Išvažiavusieji kuria gyvenimus ir šeimas Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Ispanijoje ar Graikijoje ir kitose Europos šalyse. Daugeliui svetur iš tikrųjų gyvenimas sunkus tik pradžioje, o vėliau nusišypso sėkmė. Bet... Žmonės skaičiuoja ne tik pinigus. „Tiesa“ domėjosi, kodėl vieni susikrauna lagaminus ir į Lietuvos pusę nebežiūri, o kiti kaip tik pasitaikius progai grįžta į namus ir nesiskundžia. Taigi kas lietuvius sugrąžina į tėvynę ir kas laiko užsienyje?
Vienas sugrįžusiųjų yra atvirai apie Lietuvos minusus ir pliusus kalbantis žurnalistas Andrius Užkalnis. Jis į Londoną išvyko 1995-aisiais, nes tuomet atrodė, kad gyvenimas Anglijoje jaunam žmogui siūlo daugiau galimybių. Jo viltys buvo pateisintos: lietuvis įsidarbino BBC, kur redaktoriaus ir vertėjo darbas leido jam įgyti daug patirties. Ir nors, atrodo, viskas puikiai ėjosi, vieną 2011-ųjų dieną A. Užkalnis su šeima pradėjo naują gyvenimo etapą Lietuvoje.
Paklaustas, kodėl priėmė tokį sprendimą A. Užkalnis sakė, kad atėjo toks etapas, kai atrodė, kad gyvenimas Lietuvoje siūlo daugiau savirealizacijos galimybių. „Iš Lietuvos išvažiavau būdamas 24-erių, tuomet atrodė, kad platesnės galimybės buvo ten, Anglijoje, su tuo darbu, kurį aš gavau. Tačiau niekas nestovi vietoje: keičiasi žmonės, keičiasi ir aplinkybės. Dabar aš Lietuvoje galiu džiaugtis pripažinimu, be to, esu pats sau šeimininkas: nebedirbu valdiško darbo, o gyvenu iš rašymo, paskaitų skaitymo. Taigi mano svajonė išsipildė“, – pasakojo vyras.
Pašnekovas įsitikinęs, kad laikui bėgant keičiasi visi. Būtent tokie vidiniai pasikeitimai ir padeda priimti sprendimus. Vienas ją – grįžimas į tėvynę. „Manau, kad emigrantai sugrįžta, nes laikui bėgant pasikeičia jų tikslai, svajonės. Ir tam tikru momentu pamato, kad Lietuva yra visa, ko reikia. Juk Lietuvoje taip pat galima gyventi gerai, patogiai ir užsidirbti. Štai, pavyzdžiui, aš Lietuvoje uždirbu gerokai daugiau nei Anglijoje, ir tam man nereikėjo jokių pažinčių ir jokio užnugario, – teigė žurnalistas A. Užkalnis.
Iš Norvegijos parvijo ilgesys
Apie tai, kad Lietuvoje pildosi svajonės, sakė ir „Tiesos“ pašnekovė Gabija. Lietuvė į savą šalį sugrįžo Norvegijoje pragyvenusi šešerius metus. Mergina sakė, kad Skandinavijoje jai sekėsi puikiai ir nieko netrūko, koją kasdien kišo tik didelis savų sienų ilgesys. ,,Regis, viskas gerai, nieko netrūksta, ekonominė padėtis namuose puiki... Lengvai integravausi, išmokau kalbą ir tikrai neturėjau jokių problemų, tačiau mano gyvenime pinigai nėra pirmučiausias prioritetas. Nesijaučiau kaip namie, geriausiu atveju – tik kaip draugiškai priimtas svečias, todėl nepakėliau svetimumo jausmo“, – apie savo jausmus atvirai pasakojo buvusi emigrantė.
Ji taip pat sakė, kad išvažiavusi iš Lietuvos prarado norą tobulėti, eiti pirmyn ir ko nors siekti, o tai yra vieni svarbiausių dalykų gyvenime. „Šešeri metai svetur parodė, kokia svarbi man Lietuva. Kai gyvenau Norvegijoje, nuolat girdėdavau, kaip daugelis skundžiasi, kokie paniurę ir pikti Lietuvoje žmonės, kaip viskas tamsu ir slogu. Keista, nes mano akimis žmonės kitokie. Žinoma, visokių yra, visokių reikia, tačiau taip yra visur. Galbūt viskas priklauso nuo tavęs paties ir tavo požiūrio. Kuo dažniau nusišypsosi pakeleiviui, tuo dažniau sulauksi šypsenos atgal“, – štai taip pozityviai nusiteikusi kalbėjo Gabija.
Studentui Lietuvoje gyventi pigiau
,,Tiesos“ pašnekovė Indrė daugiau nei pusantrų metų pragyveno Škotijoje, studentų miesteliu vadinamame Aberdyne. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl mergina grįžo į Lietuvą, – nepatiko studijos, be to, buvo labai sunku verstis finansiškai. Į Lietuvą merginą traukė ir ten pasilikusi šeima bei vaikinas.
,,Kai tik grįžau, mintys, kad padariau klaidą, aplankydavo gana dažnai, tačiau laikui bėgant įsivažiavau ir nurimau. Lietuvoje baigiau vizažistės kursus, ir tai man padėjo apsispręsti, kuo norėčiau užsiimti gyvenime. Šiuo metu studijuoju valstybės finansuojamose studijose ir minčių grįžti į Škotiją nebekyla“, – sakė Indrė. Tiesa, mergina atvirauja, kad Lietuvoje gerokai paprasčiau ir dėl finansų.
„Gyvendama ir mokydamasi svetur greitai supratau, kad tik su artimųjų siunčiamais pinigais neišsiversiu, tad susiradau darbą. Tačiau viską, ką uždirbdavau, sumokėdavau už nuomą, be to, labai pavargdavau. Pirmus metus dviejų miegamųjų bute gyvenome keturios merginos, ir kiekviena už mėnesį mokėdavome po 220 svarų. Stipendijos negavau, gauti paskolą irgi realu tik pragyvenus šalyse trejus metus. Taigi, dėl pinigų geriau Lietuvoj, nes nuomos moku žymiai mažiau ir gaunu gerą socialinę stipendiją“, – apie skirtumus pasakojo Indrė.
Jaunos merginos patirtį patvirtina ir bankininkų skaičiavimai. Skaičiuojama, kad studentas už būsto nuomą Vilniuje per mėnesį turi sumokėti 600–800 Lt. Jeigu studentai gyvena bendrabutyje arba nuomojasi butą kartu su draugais, tai vienam žmogui per mėnesį už buto nuomą reikia atseikėti 300-400 litų. Šių pinigų turėtų užtekti susimokėti už nuomą ir komunalinius mokesčius.
Brangiausias pragyvenimas – Vilniuje, bet ir čia gyvenant tolėliau nuo centro galima pasirinkti nebrangų ir ekonomišką būstą. Mažesniuose šalies miestuose išlaidos būstui ir kitiems poreikiams patenkinti gerokai mažesnės. Jas, lyginant su gyvenimu sostinėje, galima dalyti pusiau.
Šeimai lengviau gyventi Airijoje
„Tiesa“ kalbino Daivos ir Laisvūno šeimą, gyvenančią Airijoje jau 10 metų. Lietuviai į svečią šalį atvažiavo suvilioti pažįstamų, kurie ir padėjo įsitvirtinti. Airijoje jauna šeima susilaukė ir pirmagimio, o dabar pakeliui ir antras vaikelis. Žmona su vyru vienbalsiai tvirtino, kad jiems svetur sekasi puikiai. Ir nors Daiva mato tam tikrų minusų, apie sugrįžimą į tėvynę pora negalvoja. ,,Man kaip moteriai, auginančiai vaiką, o dabar laukiuosi ir antrojo, gyvenimas socialiai atrodo saugesnis. Čia, jeigu neturi darbo arba esi vieniša mama, valstybė moka gana geras pašalpas, tačiau jas gauna ne kiekvienas, o tik tie, kurie turi dvejų metų darbo stažą“, – mintimis dalijosi moteris.
Jaunai mamai labiausiai nepatinka įstatymai, reglamentuojantys vaikų auginimo atostogas. Mat praėjus po gimdymo 4–5 mėnesiams privalu grįžti į darbus, tad žmonėms tenka dairytis auklės. Daiva sakė, kad su pavydu žiūri į mamas Lietuvoje, kurios gali pačios savo vaikus auginti iki metų ar net dvejų ir joms nereikia kūdikio palikti svetimam žmogui. Lietuvoje mama gauna tikrai daugiau laiko pabūti su vaiku.
Kalbėdama apie finansinę gyvenimo pusę pašnekovė buvo atvira: didesnės galimybės Airijoje. Moteris apskaičiavusi, kad per savaitę trims žmonėms užtenka 300 eurų, nors galima pasispaudus išleisti ir mažiau. ,,Į šią sumą įskaičiavau ir buto nuomą, kuri per savaitę atsieina 55 eurus. Dirbdamas 5 dienas po 8 valandas per savaitę vidutiniškai uždirbi 400–500 eurų. Tokia alga mokama, jei dirbi parduotuvėje ar statybose“, – kalbėjo Daiva ir patvirtino, kad savo gyvenimu svetur jos šeima visiškai patenkinta ir į Lietuvą sugrįžti nesiruošia.
Šiltas ir sotus gyvenimas Graikijoje
Iš Šiaulių krašto kilusi Jordana prieš kelerius metus vyko į Symio salą, esančią Graikijoje, padirbėti vasaros mėnesiais. Tačiau taip likimas susiklostė, kad ji pasiliko čia gyventi ir sukūrė gražią šeimą. Kartu su vyru vysto verslą ir džiaugiasi, kad sala mėgstama turistų, tad šiltuoju sezonu darbo netrūksta. Jauna moteris atviravo, kad gyvenimas saulėtoje saloje jai labai prie širdies, ir ji nei nori, nei planuoja kada nors ir vėl gyventi Lietuvoje.
,,Man čia patinka gyventi, ir tikrai nenorėčiau nieko keisti. Neišsižadu savo šaknų ir pilietybės, tačiau man čia suteikiamos geresnės sąlygos gyventi, dirbti, jaustis saugiai. Aišku, nesame apsaugoti ir čia nuo visko. Tačiau čia gyvenant laikas sustoja: švarus ir grynas oras, daugiau nei pusę metų saulėtos, šiltos dienos. Čia uždirbdama minimumą galiu normaliai gyventi ir dar pasitaupyti, o ne tik šiaip ne taip verstis valgydama vien makaronus“, – kalbėjo šiaulietė Jordana.
Pasak merginos, minimali alga Graikijoje siekia 580 eurų, tačiau ji labai priklauso nuo stažo. Jordana darbo rinkoje jau ne vienerius metus, tad jos mėnesinis uždarbis – 836 eurai. „Nors Symio sala labai maža, bet vis tiek galiu teigti, kad pragyvenimo lygis, mano manymu, geresnis nei Lietuvoje. Pavyzdžiui, jeigu Lietuvoje uždirbi 800 litų ir nueini į parduotuvę nusipirkti vištienos krūtinėlės, tai ji kainuoja apie 22 Lt. Tuo tarpu Graikijoje gauni 800 eurų algą, o už tą patį produktą reiks mokėti 6,29 euro. Tai ne taip skaudžiai ,,kerta per kišenę“. Pavertus litais vištos krūtinėlės kaina išeina ta pati, tačiau ir algą tuomet turėtume versti į litus“, – skirtumus vardijo „Tiesos“ pašnekovė.
Psichologo komentaras
Daugumos emigruojančių piliečių tikslas dažniausiai yra susirasti tokią darbo vietą, kurioje jiems pavyktų užsidirbti daugiau, palyginti su tuo, kaip sekėsi gimtojoje šalyje. Tačiau kuo toliau, tuo dažniau susiduriama su integracijos į darbo rinką problema, kai laisvų darbo vietų mažai, o norinčių jas užimti yra gerokai daugiau, arba darbo vieta reikalauja specifinių kultūrinių elementų išmanymo, ir to gali trūkti svetur užaugusiam asmeniui, taigi, tapti priežastimi, dėl ko jis negali įsidarbinti. Dėl tokių ar kitokių priežasčių, kurių yra gana daug, emigravusiems žmonėms tenka grįžti į savo gimtąją šalį.
Reikia pripažinti, kad atlyginimas padeda pasiekti saugią, patogią zoną, kai užtenka pinigų viskam – maistui, butui išlaikyti ir panašiai, todėl priprantama ir nenorima sugrįžti. Tačiau uždirbti galima ne tik svetur, bet ir tėvynėje.
Lietuvoje atsiranda vis daugiau laisvų darbo vietų, tačiau vien tai išvažiavusiųjų nesugrąžins. Emigravusiems žmonėms sunku grįžti todėl, kad žmonės dažnai pripranta prie esamų sąlygų, prie jų prisitaiko. Tad kardinalus sprendimas ir vėl viską gali apsukti priešinga linkme.
Taigi daugiau reikšmės reiktų teikti ne tam, kur žmogus gyvena, Lietuvoje ar užsienyje, o kiek pastangų deda, kad susikurtų gerą ir patogų gyvenimą.