Mintis įsivaikinti vaiką iš vaikų namų moteriai kirbėjo nuolat. Nors kartu su vyru jau augino dukterį, vis pagalvodavo apie tai, kad namus galėtų suteikti ir likimo nuskriaustam mažyliui.
„Prieš 10 ar 11 metų per televiziją pradėjo transliuoti „gerumo akciją“ ar panašų renginį, kuriame buvo raginama įsivaikinti. Tai mus paskatino rimčiau pagalvoti apie šį žingsnį, o galiausia mintys virto darbais“, – pasakoja vilnietė.
– Kokie buvo pirmieji jūsų žingsniai?
– Su vyru nuėjome į įvaikinimo tarnybą. Visus reikiamus dokumentus mums sutvarkė labai greitai. Tikrai niekas mums jokių biurokratinių kliūčių nedarė. Kažkokių ypatingų reikalavimų taip pat niekas nekėlė.
Buvome ką tik nusipirkę butą, jį remontavome. Gyvenome beveik statybose, bet atėjusi gyvenimo sąlygų pasižiūrėti pareigūnė nedarė iš to problemos. Tiksliai reikalavimų nebepamenu, bet žinau, kad buvo tikrinamos mūsų finansinės galimybės, ar turime būstą. Bent jau tuo metu nebuvo griežtų taisyklių, kiek kvadratinių metrų ar kiek pajamų per mėnesį kiekvienam šeimos nariui turi tekti.
Abu su vyru buvome dirbantys, problemų su teisėsauga neturėjome, neturėjome priklausomybių ar kitokių problemų su sveikata.
Per mėnesį „susitvarkę dokumentus“, gavome sąrašą vaikų, kurie laukia įvaikinimo. Sakė, kad galime važiuoti į bet kuriuos vaikų namus visoje Lietuvoje ir išsirinkti vaiką. Nuvažiavome į Vilniaus kūdikių namus Žolyno gatvėje.
– Skamba keistai „išsirinkite vaiką“. Kaip tai padarėte?
– Mes norėjome berniuko, nes mergaitę jau turėjome. Norėjome, kad vaikas būtų nuo 3 iki 5 metų amžiaus. Mums pateikė sąrašą vaikų, kuriuos galima įsivaikinti.
Pritariu, kad išsirinkti vaiką gan keista situacija. Niekas nežino, kaip reikia elgtis. Nėra tokių mokymų, kaip išsirinkti vaiką. Toks keistas ir sunkus momentas. Ėjome per grupes ir pamatę dabartinį mūsų sūnų, iš karto su vyru pajutome, kad norime būtent šito berniuko.
– Kuo jus patraukė būtent tas vaikas?
– Tiesiog buvo vidinė nuojauta, kad tai jis. Jam neseniai buvo suėję trys metukai. Maždaug savaitę mes jį kasdien lankėme. Jis kas vakarą mūsų laukdavo. Vaikų namuose vaikai labai reaguoja į visus apsilankiusius, tuoj pat pradeda vadinti mama ir tėčiu.
Pasakėme darbuotojams, kad esame apsisprendę, kad norime šitą berniuką kuo greičiau įsivaikinti ir pasiimti į namus. Nors teismo sprendimas dėl įvaikinimo dar nebuvo priimtas, mums leido jį pasiimti. Turbūt tiesiog pasirodėme patikimi ir gerai apsisprendę.
– Kaip į naująjį šeimos narį reagavo dukra?
– Dukra tuo metu buvo septynerių metų amžiaus. Reagavo taip, kaip būtų reagavusi ir į naujagimio atsiradimą šeimoje. Iš pradžių džiaugėsi, paskui šiek tiek pavydėjo dėmesio. Dabar jie abu paaugliai, gerai sutaria, kartu eina į mokyklą, bendrauja, juokauja. Viskas gerai.
– Ar jūsų įvaikintas berniukas buvo našlaitis?
– Ne, jis nebuvo našlaitis. Jo biologinė mama jo atsisakė ir paliko globos namuose, kai jis buvo vienerių metukų amžiaus. Tėvas nežinomas.
– Kokia buvo jūsų bendravimo pradžia, su kokiais sunkumais susidūrėte parsivežę vaiką namo?
– Sunkumų tikrai nebuvo daugiau nei jų būtų su biologiniu tokio amžiaus vaiku. Dabar, kai pagalvoju, tai gal net mažiau problemų buvo negu su biologiniais vaikais. Berniukas buvo fiziškai sveikas, o dėl elgesio būdavo, kad nesuprasdavome, kodėl jis supyksta arba nutyla, bet nemanau, kad tai buvo kažkas išskirtinio. Vaikai įvairiai reiškia savo emocijas. Sūnus visada buvo geras ir švelnus vaikas.
– Kaip pats berniukas jautėsi jūsų šeimoje? Ar kalbėdavote apie tai, kad jis įvaikintas?
– Niekada nuo jo neslėpėme, kad jis įvaikintas. Esu kažkada klausiusi jo, ar jam įdomu, kas buvo jo tikrieji tėvai, ar norėtų susitikti, bet jis tuo nesidomi. Taip atrodo, kad jam tai nerūpi. Jis žino, kad yra įvaikintas, bet niekada nepastebėjau, kad jam dėl to būtų nesmagu ar to gėdytųsi.
Mokykloje niekas nežino jo istorijos. Jis bandė pasakoti klasiokams, kad yra įvaikintas, bet niekas juo nepatikėjo. Gal norėjo pasikelti savo kartelę prieš draugus, pasirodyti, kad jis kitoks nei visi, bet niekas nepatikėjo.
– Ar turite daugiau savo biologinių vaikų?
– Taip, turime dar vieną savo biologinį vaiką, taip pat berniuką, jam dabar šešeri. Iš viso dabar turime tris vaikus. Įsivaikinimas nebuvo mūsų problemų sprendimo būdas. Tiesiog norėjome vienišam vaikui suteikti namus. Vaikų neskirstome į savo ar įvaikintus.
– Ką patartumėte šeimoms, kurios svarsto įsivaikinti, bet dvejoja?
– Patarčiau nedvejoti ir įsivaikinti. Jei sugebi pamilti savo vyrą, kuris yra visiškai svetimas žmogus, tai vaiką pamilti daug lengviau. Mano atveju, įvaikintas sūnus kartais yra švelnesnis ir rūpestingesnis už mano biologinius vaikus. Kiekvienas atvejis, žinoma, gali būti kitoks. Aš niekada nesigailėjau, kad priėmiau į savo šeimą vaiką.
– Ar bendraujate su kitomis panašaus likimo šeimomis?
– Bendraujame tik su šeima, kuri įsivaikino biologinę vyresnio sūnaus seserį. Kai mes pasiėmėme sūnų namo, jo biologinė motina netrukus pagimdė mergaitę ir taip pat jos atsisakė. Jos naujieji įtėviai mus susirado ir iki šiol mes bendraujame šeimomis kaip giminės Jie turi įsivaikinę du vaikus.
– Ar jūsų sūnus niekada nebandė susisiekti su savo biologine mama?
– Aš jo klausiau, ar jam įdomu, sakiau, kad žinau jos vardą, turiu kontaktus, jei jis kada norėtų susirasti biologinę mamą, bet jis kol kas tuo visai nesidomi.