„R/evoliution“...
Nieko nuostabaus, jog, prisimindami geriausias savo šalies tradicijas, prancūzai atsisveikinimą su senąja sunkvežimių gamybos epocha prilygino revoliucijai. Kadangi jie kaip niekas kitas puikiai išmano politinių revoliucijų gamybos „receptus“ ir skonį, galima būtų ir patikėti, jog šios šalies automobilių gamybos pramonėje įvyko revoliucija, kuri neišvengiamai anksčiau ar vėliau palies ir kitus gamintojus, ir mus, vartotojus. Todėl pirmai pradžiai paskanaukime tos revoliucijos vaisių, tačiau vis dėlto nepamiršdami, jog jie kartais būna ir kartūs, ir netgi nuodingi. Ir kad visos revoliucijos it mitologinis Saturnas negailestingai ryja savo vaikus... O žmogus, aptikęs šį dėsnį, žinojo ką sako: vos jam spėjus paskelbti šį atradimą pasauliui, buvusių bendražygių iškeltas daktaro Žozefo Giljoteno peilis nusileido ant jo sprando.
Kaip rodo istorinė patirtis, bet kuri revoliucija kainuoja žiauriai brangiai, o jos pasekmės dažniausiai nenuspėjamos. Kad pirmoji šios tezės dalis teisinga, tiek „Renault“, tiek „Volvo“, aktyviai dalyvaujanti šiame r/evoliucijos procese, jau patyrė: du milijardus eurų kainavo naujų sunkvežimių modelių kūrimas, o fantastiška reklaminė kampanija, ją lydinti, kainuos, ko gero, antra tiek. Ne juokas: sukviest į Lioną – Prancūzijos komercinio transporto kūrimo ir gamybos lopšį – penketą tūkstančių svečių, visus apgyvendinti, dvi tris dienas maitinti, organizuoti grandiozinį reklaminį šou ir naujųjų modelių parodą, į kurią tilptų bent 20 šiųmetinės ALT parodų... Ką ir bekalbėti – išlaidos skaičiuotos ne milijonais, o šimtais milijonų eurų.
...ar vis dėlto „R?evoliution“
Jeigu naujųjų „Renault“ sunkvežimių kūrėjai nebūtų taip garsiai akcentavę savo revoliucinių ambicijų, į naujuosius modelius galėtum žiūrėti kaip į naujas technines konstrukcijas, ant konvejerio pakeisiančias senąsias. Įprasta nors ir gana sudėtinga ir dažnai skausminga procedūra automobilių gamybos pramonėje. Šiuo atveju revoliucinga tai, jog keičiamas ne vienas modelis, o iš karto visi – nuo mažųjų 3,5 t distribucijos sunkvežimiokų iki galingiausiųjų statyboms skirtų konstrukcijų bei prašmatnių vilkikų tarptautiniams vežimams. Šioms permainoms parengti 5 tūkstančiams „Renault“ bei „Volvo“ darbuotojų prireikė septynių metų darbo!
Be jokios abejonės – projektas pastangų ir lėšų pareikalavo daug. Be abejonės prireikė daugybės pastangų suderinti dviejų didžiausių pasaulyje sunkvežimių kūrėjų bei gamintojų koncepcijas, kurios ilgainiui tampa tarsi religija, turinti savas dogmas, savus tabu, rašytus ir nerašytus įstatymus, tradicijas.
Tačiau kur čia revoliucija? Lipau į naująjį vilkiką, pakeisiantį ankstesnįjį „Renault“ flagmaną „Magnum“ ir mačiau jame tipišką šiuolaikinį sunkvežimį nei koncepcija, nei dizainu, nei technine įranga iš esmės nesiskiriantį nuo kitų didžiojo septyneto brolių. Revoliucijos čia nebuvo nė kvapo. Jos nebuvo nei daugelio mūsų vežėjų mėgstamame modelyje „Premium“ anei statybų sunkvežimiuose, pakeisiančiuose gerai žinomą smėlio karjerų generolą „Kerax“.
Tačiau šuo kažkur vis dėlto pakastas, kitaip kam visas tas ermyderis už keletą milijonų eurų? Iš temperamentingųjų pietiečių gal ir galėtum tikėtis lengvabūdžio pasipuikavimo, tačiau santūrieji švedai tokioms paikybėms vargu ar pasiduotų. Todėl, kaip sako prancūzai, Sherchez la femme - ieškok moters, kuri dažniausiai ir bus bet kokios sumaišties kaltininkė.
„R/evoliution“ = „Optimisation“?
Europos automobilių rinkos statistika atkakliai tvirtina – transporto priemonių pardavimas kelinti metai iš eilės krenta, visai nepaisant to, jog vienoje kitoje šalyje jis auga. Sunkvežimių gamintojai išgyvena toli gražu ne pačius geriausius laikus. Ta pati statistika taip pat negailestingai tvirtina: XX a Europoje bankrutavo bemaž pora šimtų automobilius gaminančių bendrovių.
Net ir pačiais geriausiais laikais ekonomikai klestint transporto priemonių gamyba buvo labai rizikingas verslas, nes vienas nevykęs modelis į bankrotą gali nustumti net ir gana stiprų gamintoją. Juk naujo modelio sukūrimas ir jo įdiegimas į gamybą – tai milžiniškos lėšos. Pasiseks – klestėsi, nepriims pirkėjai tavo siūlomo gaminio – tapsi visai neblogu kąsneliu konkurentams, už simbolinę kainą galintiems įsigyti veikiančias įmones su visa infrastruktūra.
Tad ar verta stebėtis, kad automobilių gamintojai priėmė naują optimizavimo tikėjimą. Vargas tiems, kas nepaklūsta jo dogmoms, todėl čia optimizuojama visa, kas tik įmanoma. Gamintojai keičiasi arba parduoda vieni kitiems įvairiausius agregatus, technologijas, įrangą, prekiauja kitų markių automobiliais ir teikia jų remonto bei techninės priežiūros paslaugas. Taigi mūsų akyse vyksta tikra sunkvežimių gamybos bei prekybos jais revoliucija. Anksčiau kiekvienas gamintojas kovojo tik už save, tad bet kuris konkurentas buvo mirtinas priešas. Dabar spaudos konferencijoje, užbaigusioje naujųjų modelių pristatymą „Volvo Group“ prezidentas Olofas Perrsonas pareiškė: „Tai, kas yra gerai „Renault“ bendrovei, yra gera ir „Volvo“. Ir atvirkščiai! „Renault“ modeliai kaip ir anksčiau turės ir savo veidą, ir savo charakterį, tačiau sykiu su „Volvo“ bus ir bendras vardiklis“. Tai, matyt, ir turėtume vertinti kaip r/evoliuciją.
Tačiau visa tai – teorija. Kas pasikeitė praktikoje?
Vietoje vardų – rangai
Pirmoji akivaizdi permaina – teks pamiršti visų senųjų ‚Renault“ modelių pavadinimus: „Magnum“, „Premier“, „Midlum“, „Kerax“ – jau priklauso istorijai. Dabar mums teks mokytis prancūziškos abėcėlės, nes visi modeliai sudėlioti į lentynėles su atitinkamais didžiųjų raidžių simboliais. Taigi tolimųjų reisų vilkikų šeimyna, pakeitusi „Magnum“, dabar priklauso T klasei arba oficialiai RANGE T (Long Haul).
Šios grupės automobiliuose (bendroji sunkvežimio masė 18-26 t, autotraukinio 40-60 t) 380-520 AG 11 arba 13 l „Volvo“ varikliai. Priklausomai nuo modifikacijos ir komplektavimo grindys kabinoje gali būti lygios arba su maždaug 20 cm motoro tuneliu. Originalių „Magnum“ laiptelių – nė kvapo, įlipimo procedūra standartinė kaip ir bet kuriame kitame vilkike.
Kadangi statybinė technika visados būdavo kur kas įvairesnė, nei skirtoji artimiesiems ir tolimiesiems vežimams, tad ji dabar skeliama į dvi dalis:
RANGE K (Heavy Construction) – sunkioji statybinė technika (sunkvežimio bendroji masė 18-50 t, autotraukinio – 40-120 t) ir
RANGE C (Construction) – įprasta statybinė technika (sunkvežimio bendroji masė 18-33 t, autotraukinio 40-100 t). Abiejose grupėse gali būti montuojami tokie patys 11 ir 13 l DTI (380-520 AG) varikliai.
Distribucijai skirti sunkvežimiai – patys įvairiausi, nors visi priklauso tai pačiai
RANGE D kategorijai. Sunkvežimio bendroji masė 3,5-26 t, autotraukinio – 7-44 t. Montuojami 4 cilindrų 5,1 l (DTI 5) arba 6 cilindrų 7,1 l (DTI 8) varikliai, pasiekiantys 210-320 AG. Dviejų pločių (2,1 ir 2,3 m) kabinos, 5 arba 9 laipsnių rankinės pavarų dėžės ir 5 bei 6 laipsnių automatinės. Gamybai rengiamas ir „pagrandukas“ – 3,5-7,5 t sunkvežimiokas (autotraukinys – 7-11 t) su varikliu DTI 3 (150-180 AG).
Kita akivaizdi permaina – „Renault“ ir „Volvo“ technikos ir technologijų supanašėjimas.
Serviso meistrų konkursų dalyviams bus galima parengti užduotį – rasti 10 skirtumų šių dviejų markių technikoje. Užduotis bus nelengva, nes varikliai, pavarų dėžės, tiltai ir daugybė kitų smulkesnių agregatų į „Renault“ atkeliavę iš „Volvo“, nematėme tik modifikacijų su nepriklausoma priekinio tilto ratų pakaba ir 16 l variklių. Užklausti apie tai stendų darbuotojai tik gūžčiojo pečiais ir kėlė pirštą į viršų, atsieit, kaip nuspręs valdžia.
Užtat interjero bei eksterjero dizainas – prancūzų meistrų darbas, tačiau bendras vardiklis ir čia yra. Jis akivaizdžiai matomas priekinio stiklo 12 laipsnių pasvirimo kampe, tokiame pačiame, kaip ir „Volvo“ mašinose.
„Volvo“ bruožai nesunkiai atpažįstami ir Range T, K bei C profilio energingose linijose. O štai D serijos mašinose tiek interjere, tiek eksterjere kur kas ryškesnis „Renault Premium“ palikimas. Tačiau kaip tvirtino lentelės prie kai kurių šios serijos sunkvežimių, darbai dar nebaigti, interjero dizainas dar gali keistis, tad mažieji šios serijos modeliai stovėjo užrakinti.
Daugeliui vairuotojų, be abejo, labiausiai bus įdomu, kuo keičiamas „Renault“ flagmanas „Magnum“. Kad ir kiek buvo šmaikštauta dėl jo nestandartinių įlipimo ir ypač išlipimo procedūrų, juo dirbę pripažindavo, kad šis modelis labai patogus ir kelyje, ir nakvynės vietoje. O didinga jo išvaizda kėlė pasigėrėjimą netgi tiems, kas apie sunkvežimius nieko neišmanė.
„Magnum“ pakeisiantis modelis Range T neteko buvusios pirmtako impozantiškos išvaizdos, jis kur kas žemiškesnis, o balta spalva nudažytų trapecijos formos falšradiatoriaus apvadų dėka atrodo kur kas piktesnis ir netgi agresyvesnis. Tie apvadai, laimei, gali būti ir juodos spalvos, juose gali būti įmontuoti papildomi žibintai, sušvelninantys niūrumo įspūdį, tad akims apsipratus turėsime visai normalų vilkiką, nors ir ne „Magnum“ kalibro.
O štai T viduje, ypač modeliuose su lygiomis grindimis jautiesi taip pat jaukiai, kaip ir senajame „Magnum“. Prancūzai, skirtingai negu “Volvo“ ir „Mercedes-Benz“ dizaineriai, nesileido į eksperimentus su šviesių spalvų apdailos medžiagomis, dominuoja juoda ir pilka, kai kam tai atrodys šiek tiek senamadiškai, užtat bus praktiška. Į kabinos valdymo sistemą čia sudėta visko tiek, jog ir vardinti, ir skaityti bus labai nuobodu. Trumpinant galima pasakyti, jog čia yra viskas, ką geriausio turėjo abiejų koncernų dizaineriai bei inžinieriai. Vairuotojams, be abejo, patiks ir gana didele amplitude reguliuojamos salono šviesos, galimybė vienu rankos judesiu lovą paplatinti bent 20 cm. O viršutinis gultas „lūžta“ stačiu kampu, padarydamas itin patogią, saugią ir beveik nematomą nišą pasidėti kad ir patalynei, kuri kabinoje dažniausiai neturi pastovios vietos ir slapstoma kur papuolė. Kiek vilkiko kabina bus patogi darbui sužinosime tik nuvažiavę „apie žemę keturis kartus“, o kol kas galima tikėtis, jog sunkvežimio kūrėjų pastangos 10 milijonų kilometrų kelyje (tiek nuvažiuota bandant naujuosius modelius), nebus bergždžios.
Ir dar kartą apie revoliucijas
Kad ir kaip naujųjų „Renault“ modelių gamintojai stengėsi susirinkusiuosius įtikinti savo revoliucine aistra, buvo aišku, jog tai viso labo rinkodaros triukas. Sunkvežimių technikoje revoliucijos – nė kvapo: modeliai, be abejo, įdomūs, ko gero, bus ir patikimi, nes kūrė juos dviejų stambiausių pasaulio firmų geriausios pajėgos, tačiau nei technikos, nei dizaino požiūriu, ko gero, nėra visa galva aukštesni už konkurentus. Užtat šių koncernų toks glaudus bendradarbiavimas kuriant naujus modelius, organizuojant bendrą rinkodarą, serviso paslaugų tinklą iš tikrųjų unikalus. Skaitėme daugybę pranešimų apie tai, kad kažkas iš gamintojų su kažkuo susiliejo, kažkas kažką nupirko, kažkam pardavė... Bet iš visų tų susiliejimų dažniausiai išeina arba elementarus šnipštas, arba primityviausias perku-parduodu ir viskas baigiasi vieno iš sandėrio dalyvių iškeliavimu į istorijos muziejų.
O čia – visa plejada naujų sunkvežimių, kurie, tikėkimės, daugybę metų džiugins tiek vežėjus, tiek vairuotojus. Apie tai ir norėjome daugiau sužinoti spaudos konferencijoje, tačiau joje tebuvo apsiribota keletu oficialių pranešimų ir galybe mandagių žodžių partneriams. Visiems tapo aišku: technines problemas žmonės šiandien sprendžia kur kas lengviau, negu organizacines. Šiame „Renault“ ir „Volvo“ aljanse, ko gero, yra dar daug neišspręstų problemų, daug klausimų, į kuriuos būtų sunku, o gal ir neįmanoma atsakyti. Tam reikia laiko.
Ką gi, palauksime, o per tą laiką ir paaiškės, ko verti naujieji sunkvežimiai.
