Advento ir prieššventiniu metu tarsi ir nederėtų kaimynui priekaištauti, kritikuoti, gadinti vienas kitam nuotaiką, tačiau nei lenkų spauda, nei rusų žiniasklaida to nepaiso ir, vaizdžiai tariant, kala geležį, kol ji karšta... Karšta – tai reiškia, kol įvairius nepasitenkinimus reiškia vietinių lenkų aktyvistai.
Antai Kremliui artimas rusų portalas džiūgauja: Lietuva nenori gražinti lenkams SSRS atimto turto. Jis cituoja laikraštį „Kurier Wilenski“, kuris skundžiasi, esą Lietuvos valdžia niekaip neatiduoda sovietų pagrobto Pranciškonų ordino turto Vilniuje – bažnyčios ir kitų pastatų prie jos, nes neva ordino Brolijoje yra keletas lenkų. Taip pat negražinami anksčiau lenkų organizacijoms priklausę pastatai, kuriuose dabar įsikūrusi JAV atstovybė, Rusų dramos teatras, o kitame už 4 mln. litų steigiamas dailininko Vytauto Kasiulio muziejus, barbariškai nutrynus istorinį lenkišką užrašą „Vilniaus mokslo bičiulių draugija“ („Towarzystwo przyjaciół nauk w Wilnie“; veikė 1907-1941 m., 1950 m. jos biblioteka buvo perduota Lietuvos Mokslų Akademijai ir M.Mažvydo nacionalinei bibliotekai).
Kitaip sakant, užuot saugiai laukę jiems sukurtose stovyklose, pabėgėliai neva buvo skatinami bėgti, ir taip daugelis patekdavo į pražūtį, pavyzdžiui, į tą, kuri iki šiol vadinama baisiu vardu - Katynė. Minėtas rusų portalas šį ginčytiną faktą netgi iškėlė į publikacijos pavadinimą: lietuviai buvo suinteresuoti masiniu internuotų lenkų bėgimu...
Istorikas G. Surgailis neneigia, kad tokių faktų galėjo pasitaikyti, tačiau tvirtina, jog Lietuvos valdžia tokiems pabėgimams nepritarė, ir stovyklų, iš kurių pabėgėlis pasitraukdavo, komendantai buvo baudžiami. Šiaip ar taip nuo 1939 m. rudens iki 1940-ųjų pavasario iš jų pabėgo apie pustrečio tūkstančio lenkų. Vieni jų nusigavo į Vakarus, kiti pasklido Rytuose, buvo ir tokių, kurie liko Lietuvoje, daugiausiai Vilniaus krašte. Čia jie papildė lenkų kolonistus, kurie atsikėlė per visą krašto okupacijos 19-metį ir anksčiau (1937 m. surašymo duomenimis krašte lenkai sudarė apie 66 proc. gyventojų).
Tačiau istorikas primena, kad 1939-ųjų ruduo buvo ypatingas ne tik Lenkijai, bet ir Lietuvai, kilniaširdiškai priėmusiai apie 40 tūkst. lenkų pabėgėlių. Juk rugsėjo 1 d. Lenkiją užpuolė Vokietija, o rugsėjo 17 d. rytinius jos rajonus užėmė Sovietų Sąjunga. Pagal 1939 m. rugpjūčio 23-osios Molotovo – Ribbentropo paktą Josifas Stalinas ir Adolfas Hitleris pasidalino visą Rytų Europą, taip pat ir Lenkiją. Naciai tučtuojau pradėjo masinius pogromus ne tik prieš ten gyvenusius žydus, bet ir prieš antrarūšiais laikytus lenkus.
Su naujais šeimininkais reikėjo derinti net žygį atsiimti sostinę. Lietuvos kariuomenė į sostinę įžygiavo tik spalio 27-ąją. Tą rudenį – nuo pat vokiečių antskrydžių virš Varšuvos – į Lietuvą tiesiog batalionais ėmė plūsti lenkų kariai ir karininkai, tūkstančiai civilių pabėgėlių. Pernai lapkritį Seime atidarytoje parodoje „1939-1940 m. Lietuvoje internuoti lenkai“ istorikas Arvydas Anušauskas kalbėjo: „Lietuvos ir Lenkijos istorijoje yra tokių datų, tokių įvykių, kurie ne tik skiria, bet ir jungia. Viena iš jų – 1939 metai, kai internuotieji lenkai, atėję į Lietuvos teritoriją įvairiais keliais, buvo sutikti labai įvairiai, turint galvoje 19 metų tvyrojusius priešiškus dviejų valstybių santykius. Bet pirmiausiai jie buvo sutikti draugiškai ir išgelbėti nuo to, kas grėsė Lenkijos kariams, kurie pateko į Raudonosios armijos nelaisvę. Tiek kariai, tiek karininkai, kurie buvo mobilizuoti 1939 m., pateko į nelaisvę, dalis jų atsidūrė Katynėje, kitose masinių žudynių vietose ir neišgyveno“.
Lietuvoje didžioji dalis internuotųjų turėjo galimybę palikti Lietuvos teritoriją dar iki sovietinės okupacijos, sakė istorikas. Dalis jų dalyvavo oro mūšiuose Didžiojoje Britanijoje, kiti, kurie liko internuotųjų stovyklose, 1940 m. liepos mėn., praėjus vos kelioms savaitėms po sovietų okupacijos, buvo išgabenti iš Lietuvos teritorijos į Rusiją, į Kozelską, ir jau vėliau, 1941 m. rugpjūtį, susitarus Lenkijos vyriausybei emigracijoje ir Sovietų Sąjungai, jie buvo paleisti iš lagerių ir turėjo galimybę įsijungti į formuojamą generolo Anderso armiją. Gi Lietuvoje buvę internuotieji gavo progą dar kartą įsijungti į kovą su nacistine Vokietija, kai kurie iš jų tapo mūšių Italijoje, Montekasine, didvyriais. „Tad Lietuva tuomet ištiesė draugišką ranką kariams, kurie tuo metu buvo patyrę skaudų pralaimėjimą, suteikė jiems galimybę Lietuvoje, tegul ir ne itin lengvomis sąlygomis, bet tai jiems sudarė galimybę gyventi, kovoti, kartais net ir kurti,“ – sakė parodos lankytojams A. Anušauskas.
Kad tūkstančiai lenkų Lietuvoje surado jaukų prieglobstį ir nejautė priešiškumo, rašė to meto „Lietuvos žinios“. Istorija besidomintis žurnalistas Aras Lukšas laikraščio puslapiuose surado vieno lenkų karininko laiško žmonai eilutes: „Lietuviai žiūri į mus akylai, bet be jokios pašaipos ar paniekos, nes gerai supranta, ką reiškia atiduoti ginklą ir eiti bastytis svetur. Prisidengiu akis ir žiūriu į besileidžiančią saulę, kuri šviečia iš anapus sienos. Juntu, kažkas mane judina. Tai lietuvis kareivis, kuris neprašomas duoda man gertuvę su šaltu vandeniu. Išdžiūvusios lūpos negali atsitraukti nuo svaiginančio gėrimo. Tai buvo pirmas mostas Lietuvos žemėje. O kai žygiavome per miestelį, gyventojai vaišino obuoliais ir papirosais. Sena pardavėja nesklandžiu žargonu pakvietė mus arbatos. Buvo duona ir sūris…Vėliau tas poilsis Ukmergėje. Vietos lietuvės, veikiausiai mokytojos – nes laikinai buvome patalpinti mokykloje, – be pertraukos raikė storas duonos riekes, tepė sviestu ir su pieno ar arbatos puoduku vis kišdavo kareiviams. Matyti, jog visa tai jos daro ne dėl to, kad mus, lenkus, ypatingai mylėtų, ne. Jos tai daro dėl to, kad mes esame žmonės, kurie staiga netekome ne tik savo Tėvynės, bet ir paprastos juodos duonos kąsnio. Ir dėl to visa tai mano akyse turi dar didesnę vertę…“
Tiesa, daugelis internuotųjų vis dėl to ieškojo kur geriau, manę išsprūsią visiškon laisvėn, ir tų bėglių sugaudyti dažnai nepavykdavo. Pavyzdžiui, stovyklą Kulautuvoje supo dažnai tuščios Kauno turtingųjų vilos, ir lenkai jose buvo apgyvendinti, jų savininkams nieko nežinant. Atvykėliai namus ne tik nusiaubdavo, bet ir dingdavo iš jų. O Panemunės stovykla nė iš tolo nepriminė uždaros zonos: jos gyventojai galėjo ne tik laisvai judėti po teritoriją, bet ir retsykiais būdavo išleidžiami į miestą. Kai kurie iš ten nebegrįždavo.
Šešios iš septynių internuotųjų stovyklų buvo įkurdintos prie demarkacinės linijos, bet viena – Palangoje. Istorikas Simonas Strelcovas mano, kad taip pabėgėliams buvo sudaromos sąlygos atsiradus galimybei per Švediją patraukti į Didžiąją Britaniją, kur vėliau buvo formuojamas legionas būsimam permetimui į nacių užimtą Prancūziją, arba užsiverbuoti į artėjantį SSRS ir Suomijos Žiemos frontą pastarosios pusėje. Buvęs Lenkijos karo atašė Lietuvoje Leonas Mitkeviczius knygoje „Kauno atsiminimai“ vis dėl to priduria, kad be tylaus atsakingų Lietuvos pareigūnų pritarimo tokios pasišalinimai nebūtų įmanomi.
Bet šios prielaidos jokiu būdu neleidžia tvirtinti, kad lietuviai internuotus lenkus iš saugių stovyklų kone sąmoningai siuntė tiesiog į pragarą. Taip, visų skersvėjų perpučiamai Lietuvai lenkų pabėgėliai buvo sunki našta. Ji uoliai laikėsi beviltiškos neutralumo taktikos ir dar 1907 m. priimtos Hagos konvencijos, o pati ne tik kad iš tos kaimynų globos nepešė jokios naudos, tačiau iki šiol atsiima pylos. Kai kas dėl to Rytuose trina rankas.
Ar tuo grindžiami kaimyniški santykiai?