Buvo kalbėta, kad Lietuva geriau nei kas kitas išmano, kas vyksta Baltarusijoje, kaip „dirbti“ su Karaliaučiaus kraštu ir kaip pertvarkyti Pietų Kaukazą.
Lyderystės pranašai tuomet buvo išjuokti už neva gigantomaniją, o lietuviai kukliai pasirinko būti veikiau maža, o ne kiek didesne šalimi. Prisipažinsiu, visada maniau ir manau, kad lietuviai gali turėti kur kas daugiau nei šiandien turi. Lietuvai buvo duotas neblogas šansas „parodyti save“ per Europos kultūros sostinės ar Europos krepšinio čempionato projektus, tačiau šalis ne iki galo juos išnaudojo.
Ir štai pirmininkavimas. Bailiai ir mažai šaliai tai tikras vargas, dinamiškai ir vidutinei – tai geras šansas. Pirmininkavimas Europos Sąjungos (ES) Tarybai (taip oficialiai vadinama Lietuvos misija) kelia nemaža aistrų ir nesusipratimų – kas gi mūsų laukia antrajame 2013 metų pusmetyje. Svarstymų yra įvairių: nuo prognozuojamo politikų, biurokratų ir turistų antplūdžio iki įvykio, kurio vienintelė nauda yra Vilniaus kosmetinis aptvarkymas visos Lietuvos „fasade“.
Dažnas lietuvis iki galo nežino, kam ten Lietuva pirmininkaus. Sakoma, kad Lietuva vadovaus Europos Sąjungai. Skamba gražiai, dažnai šio teiginio niekas netgi nepaneiginėja ir tegu, nors tai ne visai tiesa. Formaliai pirmininkavimas reiškia vadovavimą ES šalių ministrų bei kitų pareigūnų susitikimams. Lietuviams teks pirmininkauti posėdžiams, koordinuoti darbotvarkės sudarymą ir įgyvendinimą, taip pat koordinuoti daugybės kitų su ES susijusių organizacijų veiklą. Tik reikėtų nepainioti su Europos Taryba (ET), šiandien jungiančia 47 kontinento valstybes. Lietuva jau ne kartą pirmininkavo ET, tačiau nuo liepos pradžios vadovaus ne jai.
Oficialūs tinklalapiai viską aiškina labai painiai – kiek europinės teisės aktų reiks parengti priėmimui, kiek derinimo ir taikinimo procedūrų teks atlikti, tačiau tai yra „privalomoji programa“, kurios nebūtina iki galo suprasti. Lietuva, nori ji to ar ne, privalės sudarinėti pirmininkavimo įvykių kalendorių (jis jau sudarytas, lieka darbinės detalės), dalyvauti derybose dėl kompromisų paieškos (yra žinomos bendro sprendimo ir susitaikymo procedūros), dalyvauti derybose tarp šalių narių (o jų jau bus 28), tvarkyti pačią Tarybą – tapti jos administratore.
Privalomoji programa bus atlikta geriau ar blogiau, bet tai sekretoriato ir biurokratų darbas. Visas pirmininkavimas yra rimtas ilgalaikis darbas, o ne šeštadieninė talka, ne bohemiškas pasidraugavimas tarp garbių svečių ir ne turistinė atrakcija. Biurokratams ir jų pagalbininkams reikės keltis pagal Rytų laiką, o gultis pagal Vakarų. Europai reikia vadovauti, bet ne ją valdyti. Europos pirmininkavimas – visų pirma sėkmė Europai, o tik paskui nauda Lietuvai...
O štai „laisvoji programa“, leisianti Lietuvai pasirodyti, ką ji sugeba, tikrai įdomesnė. Ką gali pasiekti Lietuva, jeigu labai nori ir siekia?
Visų pirma ji turi pademonstruoti savo derybinius ir diplomatinius gebėjimus, turėti viešą ir neviešą informaciją apie šalių norus (dalyvavimas derybose daro mus šiaip ar taip ES „insaideriais“).
Atsiranda galimybė į darbotvarkę įraukti ir savo – nacionaliniu ir regioninius interesus, t.y. savotiškai išsivirti sau skanesnę sriubytę bendrame katile.
Manau, kad Lietuva ganėtinai gerai išdėstė pirmininkavimo prioritetus, tad ta sriubytė gali išeiti visai skani.
Prioritetas, pavadintas „Patikima Europa“, primygtinai teigia, kad Europa privalo išmokti gyventi iš turimų išteklių ir vengti neatsakingo skolinimosi. Lietuva išties turi, ką pasakyti, ir net pamokyti kitus. Ji parodė, kad atsakinga finansų politika yra pagrindas krizei suvaldyti. Pirmininkaudama Lietuva skatins atsakingą viešųjų finansų valdymą, stiprins finansinį stabilumą. Tai būtina norint visiškai atkurti pasitikėjimą ES ekonomika. Lietuva sieks tolesnio Bankų Sąjungos kūrimo, vykdys kitas Europos Komisijos ir valstybių narių pasiūlytas reformas finansų rinkų, Ekonominės ir pinigų sąjungos srityse. Tada jau niekas tegul nesako, kad „geriečai“ dirba už „blogiečius“. Pastarieji privalo būti patikimi.
Kitas prioritetas – „Auganti Europa“ – siūlo ne tik skatinti augimą, kuris šiandien yra gėdingai mažas, bet ir naują augalo kokybę, tokią kaip energijos vidaus rinka. Čia geras savos sriubytės šaukštas.
Galiausiai „Atvira Europa“ - tai interesas ES atvirumui, gerais ryšiais su partneriais ir stabilumu savo kaimynystėje. Todėl ES labai svarbu užtikrinti prekybą su JAV ir Japonija. Kartu Lietuva sieks Rytinių partnerių atsivėrimo. Tačiau atvirumas įmanomas tik turint nepriekaištingai veikiantį ES sienų valdymą ir kitas saugumo garantijas. Šiandien ES turi ne viską, tad naujoms idėjoms erdvė yra.
Lietuvišku projektu galima laikyti Baltijos jūros strategiją. Lietuva yra, tikriausiai, mažiausiai „jūriška“ iš visų esančių Baltijos pajūryje. Jos sostinė taip toli nuo jūros kaip jokios kitos, ES priklausančios šalies, turinčios jūros krantą. O jai virsti jūrų valstybe būtų idealiai naudinga. Net jei ir Baltijos jūros strategijai teks antrojo plano vaidmuo šiame pirmininkavimo maratone, ją Lietuva turėtų eksponuoti ir ginti kaip labai savą projektą, net su Baltoskandiškais motyvais, juolab kad tai – ir geopolitiškai grakštus reiškinys. Jei Juodąją jūrą juosiančios šalys pasektų mūsų pavyzdžiu, tai būtų geras žingsnis Europos integracijos link.
Pačiu svarbiausiu lietuvišku projektu laikyčiau Rytų partnerystės palaikymą. Kaip jau esu rašęs. Lietuva turėtų padaryti viską, kad vadinamosios Rytų partnerystės šalys turėtų aiškų šansą būti Europoje, t.y. jų negalima „pavaryti“ šalin. Priminsiu, kad tokių šalių yra šešios – Armėnija, Azerbaidžanas, Baltarusija, Gruzija, Moldova ir Ukraina. Iš viso – per 70 milijonų gyventojų. Tad mes galime padaryti nedidelį, bet labai svarbų žingsnį – suteikti Rytų partnerystės šalims europinę perspektyvą. Tai ne avansinis mokėjimas – tai ženklas, kad norime keisti seną geopolitiką ir pagaliau pribaigti Rusijos „artimojo užsienio“, kaip ne iki galo suverenios teritorijos, konceptą.
Jei Lietuvai pavyktų šias šešias šalis išlaikyti ES interesų orbitoje, tai būtų ne tik rimta pretenzija į regiono lyderystė, tai jau būtų tiesiog vidutinės valstybės vertas pasiekimas. Būtent čia ir yra svarbiausias pirmininkavimo „lietuviškas akcentas“.
Ar svajonės gali virsti realybe? Ne iš karto. Pirmininkaujančios šalies tyko daug sunkumų: tai kvalifikuotų žmonių ir infrastruktūros trūkumas, nepakankami resursai, kurių ypač „gaila“ dabar, tebekovojant su krizės pasekmėmis, tai grėsmė susilaukti priekaištų ir net priešų bandant prastumti “savą” darbotvarkę. Klysta tie, kurie mano, kad pirmininkavimas yra pelno šaltinis smulkiam verslui. Turistų, važiuojančių į svarbiausią Europos šalį, per daug nebus, daugiau biurokratų, tad ne kaimo sodybas jiems reikia ruošti, o kuo praktiškesnius viešbučių kambarius. „Penkiažvaigždutininkų“ taip pat labai neužderės, reikia daugiau tiesiog padorios nakvynės vietų.
Visiškai nemenkinant pirmininkavimo reikšmės reikia pasakyti, kad praeityje pirmininkavimai buvo kiek reikšmingesni. Iki 2009 metų pirmininkaujanti šalis turėjo daugiau galių, tačiau pagal Lisabonos sutartį, atsiradus ES užsienio politikos tarnybai ir ES Prezidentui, užsienio politikos ir viršūnių tarybos klausimas tapo ne visai pirmininkaujančios šalies atsakomybės sfera. Daugiau dėmesio reikia skirti sklandžiam pirmininkavimo funkcijų perėmimui ir perdavimui kitai šaliai. Kaip žinome, mums savo padarytus ir nepadarytus darbus perduos airiai, o mes viską, ką nuveikėme ir nenuveikėme, – perleisime graikams. Trise tartis lengviau. Pirmininkavimas galų gale nelabai priklauso nuo padėties šalyje. Čekai sugebėjo sėkmingai atlikti savo misiją tuo metu, kai krito jų pačių vyriausybė, o belgai Vyriausybės iš viso neturėjo.
Galiausiai grįžtame prie klausimo, ar norime būti regiono lyderiai. O imkim ir būkim kaip kokiame penkioliktame amžiuje. Tai labai smagu. Ne geografiškai, tai europietiškai, teisingai atvirai ir atsakingai... Šansas yra, tikai nepamiškime, kad pirmininkavimas nėra vienos partijos ar vieno premjero projektas. Tai mūsų nacionalinis garbės (jei niekas nesugalvojo kitaip) reikalas.