Prezidentė Dalia Grybauskaitė pabrėžė, jog Lietuva nuo šiol vykdys nepriklausomą užsienio politiką ir atsižvelgs tik į savo interesus. Esą iki šiol Lietuva buvo JAV politikos įkaitė.
Dabar Lietuva, anot prezidentės, gerins santykius su kaimynine Baltarusija ir Rusija bei orientuosis į bendrą Europos Sąjungos politiką, lyg tokia iš viso būtų.
Tad iš pradžių pažvelkime, ar tikrai Lietuva buvo JAV užsienio politikos įkaitė ir kaip tai konkrečiai pasireiškė.
Visų pirma reikėtų prisiminti, jog JAV visą sovietinį Lietuvos istorijos laikotarpį nepripažino Baltijos šalių okupacijos. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuva palyginti nesunkiai įstojo į ES ir NATO. Būtent dėl šios politikos Baltijos valstybės, net ir būdamos SSRS sudėtyje, Vakaruose buvo vertinamos kitaip nei, sakykim, Ukraina ar Gruzija.
Po nepriklausomybės atgavimo JAV aktyviai rėmė Lietuvos narystę NATO. Vertėtų neužmiršti, jog be Amerikos karinės galios NATO faktiškai yra tuščia vieta. Šioje organizacijoje lemiamą balsą, patinka tai kai kuriems Vakarų ir Rytų politikams ar ne, turi Jungtinės Valstijos, daugiausiai skiriančios išlaidų gynybai ir turinčios ryžto, jeigu tai atitinka JAV interesus, naudoti jėgą. ES bejėgiškumas šiuo požiūriu buvo puikiai pademonstruotas Bosnijoje, kai musulmonų, serbų ir kroatų tarpusavio žudynes pavyko sustabdyti tik ryžtingai įsikišus amerikiečiams. Srebrenicos žudynės lieka nenuvaloma dėme bei geriausia iliustracija, rodančia ES bejėgiškumą.
Naivu būtų tikėtis, jog konflikto su kaimynais atveju mums padės Vokietija, kartu su Rusija tiesianti "Nordstream" dujotiekį, aplenkiantį Baltijos valstybes, ar Prancūzija, besiruošianti parduoti Rusijai puolimui skirtus „Mistral“ karo laivus.
Taigi lengva ranka atmetusi JAV svarbą Lietuvai, prezidentė galėjo plačiau paaiškinti, į ką mes kreipsimės rimtos krizės atveju.
Galbūt mes laikomės pozicijos, jog kuo silpnesnė valstybė, tuo mažiau norinčių ją pasisavinti. Tai jau girdėta ir tai atvedė prie Žečpospolitos padalijimo. Beje, pati Lietuva gynybai skiria beveik mažiausiai lėšų visoje ES. Tai pats savaime daug sakantis faktas. Na, o apie Lietuvos žvalgybą sunku ir kalbėti. Tik naivuolis galėtų patikėti, kad po nesenų „valymų“ bei įvairių „pertvarkymų“ ši institucija funkcionuoja, tačiau nesunku įsivaizduoti, jog jos darbuotojai jau susitaikė su esama padėtimi ir, bijodami būti atleisti iš darbo, teikia tokią informacija, kokią valdžia nori išgirsti.
Prezidentė pagaliau beveik po po pusmečio paaiškino, kodėl ji atsisakė vykti į susitikimą su JAV prezidentu Baraku Obama. Esą „tai buvo susiję su derybomis tarp JAV ir Rusijos dėl nusiginklavimo pasaulyje, taip pat ir Europoje. Matydama, kad tai gali neatitikti Rytų Europos ir Baltijos šalių regiono interesų, aš nenorėjau gerti šampano už tokią perspektyvą.” Lieka paslaptis, kodėl šis žingsnis nebuvo paaiškintas iš karto. Galbūt jis būtų rimtai atkreipęs dėmesį i šią problemą. Tačiau labiau panašu, jog šis paaiškinimas buvo prezidentūroje sugalvotas vėliau, siekiant racionaliai pagrįsti tokį diplomatinį netaktą. Juk tuo metu, jeigu prisiminsime, Lietuva jau aktyviai vykdė savo naująją politiką Rusijos atžvilgiu, tad galbūt buvo tikimasi, kad Kremliui tai patiks.
Deja, buvo apsirikta ir demaršas nesukėlė nei JAV, nei Rusijos susižavėjimo – jo beveik niekas nepastebėjo. Susitikti su stipriausios pasaulio valstybės vadovu gali atsisakyti tik tokių šalių kaip Šiaurės Korėja, Irakas ar Kuba lyderiai, bet ir jie gerai pagalvotų ir tikrai paaiškintų, kodėl elgiasi taip, kaip elgiasi. Mums tai užtruko keletą mėnesių.
Kažkodėl interviu nieko nepaaiškinta apie prezidentūros inicijuotą tyrimą dėl CŽV kalėjimų Lietuvoje. Pats tyrimas, kurio metu taip nieko konkretaus ir nerasta, kažin ar pagerino JAV ir Lietuvos santykius. Be to, buvo paviešinta tokia medžiaga, kuri, be abejonės, sunkina Lietuvos bendradarbiavimą su CŽV. Kaip tai atitinka Lietuvos interesus?
Beje, būtų įdomu konkrečiai išgirsti, kokius Vašingtono politikos nurodymus Lietuva taip jau uoliai vykdė Valdo Adamkaus ar Algirdo Brazausko prezidentavimo metais. Naivu būtų kalbėti, jog JAV buvo gyvybiškai svarbios kelių dešimčių Lietuvos karių misijos Irake ar Afganistane. Tikrai, kad ir kokia „savarankiška“ Lietuva apsimestų, jos karinis dalyvavimas nebuvo reikšmingas nei karui Irake, nei tuo labiau Afganistane. Dalyvavimas yra daugiau simbolinis, rodantis, jog vis dėlto mes esame Vakarų dalis ir, kiek galime, remiame bendrus Vakarų – ne tik JAV – tikslus. Šioje situacijoje verta prisiminti, jog net Rusija remia karinius veiksmus Afganistane, nes puikiai supranta, jog islamistų valdymas gresia jos nacionaliniams interesams.
Taigi prezidentė interviu tik apibendrino savo naujosios politikos vaisius bei nurodė naująsias gaires. Politikos, kurią būtų galima pavadinti „JAV - lauk, Rusija - pirmyn į Lietuvą.“ Ką gi, nemaža dalis visuomenės vis skeptiškiau nusiteikusi JAV atžvilgiu – iš dalies Rusijos televizijos kanalų dėka, todėl prezidentės interviu galima vertinti ir kaip populistinį žaidimą su šia Lietuvos publika. Tačiau tokie žaidimai nepateisinami, kai jie objektyviai prieštarauja valstybės nacionaliniams interesams.
Na, o pats įdomiausias teiginys yra, jog nuo šiol „Lietuva vykdys savo užsienio politiką.“ Ką tai reiškia, lieka paslaptis, nes Lietuva yra ES ir NATO narė ir paprasčiausia negali vykdyti tokios politikos, kokia tik jai šaus į galvą. Kitaip reikėtų išstoti iš šių organizacijų ir pasiskelbti neutralia, kaip padarė Viktoro Janukovyčiaus valdoma Ukraina, kartu patekdama i Rusijos politinės, karinės bei ekonominės įtakos sferą.
Kad ir kaip būtų lietuviams skaudu, bet nė viena pasaulio valstybė – net JAV, Kinija ar Indija - negali vykdyti visiškai savarankiškos užsienio politikos. Tenka atsižvelgti į kaimyninių valstybių, sąjungininkų interesus. Tuo metu Lietuva, turinti šiek tiek daugiau nei tris milijonus gyventojų, skelbiasi tai pajėgsianti padaryti.
Bijau, kad tai, kas vyksta, rodo, jog paprasčiausiai siekiama iš vienos įtakos sferos ristis į kitą. Šiuo atveju plaukti toliau nuo JAV ir plūduriuoti vis arčiau Rusijos krantų.
Ką gi, Rusiją mes geriau pažįstame, su ja vienaip ar kitaip kovojome nuo pat LDK valstybės susikūrimo, patyrėme ne vieną okupaciją, ne vienas tūkstantis ne savo noru iškeliavo i Sibirą. Atidžiau žvelgiant į Kremliaus veiksmus, į valdžią atėjus Vladimirui Putinui, matyti, kad ši valstybė netapo demokratine, o jos imperinės ambicijos auga. Ar mūsų vieta ten ir ar ten mūsų geriausi draugai?
Ar su tokia išvada sutiks didžioji dalis Lietuvos rinkėjų, parodys ateitis. Tik bėda, kad kai kurie žingsniai politikoje tampa neatšaukiamais ilgalaikiais faktais.