Gamtininkas S. Paltanavičius: į gamtą neimkite nei sumuštinių, nei termoso

Vilniaus knygų mugėje gamtininkas Selemonas Paltanavičius pristatė dar vieną savo knygą vaikams: „Eime į gamtą!“. Kalbėdamas apie bites, meškų žiemos miegą, paukščius ir tai, kiek valandų reikia praleisti gamtoje, kad pastebėtum laukinį žvėrelį ar paukštį, gamtininkas vaikų klausinėjo apgaulingų klausimų – pavyzdžiui, kuo „dainuoja“ uodai ir kokio dydžio būna gegutės lizdas?

„Didelis... Ne, mažas!“, - pasigirdo keli nedrąsūs atsakymai.

Priešingai nei prieš gerus penkiolika metų mokyklos klasėje, kai visi vienas per kitą šaukdavo: „Gi gegutės lizdų nesuka!“

Klausydama gamtininko pasakojimų vaikams suprantu, kodėl jis nepailsdamas rašo knygas apie Lietuvos gamtą būtent patiems mažiausiems.

Vaikus ryja kompiuteris, tėvai tuo tik džiaugiasi

„Gal šią knygą, atsižvelgiant į šiandieninę situaciją, reikėjo pavadinti griežčiau, pavyzdžiui: „Išjunk kompiuterį, marš į gamtą!“, - juokaudama klausiu S. Paltanavičiaus.

„Iš tiesų žinių apie gamtą labai trūksta. Labai. Jeigu, na... aš pats esu kaimo vaikas ir galiu pasakyti – dar prieš 40 metų net ir miesto vaikai žinojo daug daugiau. Dabar net kaime kiškio pėdų vaikai neatpažįsta. Jie yra praryti kompiuterio. Ir ne ta gerąja prasme, nes daugelis tą kompiuterį įsivaizduoja tik kaip žaidimų dėžę. Ir, galvoju, kad čia bus tėvų klaida. Nežinau, kodėl tėvams nesinori turėti kažką žinoti trokštančius vaikus? Norisi turėti tik tokius, kurie netrukdo. Kurie tiesiog naikina savo laiką. Vertingą laiką, nes juk tai yra imliausi metai, kai vaikai gali priimti daugiausia informacijos. Tie metai iššvaistomi, ir to labai gaila. Savo knygelėse iliustracijomis, siūlomais darbeliais siekiu „nutverti“ kuo daugiau to jų laiko, kuo labiau sudominti, praplėsti akiratį. Kartais gali susidaryti įspūdis, kad vaikai net neturi to žinių bado“, - svarstė gamtininkas.

Knygos autorius S. Paltanavičius

Prisimenu, su kokiu alkiu laukdavau žurnalo „Mūsų gamta“: „Ei, na kada bus tas žurnalas?“. Nors jis išeidavo kiekvieną mėnesį, bet kaip ilgai reikėjo laukti – galėjo ir kasdien išeiti.

S. Paltanavičius pripažįsta kartais susiduriantis su skeptišku požiūriu - „Knygos apie gamtą? Na kam jų reikės?!“

„Netiesa. Knygų apie gamtą mes turime mažai. Ir reikia apie tą patį gyvūną, arba apie tą pačią gamtos problemą bent keturių skirtingų lygių knygų. Va, matome pipirą, kuriam kokie metukai ar dveji, - S. Paltanavičius parodo į striksintį vaiką, dar užsilikusį po gamtininko knygos pristatymo. - Jam turi būt knyga, kadangi jis jau formuojasi. Turi būti knyga tam, kuris jau pradėjo skaityt. Ir taip iki suaugusiųjų. Jei mes šito nedarome, tai prarandame žmonių tikėjimą gamta. Ir vėliau jie tiesiog nesiekia tokių žinių. Čia vis dar yra didelis mūsų nepadarytas darbas. Kodėl sakau mūsų? Nes tai mūsų visų užduotis, vienas rašytojas kažin ko nepadarys“, - kalbėjo knygos autorius.

Vaikams užsieniečių knygos netinka

Prakalbus apie vertimus S. Paltanavičius pastebi, kad, pavyzdžiui, amerikiečių knygos visiškai netiktų Lietuvos vaikams. Visų pirma jose būtų aprašoma kita gamta, kitas žmogaus santykis su gamta. Vaikai tai iškart pajustų – įsitikinęs gamtininkas. 

Net jei itin kruopščiai būtų išversta vokiečių autoriaus knyga – ji mažiesiems lietuviams pasirodytų neįdomi.

„Daug kas sako – gal tu čia bijai konkurencijos? Ne... Kiekviena tauta turi savo santykį, todėl reikia labai žinoti, kaip papasakoti, kokią informaciją pateikti. O gal kai ko išvis nereikia, gal kas nors ir taip gerai žinoma? Nors, tiesą sakant, mane ima pavydas žiūrint į Europos knygas vaikams. Yra knygelių 4-6 puslapių, apie kokį nors vieną gyvūną. Yra dėžutė su paveiksliukais, bet tai ne pigi paveiksliukų pilna knyga. Yra ir brėžiniai, ir intriga, jeigu apie lapę, tai visa olos architektūra, pjūvis, išmatavimai. Kuo daugiau turi būti tų „gaudančių“, patraukiančių dėmesį detalių. Vaikas turi dėžutę ir joje - visą kolekciją tokių knygelių. Žinoma, visi negali užaugti gamtininkais. Bet čia, kaip abėcėlė – negalime mokėdami tris raides sakyti, kad mums jau užtenka“, - kalbėjo knygelės autorius.

Nejučia S. Paltanavičius atskleidžia, jog vaikystėje jam labai trūko panašių knygų. Rašytojas tarsi nori kompensuoti tą trūkumą visiems „keliasdešimt metų po manęs“ augantiems vaikams.

„Prisimenu, su kokiu alkiu laukdavau žurnalo „Mūsų gamta“: „Ei, na kada bus tas žurnalas?“. Nors jis išeidavo kiekvieną mėnesį, bet kaip ilgai reikėjo laukti – galėjo ir kasdien išeiti,“- prisiminė S. Paltanavičius.
Todėl šiandien jam rašymas, kalbėjimas vaikams atrodo svarbi misija.

Svarbiau ne moksliniai veikalai, o būsimi mokslininkai

O kodėl gamtininkas, ilgus metus fiksuojantis ir stebintis gamtą, nesiima kokio nors mokslinio leidinio?

„Žinote, pamenu  dar senais laikais vienoje leidykloje atėjo autorius ir pasiūlė temą knygai – iškastiniai moliuskai. Leidėjai kraipydami galvas klausė, kiek žmonių susidomės tokia tema? „Na, Lietuvoje aš vienas, dar vienas Peterburge ir vienas Maskvoje. Tai trys žmonės“, - nė kiek nesutrikęs atsakė autorius. Štai kodėl nerašau mokslinių knygų. Man svarbiau, kad iš mano skaitytojų užaugtų bent keletas mokslininkų. Tada manyčiau, kad padariau gerą darbą“, - svarsto knygos „Eime į gamtą!“ autorius.

Paklaustas, kokią dalį laisvalaikio reikia skirti bendravimui su gegutėmis, kiškeliais ar stirnomis S. Paltanavičius atsako: „Visą! Ir tai trunka paskutinius 40 metų.“

Gamtininko šeimoje – trys biologai iš keturių šeimos narių. Tačiau nėra taip, kad į gamtą visi vyksta kartu. Išvyka į gamtą jiems – tarsi šeimos šventė.

„Vis dėlto tai - kūrybinis procesas. Gal kažkam teks šliaužti keliais, kažkam – laukti ilgas valandas, stebėti. Kūrybinis procesas nebūtinai yra toks džiaugsmingas, kaip galima įsivaizduoti. Tačiau susitelki į to darbo vaisius“, - teigia gamtininkas, kurio knygos didelė dalis iliustruota jo paties darytomis nuotraukomis.

Įdomioji Lietuvos gamta - nuo žvirblio iki šilagėlės

Knygoje atskiri skyriai skirti miškui, pievoms, pajūriui, įvairių vietovių augalijai ir gyvūnijai. Kiekvienoje jų duoti savotiški „namų darbai“, kuriuos vaikai gali atlikti gamtoje. Pabaigoje atspausdintas „Diplomas mažajam gamtininkui“, kuriame tik viską perskaičius ir atlikus visus darbelius leidžiama įsirašyti savo vardą bei pavardę. Diplomas patvirtintas paties S. Paltanavičiaus parašu.

Gamtininkas jau yra išleidęs knygą „Lietuvos gyvūnai“. Priešingai nei daugelis kitų knygų mugėje pastebėtų knygų vaikams, S. Paltanavičius nerašo nei apie liūtukus, nei apie kengūriukus. 

„Mėgstu išvažiuoti ir į užsienį. Esu buvęs vienur kitur Europoje, šiek tiek – Azijoje. Bet tam nelabai yra laiko. Aš lietuvis. O Lietuva - labai didelė ir jos gamta – neapčiuopiama. Matau, kad man jos užteks, kiek begyvenčiau“, - juokiasi jau keturiasdešimt metų Lietuvos gamtą tyrinėjantis gamtininkas.

Vyras priduria, kad į tą patį paukštį jis gali žiūrėti valandų valandas, nors tai tebūtų paprasčiausias žvirblis. Savo elgesiu jis toks įdomus.

„Pavyzdžiui, kiekvieną pavasarį, kai pradeda žydėti šilagėlės, aš važiuoju, šliaužioju ten keliais ir fotografuoju. Tai tęsiasi jau trisdešimt metų. Ir žinau, kad kiek bus tų pavasarių, tikrai važiuosiu. Man tai – kasmet naujas džiaugsmas. Aš pats matau visa tai. Manau, kad visiems reikėtų. Visi važiuoja į gamtą ir sako - „o, pažiūrėkite, pavasaris!“ Ten, kur aplink Vilnių miškai su pažintiniais takais, visi iš miesto lekia, kai tik graži diena. Kažkodėl gražiu oru niekas neina pažiūrėti miesto. Vadinasi, mumyse vis dar yra to... to džiaugsmo siekimo. Tuomet tu irgi esi toks vaikas, kažką pasiruošęs iš aplinkos priimti“, - svarsto S. Paltanavičius.

Ar kas nors pastebėjo, kad „tuokiasi“ krankliai?

Knygos pristatymo metu gamtininkas mokė vaikus einant į gamtą neimti nei sumuštinių, nei termoso.

„Jeigu taip, tai eisi tik „sumuštinių ir termoso“ reikalais. Geriau pasiimkite šliaužtinukus. Žinote, kaip atrodo šliaužtinukai? Paklauskite mamos, gal dar bus išsaugojusi. Kad nereikėtų galvoti, galėtum kristi į balą, purvą, karstytis po medžius. Pasiimkite tokius rūbus, kurių negaila. Ir geriausia gamtoje ne eiti kažkur toli, o atsisėsti ir tyliai laukti. Uodai atskrenda maždaug po 2 minučių. Po valandos kitos gali ateiti ir žvėrys, ir paukščiai. O pasėdėjus 15 valandų gali padaryti kokią vieną gerą nuotrauką. Arba ir nepadaryti nė vienos nuotraukos“, - juokaudamas dėstė gamtininkas.

Atsisveikindamas jis patarė vaikams šiuo metu stebėti kranklius, kitaip dar vadinamus juodvarniais. Mat šiuo metu yra jų vestuvės, todėl krankliai ne tik kronksi, bet skleidžia apie 20 skirtingų garsų ir skraidžioja dviese, tarsi susiliesdami sparnais, kartais vartosi ore.