Ji taisyklingiausiai iš 65 nacionalinio diktanto dalyvių parašė Renatos Šerelytės tekstą „Kad karas liautųsi“. Antrąją vietą užėmė Agata Girlevičiūtė, trečiąją – Jurga Tarvydaitė.
Daug gražių žodžių
Tapti gražiausiais žodžiais pretendavo „Lietuva“, „ačiū“, „mama“, „mylėti“. Pirmieji du surinko daugiausia balsų, todėl būtent iš jų poetas J. Marcinkevičius Nacionalinio diktanto nugalėtojų apdovanojimo ceremonijoje burtų keliu turėjo išrinkti patį gražiausią žodį.
Primename, kad DELFI skaitytojai gražiausiu žodžiu išrinko žodį „ačiū“.
„Laimi net ir tie, kurie nerašė diktanto. Laimi visi, kurie yra šiame lietuvių kalbos areale ir tolimuose kraštuose. Laimi lietuvių kalba“, – sakė J. Marcinkevičius.
Ištraukęs voką ir pažiūrėjęs, kas jame parašyta, jis tarė, kad galvojo ne apie tą žodį.
„Gal galima pasiūlyti tarp tų dviejų žodžių paliaubų sutartį. Jeigu sujungtume „ačiū“ ir „Lietuva“, tai iš tikrųjų gautųsi prasmė“, – tarė poetas.
Pasiklausęs, ar niekas neprieštarauja, jis paskelbė, kad gražiausia, ką turi lietuvių kalba, yra „ačiū, Lietuva“.
Bjauriausi žodžiai: „ta prasme“, „dutūkstantis“, „nerealiai“ ir „davaj“
Šiais metais buvo renkamas ne tik gražiausias žodis. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos interneto svetainės lankytojai rinko ir pačius bjauriausius žodžius. Ne būtinai lietuviškus. Populiariausi šiuose rinkimuose buvo žodžiai „ta prasme“, „dutūkstantis“, „nerealiai“ ir „davaj“.
Šeštadienį vykusiame finaliniame ture, kuriame buvo skaitomas tekstas „karo keliuose“ tema, susirungė maždaug 60 dalyvių. Atrankinio turo tekstą jie parašė arba visai be klaidų, arba įvėlė tik vieną klaidą.
Į raštingiausio piliečio titulą pretendavusieji sakė, kad Nacionalinio diktanto finalo tekstas buvo daug sunkesnis nei pirmajame ture.
A.Smetona: nežinia, ar patys gerai parašytume
„Kaip bus, jei bus keletas gerai parašiusių?“ – po diktanto kalbininkų klausė viena iš dalyvių.
„Nebus, – juokdamasis atsakė lituanistas Antanas Smetona, – Nežinia, ar mes patys gerai parašytume“.
Nacionalinio diktanto nugalėtoja apdovanota Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto įsteigtu prizu – Visuotinės lietuvių enciklopedijos komplektu, o visi diktanto finalininkai – R. Paknio leidyklos ir Knygų klubo įsteigtais prizais.
Apdovanoti ir geriausiai užsienyje – Briuselyje, Londone, Kijeve – diktantą parašę lietuviai.
Specialiuoju LRT prizu apdovanotas Giedrius Stoškus, diktantą rašęs Brailio raštu.
Jis teigė, kad intensyvus Brailio rašto spausdinimas yra nelengvas darbas. „Tai ir rašymas, ir sportas vienu metu. Dabar visas šlapias“, – tik parašęs diktantą sakė G. Stoškus.
Specialus apdovanojimas įteiktas ir jauniausiai dalyvei – Eglei Paplauskaitei.
Finalo dalyviams koncertavo Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“.
Nacionalinį diktantą jau trečią kartą surengė savaitraštis „Atgimimas“ kartu su Lietuvos radiju ir televizija bei kitais partneriais.
Nacionalinio diktanto finalo tekstas:
Renata Šerelytė
Kad karas liautųsi
Ne gūdi stichija kitąsyk grasina žmogui, veikiau jo paties puikybė. Pasaulyje savo duoklę rūsčiai skina karai, ir nė vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo besiplečiančio jų mastelio. Lietuva ne per seniausiai nutarė neužsisklęsti – dar kelerius metus siųsti taikdarius. Ir pas mus vyksta karas. Tik jame nėra nei heroikos, nei didvyrių, nei tikslo, kurį pasiekę, būtume išdidūs nugalėtojai. Mūsų karas keliuose ir kryžkelėse įkūnija beprasmiškai žuvusiųjų kančią ir artimųjų skausmą. O juk mylime savo Tėvynę! Norime gyventi ne kentėdami, o džiaugdamiesi. Atleisdami, o ne keršydami. Tai kur link skubame? Jeigu agresyvi drąsa yra vertesnė už mąstymą ir atsargumą, reikėtų ryžtis tokią beždžionžmogių drąsą pamiršti. Nes pasaulis jau nebe archajinis, kuriame kęra gaubtasėkliai paparčiai ir pirmykščio žmogaus grobis sukramtomas pusžalis. Pasaulis šiandien besąs gyvas paprastais, užtat mįslingais dalykais. Kol kas stovime tarsi paralyžiuoti užkeiktoje sankryžoje. Šventajame Rašte pasakyta: gerbk ir mylėk artimą savo kaip pats save. Pagarba kitam – postūmis, galintis sustabdyti karą keliuose. Tam ryžtis gali kiekvienas, betgi tokiam poelgiui reikia tikros, o ne išgalvotos drąsos. Reikia pamiršti privilegijas ir įstatymą, skelbiantį, kad kai kurie piliečiai yra lygesni už kitus. Galbūt tada dangaus skliautu atkops saulelė ir pažadins mūsų pasaulį taikai. Galbūt tada ligšiolines lenktynes tik žaisime, kaip žaidžia karą vaikai. O šalies žiniasklaida liudys gijimą.