Prezidentė Dalia Grybauskaitė demonstratyviai nevyko į Vidurio ir Rytų Europos vadovų susitikimą su Baracku Obama Prahoje. Ką tas nevykimas davė Lietuvai? Naudos? Garbės? Gal atvėrė prezidentės rinkėjui neregėtų geopolitinių perspektyvų? O ką davė skandalinga CŽV kalėjimų paieška? Tiesos? Teisingumo? Nieko.
Prezidentės D. Grybauskaitės užsienio politikos prioritetai – bent jau taip yra skelbiama – grindžiami nacionaliniu interesu: „Svarbiausias valstybės užsienio politikos prioritetas - atstovavimas Lietuvos nacionaliniam interesui“. Toliau teigiama: „Būtiniausia permaina – pusiausvyros atkūrimas“. Pusiausvyros tarp ko ir ko? Ar švelnumas su Minsku ir Maskva kartu su špygomis Vašingtono kryptimi ir yra ta „pusiausvyra“?
„Lietuva nebus nei Jungtinių Valstijų, nei Rusijos užsienio politikos vykdytoja“, - neseniai pareiškė valstybės vadovė. Kokia yra šio sakinio prasmė? Juk nė vienas sveiko proto politikas Lietuvoje dėl to nesiginčytų. D. Grybauskaitės griežtai pasakytas žodis „nebus“ šiuo atveju tiesiog neturi antagonisto, nes niekas nesako „bus“. Kam tuomet skirtas šis pareiškimas? Marso gyventojams?
Tai lyg ir atitinka viešai paskelbtą „pusiausvyros atkūrimo“ politiką. Iki šiol Lietuva orientavosi į Ameriką, o minėtu pareiškimu prezidentė sulygino JAV ir Rusiją kaip vienodai netinkamas Lietuvai būti jų užsienio politikos farvateriuose. Lietuvai, pasirodo, yra lygiai taip pat nepakeliui su ta valstybe, kurios politinė pirmtakė prieš 70 metų mus okupavo, kaip ir su ta, kuri okupacijos nepripažino ir rėmė Lietuvos laisvės siekius. „Pusiausvyra“...
Maža to: prezidentės nuomone, iki šiol mes buvome JAV politikos įkaitais. Rusijos mėginimai stabdyti NATO plėtrą ir užkirsti Lietuvai kelią į Aljansą – matyt, neverta Daukanto aikštės dėmesio problema. Užtat Lietuvos stojimą į NATO nuosekliai rėmusios JAV, pasirodo, yra užsienio politikos teroristės, paėmusios Lietuvą įkaite.
Taip aukščiausiu lygiu ne tik krypstama menamos „pusiausvyros“ link, bet ir – sąmoningai ar nesąmoningai – skatinamos nepakantumo Amerikai nuotaikos. Šiek tiek primenančios tą psichologinį ir politinį klimatą, kuris Kremliaus pastangomis vyrauja Rusijos visuomenėje ir žiniasklaidoje.
Vis dėlto nėra pagrindo daryti išvadą, kad prezidentės D. Grybauskaitės užsienio politika yra prorusiška ir antiamerikietiška. Panašu, kad valstybės vadovė šiuo atžvilgiu derina dvi užsienio politikos laikysenas: viena iš jų skirta visuomenės interesui, kita – visuomenės nuomonei. Visuomenės nuomonė savo ruožtu nėra vienareikšmiškai palanki JAV, o santykiuose su Rusija ji yra arčiau nuosaikaus pragmatizmo nei karingo aiškinimosi dėl tiesos ir vertybių. Ši aplinkybė leidžia geriau suvokti prezidentės retoriką.
Ateitis parodys, ar ši dvejopa laikysena pasiteisina ir ar tai, kas skirta visuomenės nuomonei, neužgožia ir neiškraipo to, kas sudaro visuomenės interesą. Tiesa, yra dar vienas reikšmingas aspektas. Prezidentė pabrėžia, kad Lietuva nebus nei JAV, nei Rusijos užsienio politikos vykdytoja. O kaip dėl Vokietijos ir Prancūzijos? Gal Lietuva ketina tapti jų politikos vykdytoja? Apie tai buvusi Europos Komisijos narė D. Grybauskaitė neužsiminė.
Nutylėjimais kartais pasakoma ne mažiau, nei žodžiais. O jei Lietuva ketina laikytis Berlyno ir Paryžiaus politikos farvaterio, tai vargu ar galėsime jaustis ramūs „kaip belgai“ dėl savo nacionalinių interesų užtikrinimo. Vokiečiai nemenkai prisidėjo prie Rusijos energetinės diplomatijos sėkmės, o „Mistral“ karo laivą, pritaikytą gretimoms teritorijoms okupuoti bei gąsdinti, Rusijai parduoti ketina prancūzai. Su tokiais „draugais“ spardydami Ameriką, rizikuojame įsispirti patys sau.
Tiesa, spardyti sau į kepenis – vienas mėgstamiausių mūsų politinių hobių. Nepriklausomoje Lietuvoje užaugo ir sukerojo politiniai klanai, kurių mėgstamas užsiėmimas – apipylinėti pamazgomis ir stumti lauk iš aktyvesnės veiklos principingus patriotus.
Antai valstybininkais pasivadinusi grupė, nesigėdijusi naudotis KGB rezervininkų paslaugomis, išgujo iš diplomatinės tarnybos buvusį Lietuvos ambasadorių Graikijoje, politinį kalinį, Nepriklausomybės akto signatarą Vidmantą Povilionį. Padaryta didelė neteisybė, bet, atrodo, niekam nė motais.
O štai žurnalistas, nutaręs pasislėpti po Mindaugo Veličkos slapyvardžiu, praėjusią savaitę apipylė pamazgomis Lietuvos teisinės pozicijos santykiuose su Rusija architektą Dainių Žalimą. Neišdrįsęs pasirašyti savo pavarde vadinamasis M. Velička prirašė daug netiesos, kuri pirmiausia kenkia dienraščio ir jo savininko reputacijai, bet dalis skaitytojų – jau suklaidinta. Paskaitę straipsnį ir juo, gink, Dieve, patikėję galvos, kad balta yra juoda.
Tai tik pora pavyzdžių, kaip mes mėgstame įsispirti sau. O kai galutinai suspardysime save ir gebėsime tik bukai laikyti špygą, atsukę ją Amerikos pusėn, atsidursime ten, kur visus tokius mielai slaugo. Tik ant tos vietos šeimininkų namų šviečia ne raudonasis kryžius, o raudonoji žvaigžde.