Tarpukario Lietuva didžią dalį savo energijos pašventė lietuvybės gaivinimui ir puoselėjimui, kuris buvo būtinas po ilgų spaudos draudimo, religinio persekiojimo ir prievartinės asimiliacijos dešimtmečių. Jos dėka šiandien turime sunormintą lietuvių kalbą, visą plejadą garsių rašytojų ir poetų, tapytojų, skulptorių ir kompozitorių. Vien dėl to dažnas mūsų vadina tarpukarį lietuvybės „aukso amžiumi“.
Tačiau ano meto politika užsuko smagratį, kuris nepaliaudamas sukasi iki šiol. Nuo mūsų kultūros aktyviai „valomos“ laiko ir istorijos „apnašos“, siekiant išgauti lietuvišką kultūros „grynuolį“. Ar ši kultūros alchemija davė trokštamų rezultatų? Užtenka pažvelgti į šimtus po visą Lietuvą išsibarsčiusių dvarų, apleistų ir sunykusių sinagogų, kad suprastum, ką atgavome ir ką – praradome.
Daugiakultūriškumas – opi problema praktiškai visoms Lietuvoje gyvenančioms bendruomenėms. Mus, lietuvius, dažnai gąsdina, esą globalizacija sunaikins mūsų kultūrą. Perspėja saugotis holivudinių filmų, užsienietiškų užrašų gatvėse ir apskritai nelietuviškai kalbančių ir „nelietuviškai mąstančių“. Įdomu, ką tokie tautiškumo sergėtojai pasakytų prezidentui Antanui Smetonai, kuris 1936 metų Vasario 16-osios sveikinimą per radiją skaitė... prancūziškai? Dažnas tarpukario Lietuvos politinio elito atstovas mokėjo kelias užsienio kalbas: lenkų, rusų, prancūzų, vokiečių, ir dėl to nesijautė prarandąs lietuviškumą.
Šiandien papildomas kalbų mokymasis dar nesuvokiamas kaip būtinybė, nors galėtų būti mūsų visuomenės pažangos ženklas. Mūsuose vyraujanti rusų kalba tradiciškai suprantama kaip raktas į platesnę kultūrą ir didžiules verslo rinkas. Tačiau ar Lenkijos kultūra – nuo Šopeno iki Wisławos Szymborskos – nėra lygiai reikšminga ir pažangi, kad ją vertėtų giliau pažinti? Ar verslo galimybės kaimyninėse Europos Sąjungos šalyse – Lenkijoje, Latvijoje, Vokietijoje – mažesnės, nei Rusijoje? Praėjusiais metais mūsų prekyba su Rusija, atėmus naftos ir dujų importą, sudarė apie 14 mlrd. litų, su Lenkija ir Latvija – po 12 mlrd. litų. Tačiau mintis, kad mokėti lenkiškai ar latviškai galėtų būti išsilavinusio lietuvio požymis, daug kam kelia jei ne pasipiktinimą, tai bent užuojautos kupiną šypseną.
Panašias nuotaikas kai kuriose tautinių mažumų bendruomenėse sukėlė pernai pavasarį Seimo priimtos Švietimo įstatymo pataisos. Jų garsiai protestuojantys lyderiai painiojasi aiškindami, kad nauji lietuvių kalbos mokymosi reikalavimai neva sunaikins jų vaikų tautinę tapatybę, tuo pačiu pabrėždami, kad lietuvių kalbą jų vaikai „ir taip gerai moka“. Galima būtų sutikti, jei ne vienas „bet“: jeigu viskas gerai, tai kodėl Lietuvos lenkų bendruomenė, savo laiku išauginusi Mykolą Romerį, Česlovą Milošą ir daug kitų garsių asmenybių, per pastaruosius dešimtmečius nepagimdė naujų kultūros milžinų? Ir ar tikrai iškilių mokslo ir kultūros veikėjų atsiradimas priklauso tik nuo to, kaip rašomos pavardės ir gatvių pavadinimai?
XXI amžiuje tautas (ir tautines mažumas) į priekį ves daugiakultūriškumas – tai yra jų gebėjimas įvaldyti kitas kalbas ir kultūras, jas sintetinti, jungti ir šitaip plėsti savosios kultūros vartojimo erdvę. Svarbu, kad galiausiai šiuose sintezės produktuose atpažintume save, kaip iki šiol atpažįstame Adomo Mickevičiaus ar Levo Karsavino kūryboje. Be nuolatinio mokymosi, lavinimosi, pažinimo gilinimo, be atviro požiūrio į mus supančią aplinką šių tikslų niekaip nepasieksime.
O kol vaizduotėje piešiame apokaliptinius tautinės kultūros išnykimo vaizdus, nepastebime čia pat, šalia mūsų, gyvenančių bendruomenių, kurioms iškilusi reali išlikimo grėsmė. Jidiš kalba Lietuvoje šiandien kalba vos keli šimtai gyventojų. Ji, kaip ir baltarusių kalba, yra įtraukta į UNESCO Pažeidžiamų ir nykstančių pasaulio kalbų atlasą.
Karaimų trakėnų dialekto aktyvių vartotojų visame pasaulyje likę mažiau nei šimtas. Šiomis į „raudonąją knygą“ patekusiomis kalbomis parašyta puikių kūrinių, sukurta gražiausių dainų apie Lietuvą ir mūsų visų sostinę Vilnių. Šiam kultūros paveldui gresia išnykti ne tik dėl to, kad miršta kalbos, bet pirmiausia dėl to, kad šiandien jis tarsi niekam nebepriklauso.
Ar galime ką nors pakeisti? Šis tas jau padaryta. Praėjusiais metais Vilniuje duris atvėrė Vilniaus žydų viešoji biblioteka. Vyriausybė tęsia bendradarbiavimą su jidiš moksliniu institutu JIVO Niujorke, kad šis sugrįžtų į Vilnių, kur 1925 metais ir buvo įkurtas, ir čia atidarytų savo studijų skyrių. Vilniuje veikia baltarusiška Pranciškaus Skorinos vidurinė mokykla, prieglobstį rado iš Minsko išguitas Europos humanitarinis universitetas. Ir tai tik lašas visų darbų, kurie dar laukia priešakyje.
Patikėti savimi tikriausiai bus vienas didžiausių iššūkių, kurį šis šimtmetis meta Lietuvos visuomenei. Juk tokių gerų sąlygų tarpti ir skleistis, kokias turi dabar, Lietuvos kultūra turbūt neturėjo per visą savo ilgaamžę istoriją. Net ir per sunkmetį valstybės parama mokslui ir kultūrai yra gerokai didesnė, nei geriausiais laikais tarpukariu. Tai kodėl mūsų „aukso amžius“ buvo tada, o ne dabar?
Norėtųsi, kad vertindami Vasario 16-osios laimėjimus, užduotume sau ir šį klausimą.