Jie uždaromi į savo spinteles, išpaišomi, nurengiami, sumušami, juos terorizuoja, atiminėja kišenpinigius ar mamos paruoštus priešpiečius ir t.t. Žiūrėdama Holivudo filmus mąstydavau, kad toje Amerikoje mokiniams yra labai sunku, jie kasdien susiduria su neteisinga mokinių hierarchija mokykloje, jų niekas neužstoja ir mažai kas gina. O Lietuvoje yra kur kas geriau, pas mus vyrauja senamadiška pagarbi atmosfera ir niekam netenka susidurti su tokiomis pastoviomis patyčiomis. Ar gi?
Lietuvoje kalbama apie patyčias mokykloje, nes nusižudžius keliems jaunuoliams patyčios laikomos opia problema. Tariant žodį „patyčios“ kyla asociacijos tik su bendraamžiais ar vyresniais agresyviais mokiniais, konkurentėmis mergaitėmis, tačiau niekas per daug neužsimena apie patyčias, kurių mokiniai sulaukia iš suaugusiųjų, iš mokytojų.
Juk visai neseniai sovietmečiu fizinis ar psichologinis mokytojų smurtas buvo laikomas efektyvia auklėjimo priemone, kuri visais atvejais pasiteisina. Baimė – puikus stimulas gražiai elgtis mokykloje, netrikdyti tvarkos. Gal pamenate tėvų mokyklines istorijas, kaip mokytojai daužė liniuote per pirštus, kaip pliekė ja per nuogas moksleivės šlaunis už tai, kad jos sijonas buvo 5 centimetrais trumpesnis ir neatitiko mokyklinės uniformos standartų? Teko girdėti, kad mokytojas sulaužė mokiniui šonkaulius pamokų metu.
Apie šaipymąsi pamokų metu net nekalbu. Bet tai buvo seniai seniai, mano tėvų laikais. Iš tikro laikas gydo. Ir šonkauliai, ir nuoskaudos per laiką išgyja. Kai aš mokiausi mokykloje, mokytojai liniuotėmis mūsų neglostė – tai buvo nepriimtina, bet jei negali užmesti, gali ir kitaip užgauti, t.y. žodžiais. Žodžiai nepalieka mėlynių, nelieka matomų randų. Jei mokinys yra kaip baltas popieriaus lapas, tai mokytojos žodžiai jame pasilieka kaip antspaudas. Galbūt kai kuriems žmonėms ištartas sakinys yra dalelė jų paties savęs suvokimo, todėl mokytojo vaidmuo visada išliks svarus.
Jei mano gyvenimas yra lyg mūrinis pastatas, tai kiekviena plyta jame yra tarsi kiekvienas žmogus, sutiktas kelyje. Skaudžios mokytojos pašaipos, kurios tąkart rėžė kaip peilis, kažkur ištirpo po pirmųjų metų universitete. Dabar, būdama suaugusi, moku identifikuoti savo jausmus ir aiškiai nustatyti, iš kur jie kyla, dažnai neigiami pojūčiai atsiranda tik dėl kitų žmonių elgesio. Aš susipainioju ir pamanau, kad ta būsena yra mano, o pasiknaisiojus giliau išaiškėja, kad visai ne mano. Gaila, kad šio gebėjimo neturėjau mokykloje.
Vaikas nemoka atskirti, ar suaugusiojo žodžiai yra objektyvi tiesa, ar subjektyvus iškraipymas. Kai kasdien keitiesi, keičiasi kūnas ir mintys, ką tik išsiritusiam drugeliui jau suaugęs sako, kaip blogai atrodai ir koks netikęs esi. Ar įmanoma paaugliui tada adekvačiai save suvokti? Mums ir man dažnai kartojo mokykloje, kad esame „darbininkų karta“, kad nieko nepasieksime, kokie negabūs ir nevykę esame. Kai kurie iš mūsų galbūt tuo ir patikėjo. Dalis visuomenės paklūsta nusistovėjusioms taisyklėms, tarkim, apie mirusį kalbėti tik gerai arba šiuo atveju užmiršti praeitį. O aš laikausi nuomonės, kad reikia kalbėti apie tai, ką matome, o ne tai, ką turėtumėme matyti. Tad kad ir kokie pateisinami mokytojos argumentai bebūtų – sunkus darbas, mažas atlyginimas, bloga klasė, viršininko spaudimas, asmeninės problemos – ji niekad neturi teisės užsipulti mokinio, koneveikti jo visų akivaizdoje, vadinti visokiausiais necenzūriniais žodžiais. Tai vadinasi profesionalumas.
Darbo aplinkoje turi būti darbinė atmosfera ir jokių „jūs nežinote, aš net mokesčių neišgaliu susimokėti.“ Tokiose tipinėse situacijose vaikui atrodo, kad dabar jis yra atsakingas už mokytojos nesumokėtus mokesčius, bet aš ne apie tai. Viską, ką patyriau mokykloje, užgožė nauji žmonės ir įspūdžiai, tad praėjus kuriam laikui pradėjau net dėkoti mokytojai už tai, kad mus labai labai spaudė. Dabar galiu pasigirti perskaičiusi beveik visas knygas, kurias reikalauja programa, o šiandien toks mokinys – jau retenybė. Tačiau dėl nelaimingos meilės paauglystėje rašytas dienoraštis mane apstulbino. Turėjau gyvą progą išgirsti, kaip jaučiasi vaikas, iš kurio mokytoja klasės akivaizdoje tyčiojasi, grasina ir šaiposi.
Kadangi pati esu mama, žinau, kad toks elgesys iš suaugusiojo yra nepriimtinas, nes vaikas apsiginti nemoka. Iš tikro net sunku patikėti kiek tąkart drąsos kartais man reikėdavo įeiti į kabinetą, prabilti, bijodavau net pasiimti sportinę aprangą, kad negaučiau bjaurių pastabų. Man nuoširdžiai gaila to vaiko. Norėčiau grįžti į tas situacijas ir apginti save, tačiau negaliu, viskas jau praėjo. Klysta visi, mokytoja klydo ir aš padarau klaidų, tad vartydama seno lietuviškomis garsenybėmis apklijuoto sąsiuvinio lapus, mokausi iš mokytojos, kuri mane net dabar savo gyvenimo pavyzdžiu moko būti geresniu žmogumi kitiems.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Esate patyrę patyčias ir norite pasidalinti savo patirtimi? Papasakoti, kaip nuo jų apsiginti, patarti nukentėjusiems?
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Patyčios“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: