiuo klausimu irgi turite ką pasakyti?
– Žinoma, juk mano vyras politikoje jau daug metų, tad politika yra ne tik jo darbas, bet ir mūsų šeimos gyvenimo dalis. Natūralu, kad domiuosi politika ir man rūpi, kas vyksta Lietuvos politiniame gyvenime. Stebiu, kas vyksta viešojoje erdvėje, seku žinias. Ir su vyru pasikalbame apie politinius įvykius, žinau, kad tai, kas pateikiama žiniasklaidoje, ne visada yra tiesa, tad paprašau jo paaiškinti, kaip yra iš tikrųjų.
– Ką pasakytumėte apie Lietuvos politikus?
– Kaip ir kitose srityse, taip ir politikoje yra visokių žmonių. Tik politikai yra tautos išrinktieji, tad atrodytų, jog jie turėtų būti geriausi iš geriausių – ne tik savo profesijose, bet, visų pirma, turėtų būti pavyzdys kitiems savo žmogiškosiomis savybėmis. Apie daugelį politinių asmenybių ir įvykių turiu savo vertinimą.
Tarp politikų matau nelaimingų žmonių. Kodėl taip manau? Jaunystėje labai mėgau O. Wilde'o kūrybą, skaičiau jo knygas, mane žavėjo grakštus elegantiškas šio rašytojo cinizmas. Daugelį citatų mokėjau mintinai. O. Wilde'as yra pasakęs, kad laimingi būdami, mes visada geri, bet būdami geri, ne visada laimingi. Perfrazuojant pasakyčiau, kad ne visi nelaimingi žmonės yra pikti, bet tie, kurie yra laimingi, niekada nebus pritvinkę pykčio, pagiežos ir neapykantos. O viešojoje erdvėje, deja, dažnokai tenka matyti, kaip asmenines problemas politikai projektuoja į išorę. Kartais stebiu kokį politiką piktai ir pagiežingai kalbantį TV ekrane ir pagalvoju: vargšas, koks šis žmogus nelaimingas asmeniniame gyvenime... Ir gal net pats to nežino.
Polinkis svaidytis įžeidžiančiomis frazėmis rodo ne tik žmogaus žemą kultūrą, bet, pasak psichologų, dažnai byloja ir apie žemą žmogaus savivertę. Žemindamas kitus, psichologinių problemų turintis žmogus pasijunta komfortiškai, nors iš tiesų jis pats nesijaučia esąs vertingas. O kai kuriems politikams būdinga arogancija, mano įsitikinimu, tėra siena, už kurios siekiama paslėpti nekompetenciją.
– Kokiais Lietuvos politikais žavitės?
– Žaviuosi Prezidentu Valdu Adamkumi. Man imponuoja iš jo sklindantis pozityvumas ir ramybė, išmintis ir tolerancija, aukšta vidinė kultūra ir pagarba kitiems žmonėms. Labai žaviuosi ponia Alma. Mūsų prezidentinė pora spinduliuoja gerumą, šilumą ir meilę. Šie gražūs, šviesūs, inteligentiški žmonės yra pavyzdys visiems.
– O koks jūsų vyras politikoje?
– Labai juo didžiuojuosi. Didžiuojuosi, kad ir gyvenime, ir politikoje, kuri man kartais išties būna panaši į intrigų, interesų ir reitingų vaikymosi liūną, jis visada išlieka garbingu ir padoriu žmogumi.
– Ar pati esate susidūrusi su kokiomis nors politinėmis intrigomis savo, kaip premjero žmonos, atžvilgiu?
– Deja, taip. Tik tų intrigų tikslas, žinoma, buvau ne aš. Paminėsiu vieną atvejį. Vyrą į užsienio keliones lydžiu retai, tik tada, kai yra šalies, į kurią vykstama, oficialus kvietimas premjerui atvykti kartu su sutuoktine, kai man privaloma dalyvauti oficialiuose renginiuose, kuriuose dalyvauja ir kviečiančiosios šalies, ir kitų valstybių vadovų antrosios pusės. Tokioms kelionėms visada atsakingai ruošiuosi, išstudijuoju darbotvarkę, būsimus susitikimus, galimas pokalbių temas ir t.t.
Praėjusių metų pabaigoje su vyro vadovaujama delegacija vykau į tokio pobūdžio kelionę į Jungtines Amerikos Valstijas. Nedetalizuosiu kelionėje vykusių daugybės oficialių susitikimų, įdomu tai, kas vyko sugrįžus. Lėktuvui nusileidus Vilniaus oro uoste mūsų laukė vienos televizijos žurnalistai. Jų visai nedomino Lietuvai tikrai labai svarbaus ir labai sėkmingo vizito rezultatai, tikslas buvo kitas – parengti tendencingą reportažą apie tai, kad premjeras į kelionę vežėsi žmoną.
Tas reportažas buvo parengtas ir parodytas, nepaminint tokios „smulkmenos“, kad tokiam vizitui buvo oficialus kvietimas. Pora garbių opozicijos politikų tame siužete rimtais veidais porino apie tai, kad, nors kitų valstybių vadovai keliauja su žmonomis, Lietuvoje tokios praktikos nėra ir negali būti. Vėliau mano vyro komandos žmonės nepagailėjo laiko ir surinko informaciją apie buvusių Lietuvos premjerų žmonų oficialias keliones kartu su vyrais, pasirodo, tokia praktika visada buvo, o aš šiame fronte netgi atsilieku. Ta informacija buvo pateikta minėtiems politikams ir televizijai, bet niekam tai jau nebebuvo įdomu, tikslas juk pasiektas – purvo papilta. O po purvo sluoksniu ir Lietuvai svarbūs vizito rezultatai ne taip matomi.
Štai kokie ginklai kartais pasitelkiami kovai politinėje arenoje. Sunku patikėti, bet tenka su tuo susidurti.
– Tai gal pasakytumėte, kad politika yra blogis?
– O, tikrai ne, jokiu būdu. Politika kaip reiškinys pati savaime nėra bloga. Bet politiką juk kuria žmonės. Kaip jau sakiau, man norėtųsi, kad ją kurtų nepriekaištingos reputacijos, išmintingi, pozityvūs ir telkiantys politikai. Kad kovos politinėje arenoje ginklai būtų kompetencija, idėjos, žinios, protas ir geranoriškumas. Jokiu būdu ne intrigos, melas, šmeižtas ir dvigubi standartai. Argi mes to nenusipelnome?
– Kuo atsakytumėte jus įžeidusiam žmogui?
– Nekultūringam žmogui neatsakyčiau tuo pačiu. O kultūringai jis tikriausiai nesuprastų. Geriausias atsakas chamui – Monos Lizos šypsena.
– Kas palaiko sunkiomis akimirkomis? Kas suteikia stiprybės?
– Pirmiausia tai, kad mes esame dviese – ir varge, ir džiaugsme. Viską praeinam kartu, susiėmę už rankų, palaikydami vienas kitą, suprasdami vienas kitą be žodžių. Tai mūsų stiprybė.
