O gal grįžti iš mokslų ir darbų svečiose šalyse arba dideliuose miestuose namo į tėviškę, jau dangui temstant ir sužibus pirmosioms žvaigždėms virš horizontą užstojančios juodos girios.
Tokiomis dienomis neverta bėgti nuo vaikystės prisiminimų, įkyroko tradicijas puoselėjančių artimųjų dėmesio, kulinarinio paveldo ir sentimentalaus jausmingumo, skaičiuoti kalorijas prie Kūčių stalo ir bambėti, kad visos tos per naktį mirgančios šviesos eikvoja planetos resursus bei spartina klimato kaitą. Bus tinkamesnių progų pademonstruoti savo išskirtinį skonį ir skepticizmą, negu griaunant keturmečio tikėjimą, kad dovanas po eglute jam paliko Kalėdų senelis. Arba aiškinant žilagalvei motinai, kaip nehumaniškai buvo nugalabyta jos patiekta su džiovintais baravykais silkė.
Anądien pajuokavau, kad, jeigu būčiau V. Putinas, tai paskatinčiau visus nuprotėjusius Rusijos nacionalistus išvažiuoti kautis už išgalvotąją Novorosiją. O tada atitraukčiau iš Ukrainos reguliariosios Rusijos armijos dalinius, uždaryčiau sieną ir leisčiau Vakarų perginkluotiems ukrainiečiams, žlugus paliauboms, juos sudoroti.
Tas pats modelis tinka ir Islamo valstybei, į kurią dabar traukia džihadistai iš viso pasaulio. Vakarai turbūt tyčia nepradeda sausumos pajėgų operacijos prieš ją, kol visi teroristai iš visų šalių nesusirinko vienoje vietoje, ir tik truputį, kone simboliškai, juos pabombarduoja. O naikinti imsis, kai visi bus jau susirinkę. Sutvarkius šituos ir Donbaso „opolčencus" pasaulis liks ramus kaip Šveicarijos senelių namų vidinis kiemas.
Sulaukti Šv. Kalėdų taikoje ir santarvėje gerokai maloniau, kai tai nėra savaime suprantama duotybė, ir bet kada galime būti nušluoti branduoliniu vėzdu. Panašiai kaip jaunas ir sveikas žmogus ne visuomet sugeba įvertinti ir pasidžiaugti, kad gali vaikščioti ir bėgioti, valgyti tai, ko užsigeidžia, linksmintis per naktį, o ryte jaustis žvaliai. Ir tik patyręs sunkią traumą ar ligą iš naujo atranda paprastus gyvenimo malonumus.
Todėl Kalėdų naktį patyliukais padėkosiu Dievui už tai, kad jau beveik ketvirtį amžiaus gyvenu laisvoje šalyje su visais demokratijos netobulumais, galiu viešai reikšti savo nuomonę nerizikuodamas už tai nukentėti, nepatiriu smurto, bado, epidemijų ar pabėgėlio dalios. Prisiminsiu savo senelį Adomą, mačiusį du pasaulinius karus, ir visus Ratnyčios, Druskininkų ir Veisiejų kapinėse palaidotus protėvius, pavydžiai stebinčius iš anapus, kokiu nuostabiu laiku man ir jums, mielas skaitytojau, teko gyventi.