Joje teberusena kruviniausias konfliktas nuo Antrojo pasaulinio karo laikų, rašo BBC.
Šiame kare žuvo daugiau nei 5 mln. žmonių, milijonų vos nepražudė badas ir ligos, buvo išžagintos milijonai moterų ir merginų.
Didysis Afrikos karas įtraukė devynių tautybių kareivių ir civilių, daugybė ginkluotų kovotojų grupuočių kovėsi Kongo Demokratinėje Respublikoje.
Šalyje yra įvairiausių naudingųjų iškasenų, tačiau pagal JT Žmogaus socialinės raidos indeksą, ji užima paskutinę vietą.
Šią vasarą D. Snow lankėsi Konge, norėdamas suprasti, kas gi įstūmė šią šalį į žiauriausio smurto ir anarchijos pinkles.
Kaip rašo istorikas, kelionė po karų nualintą šalį buvo liūdniausia patirtis jo gyvenime.
Jis sutiko prievartautojų aukų, pasipūtusių politikų ir suvargusių gyventojų – visi stengiasi išgyventi šalyje, kuriai nepavyksta ištrūkti iš kruvinos praeities gniaužtų.
Apokaliptinė Kongo dabartis – pastarųjų penkių amžių sprendimų ir veiksmų padarinys.
XV a. pabaigoje Vakarinėje dabartinio Kongo dalyje ir kelių Afrikos valstybių teritorijoje klestėjo Kongo karalystė, turėjusi aristokratiją ir įspūdingą valstybės aparatą.
1480-aisiais iš Europos atplaukę portugalai rado gamtos turtų pertekusią šalį, kurioje gyveno tvirti, ligoms atsparūs potencialūs vergai. Portugalai greit suvokė, kad būtų kur kas lengviau pasiglemžti šios šalies turtus, jei joje klestėtų anarchija.
Taigi maištininkai buvo aprūpinti pinigais ir ginklais, Kongo armijos sutriuškintos, karaliai išžudyti, elitas išnaikintas. Kadaise galinga karalystė XVII a. pradžioje buvo susiskaidžiusi į mažas valstybėles, tarp kurių virė pilietinis karas.
Beveik 4 mln. gyventojų prievarta išplukdė nuo Kongo upės žiočių. Britų miestai ir pirkliai lobo iš Kongo gamtinių turtų. Pirmasis susidūrimas su europiečiais nulėmė tolimesnę Kongo istoriją.
Šalies vystymąsi užgniaužė, valdžia buvo silpna, o įstatymai neegzistavo. Taip atsitiko ne dėl Kongo gyventojų kaltės, o dėl galingųjų siekių užkirsit kelią stiprios, stabilios, teisėtos valdžios buvimui, kad galėtų netrukdomi grobti gausius gamtos išteklius. Gamtos turtai tapo Kongo prakeiksmu.
Kongo Demokratinė Respublika yra tokio dydžio kaip Vakarų Europa.
Čia – nesibaigiantis vanduo iš antros pagal dydį pasaulyje Kongo upės, švelnus klimatas ir derlinga žemė, po kuria – vario, aukso, deimantų, kobalto, urano, tantalito ir naftos telkiniai. Regis, valstybė turėtų klestėti, bet ji – skurdžiausia pasaulyje.
XIX a. pabaigoje keliautojas Henry‘is Mortonas Stanley įkūrė Konge privačią kompaniją, tačiau jo svajones apie laisvą prekybą su vietos bendruomenėmis sužlugdė Belgijos karalius Leopoldas – šis įsteigė didžiulę privačią imperiją.
Tuo metu, kai Europoje dviračių ir automobilių padangos bei elektros izoliacija tapo būtinybe, šalyje atrado didžiausius pasaulyje kaučiuko klodus. Kaučiuką rinko vergai, prižiūrimi brutalių belgų kariškių. Už menkiausią nepaklusnumą vergus be gailesčio nuplakdavo, nukirsdavo rankas ar nubausdavo mirtimi. Pražuvo milijonai.
Suklestėjo kasyklos, darbininkai pasibaisėtinomis sąlygomis kasė medžiagas, kurios skatino pramonės gamybą Europos ir abiejose Amerikose.
Pirmojo pasaulinio karo metais Vakarų fronte ir kitur kariai žuvo nuo Kongo iškasenų – iš šautuvų vamzdžių lėkė žalvaris ir varis.
Per Antrą pasaulinį karą uraną virš Hirošimos ir Nagasakio numestoms bomboms iškasė Kongo pietrytinėje dalyje.
Vakarų laisvė buvo ginama Kongo gamtiniais ištekliais, o iš juodaodžių Kongo gyventojų buvo atimta teisė balsuoti, kurti profesines sąjungas ar politines draugijas. Jiems buvo prieinamas tik minimalus išsilavinimas, o tai buvo paranku esantiems valdžioje ir kasyklų savininkams.
Kai 1960 m. Kongas paskelbė nepriklausomybę, nebuvo į valdžią tinkamo vietos elito.
Didžiulės šalies dalys tuoj pat panoro atsiskirti, kariuomenė sukilo prieš belgų karininkus, per kelias savaites valdžioje buvęs belgų elitas išsidangino, neliko kam perimti valdžios.
Iš 5 000 iki nepriklausomybės buvusių valstybės tarnybos vietų tik tris užėmė kongiečiai. Nebuvo nė vieno kongiečio teisininko, gydytojo, ekonomisto ar inžinieriaus.
Regionui grėsė chaosas. Įsikišo Šaltojo karo supervalstybės. Vakarų remiami sukilėliai žiauriai sumušė ir nužudė kovojantį Kongo lyderį Patrice Lumumbą. Į valdžią atėjo Josephas Desire Mabutu, prieš kelerius metus buvęs kolonijinės policijos seržantu.
J. D. Mobutu tapo tironu. 1972 m. jis pasivadino Mobutu Sese Seko Nkuku Ngbendu Wa Za Banga, tai reiškė „visagalis karys, kuris laimės dėl ištvermės ir tvirtybės ir kuris skina pergalę po pergalės, po savęs palikdamas ugnį“.
Vakarai jį toleravo, kol iš Kongo keliavo naudingosios iškasenos, tad šalis nepateko į Sovietų Sąjungos orbitą. Jis su giminaičiais ir draugias išsunkė iš šalies milijardus dolerių. Gbadolitės džiunglėse buvo pastatytas didžiulis aerodromas, iš kurio dažnai lėktuvas „Concorde“ dažnai skraidindavo užsakomaisiais reisais apsipirkti į Paryžių.
Disidentus nukankindavo arba papirkdavo, ministrai išvogdavo visą biudžetą, vyriausybė atrofavosi. Vakarai skolino šiai valstybei milijardus, kuriuos pavogdavo. Iki šių laikų tikimasi, kad Kongas gražins skolas.
1997 m. Ruandos (kurią piktino tai, jog Mobutu vadovaujamas Kongas tapo 1994 m. genocido kaltininkų prieglobsčiu) vadovaujama kaimyninių Afrikos valstybių sąjunga nusprendė nuversti Mobutu ir įsiveržė į Kongą.
J. D. Mobutu paskutinį kartą išskrido iš savo rūmų džiunglėse su turtų prikrautu lėktuvu, į kurį šaudė jo paties kariai, kuriems seniausiai nebuvo mokėta.
Ruanda be vargo nukariavo savo didžiulę kaimynę. Tačiau pasodintas į valdžios kėdę L. Kabila atsisakė vykdyti nurodymus.
Ruanda vėl įsikišo, tačiau šį kartą jai sutrukdė buvę afrikiečiai sąjungininkai, kurie ėmė pjautis tarpusavyje ir sukėlė Konge siaubingą karą.
Konge kovojo užsienio kariuomenės, o valstybė galutinai žlugo – joje įsiviešpatavo anarchija.
Siautėjo šimtai ginkluotų grupuočių, žuvo milijonai.
Žiaurumą kurstė etniniai ir kalbiniai skirtumai, taip pat troškimas kontroliuoti didžiulius gamtos turtus Konge.
Kareiviais paversti vaikai prižiūrėjo kasyklose dirbančius vergus, išsivysčiusiam pasauliui prisireikė tantalito – būtinas elementas mobiliesiems telefonams, priešiškos bendruomenės prievartavo moteris, džiunglėse marino badu likusius gyvuosius.
Prieš dešimtmetį pasiekta dalinė taika. Kongo tolimoje rytinėje dalyje sukilėlių grupuotės vėl kaunasi su kariuomene ir JT pajėgomis, mažų bendruomenių sukarintos policijos būriai tik didina visuotinį nestabilumą.
Šalis žlugo. Nebėra kelių į didžiuosius miestus, sveikatos priežiūra priklauso nuo paramos ir labdaros. Naujoji valdžia niekuo ne geresnė už buvusias.
Kaip rašo D. Snow, portugalai, belgai, J. D. Mobutu ir dabartinė valdžia užsmaugė didelės valstybės vystymąsi, kariuomenės, teisėsaugos, švietimo sistemų plėtrą, nes tai kertasi su siekiu lobti iš žemės gelmėse glūdinčių turtų.
Naudingųjų iškasenų telkiniai atnešė šios šalies žmonėms tik skurdą ir mirtį, praturtindami saujelę Kongo elito ir jų užsienio rėmėjų.