Plačiau apie tai mokymų akademijos „LearnED“ organizuotoje konferencijoje „Tėvai ir mokytojai: nuo ko priklauso ankstyvojo ugdymo sėkmė?“ kalbėjo edukologė, sertifikuota Taikomosios elgesio analizės supervizorė, „Abos centras“ steigėja ir direktorė Eglė Kairelytė-Sauliūnienė. Specialistė pasidalijo patarimais, kaip palengvinti vaiko su raidos sutrikimais įsitraukimą į darželio grupės ar mokyklos klasės gyvenimą, rašoma atsiųstame pranešime spaudai.
„Kai mes kalbame apie tai, kodėl to įtraukiojo ugdymo apskritai reikia, nesusimąstome „kodėl“ – kodėl darželis ar mokykla turi būti ta vieta, kurioje mokosi visi vaikai, nepriklausomai nuo jų ypatumų. O priežastis paprasta – ugdymo įstaigos paskirtis. Pavyzdžiui, jeigu kalbame apie darželį ar mokyklą, galvojame apie vietą, kurioje vaikas gauna akademinių žinių, tačiau, jeigu užduočiau klausimą, kuri ugdymo forma – individualus ar grupinis mokymas – yra efektyvesnė ir palankesnė akademinėms žinioms įgyti, atsakymas yra akivaizdus – mokydamiesi individualiai, žinias įgyjame geriau. Tad kodėl mes vaikus leidžiame į darželius ir mokyklas?“ – kalbėjo E. Kairelytė-Sauliūnienė.
Anot jos, tai vyksta tikrai ne dėl finansinių priežasčių, o dėl to, kad darželis ir mokykla yra ta vieta, kurioje vaikas įgauna tas žinias, kurias jis gali gauti tik būdamas bendruomenėje – tai nėra tik akademinės žinios. Štai ir turime atsakymą, kam reikalingas įtraukusis ugdymas.
Kas yra įtraukusis ugdymas? „Jeigu kalbėtume iš istorinės perspektyvos, anksčiau buvo atskyrimas, segregacija, po to integracija, o dabar kalbame apie įtraukimą. Tai „mokykla visiems“, kur gerbiamas ir pripažįstamas „kitoniškumas“, kur sudaromos sąlygos visiems tenkinti individualius poreikius ir atsiskleisti. Anksčiau, XX a., buvo manoma, kad tai individas – šiuo atveju, vaikas – turėtų prisitaikyti prie aplinkos, o XXI a. mes jau kalbame apie tai, kad aplinka turi būti pritaikyta prie visų poreikių: vaikui su regos sunkumais, judėjimo sunkumais, vaikui, kuriam itin gerai sekasi geografija, vaikui, kuriam sunkiai sekasi matematika, ir vaikui, kuris turi kažkokių kitų ypatumų. Ši nuostata svarbi ir tada, kai mokinys turi negalią ir kai jos neturi, todėl turime sukurti aplinką, kurioje visi gali mokytis“, – dalijosi E. Kairelytė-Sauliūnienė.
Dar svarbus vienas momentas – kuo integracija skiriasi nuo įtraukimo. „Mes sakome, kad ugdymas – tai judesys, o įtraukusis ugdymas visais atvejais turi būti judesys – kai vaiką su ypatingais poreikiais įtraukiame į bendrą klasės gyvenimą, turime jam sukurti sąlygas mokytis, kitaip tariant, „judėti“ pirmyn. Galbūt tai bus truputį kitokia programa, tačiau tai bus įgūdžiai, kurie svarbūs būtent tam vaikui ir kuriuos jis gali įgyti tik grupėje su kitais vaikais“, – pažymėjo specialistė.
Nors mes vis dar turime specialiuosius darželius ir mokyklas, tačiau juk neturime specialiųjų universitetų ir specialaus pasaulio, kuriame galėtų gyventi specialiąsias mokyklas pabaigę vaikai. Jeigu mes visi kartu gyvename toje pačioje visuomenėje, turime išmokti ir mokytis kartu bei sugyventi. Tam ir yra skirtas įtraukusis ugdymas, kuris itin svarbus ankstyvajame vaiko amžiuje – dar darželyje, nes reikalavimai vaikams augant nuosekliai didėja, o mokykloje – netgi kasdien, todėl vaikui, kuris patiria mokymosi sunkumų, reikia bendraamžius labai vytis. Dar darželyje įdiegus būtinus mokymosi įgūdžius, vėliau juos vaikas galės pritaikyti ir mokykloje, tad vytis reikės mažiau, sakė E. Kairelytė-Sauliūnienė.
Kaip padaryti, kad įtraukusis ugdymas būtų efektyvus ir naudingas ne tik vaikui, bet ir aplinkiniams bei jį mokantiems mokytojams? Pasak specialistės, yra keli žingsniai, kuriuos atlikus, įtraukusis ugdymas pasidaro ne toks sudėtingas: „Pirmas dalykas, kurį turime padaryti – išsklaidyti pedagogų, tėvų ir bendraklasių baimę, susijusią su tuo, kad neaišku, kaip su tokiu vaiku reikės elgtis. Baimė yra susijusi su nežinomybe, tad, kai atsakome į klausimus „kas vyksta“, „kodėl vyksta“ ir „ką man reikės daryti“, šis jausmas gal ir neišnyksta, bet tampa lengvai pakeliamas.“
Iš savo ilgametės praktikos ir remdamasi įvairiais tyrimais ji išskyrė kelis svarbius žingsnius, kuriuos derėtų atlikti, kad ir vaikas, ir tėvai, ir mokytojai galėtų pasiekti puikių ugdymo(si) rezultatų.
1. Pamatinių žingsnių formavimas.
Būtinus įgūdžius tėvai turėtų suformuoti labai anksti, dar prieš išleisdami vaiką į darželį – jis ten turi ateiti jau gerai pasiruošęs. Jeigu mes kalbame apie efektyvų įtraukimą ir aplinką, kuri yra pritaikyta visiems, vaikas turi turėti pamatinius įgūdžius, kad nebūtų taip, kad mes įmetame jį į balą ir stebime, kaip jis išplauks.
Pagrindiniai gebėjimai, kuriuos reikėtų paruošti, yra šie: gebėjimas bendradarbiauti su aplinkiniais, suprasti tarpasmeninius santykius, gebėjimas suprasti aplinkinių prašymus, tam tikri vizualiniai įgūdžiai, labai svarbus imitacijos įgūdis, nes vaikai mokosi žaisdami vieni su kitais, kažkiek turėtų būti pradėtas koreguoti probleminio elgesio planas.
Kai kalbame apie vaikus, turinčius raidos sutrikimų, turime suprasti, kad aplinka, kurioje jį supa svetimi žmonės, nėra ta, kurioje jis jaučiasi saugiai, tačiau kartu tai vieta, kurioje jis gali įgyti įgūdžių, kurių neišmoktų mokydamasis individualiai. Todėl bazinius įgūdžius, kaip elgtis grupėje, tokiam vaikui pravartu suformuoti individualiai, kad atėjęs į klasę, vaikas jas galėtų ir mokėtų pritaikyti.
2. Komandos sudarymas ir planavimas.
Šis žingsnis padeda sumažinti stresą ir tėvams, ir pedagogams, nes yra grupė žmonių, kurie žino, ką daro ir yra aiškiai pasiskirstę pareigomis, todėl daug lengviau į klasę priimti vaiką, kuriam reikia daugiau dėmesio. Kai kalbame apie komandą, tai reiškia, kad kalbame ne tik apie ugdymo įstaigos specialistus, auklėtojas ir vadovus, bet ir tėvus. Būtų idealu, jeigu į komandą būtų galima įtraukti ir vaiką, kuris pagal savo galimybes galėtų priimti sprendimus – juk kalbame apie jo ugdymo procesą. Ir svarbiausias dalykas – be tėvų bendradarbiavimo su ugdymo įstaiga efektyvi vaiko integracija yra neįmanoma, nes tik komandinis darbas duoda puikių rezultatų.
3. Vaiko supažindinimas su ugdymo įstaiga.
Vaiko supažindinimas su būsimu darželiu ar mokykla turėtų vykti iki jo pirmos mokslų dienos. Tai būtina tam, kad vaikas iš anksto priprastų ir susipažintų su supančia aplinka, kurioje jis bus ne vienerius metus: kur jis valgys, kur bus jo spintelė, kur jis miegos ir kur mokysis. Lygiai taip pat ir tėvai bus ramesni, kai iš anksto žinos, kas rūpinsis jų vaiku, be to, ir auklėtojos turės daugiau laiko susipažinti su vaiku ir jo tėvais.
4. Vaiko atėjimas ir susipažinimas su bendraamžiais.
Kad ir kokių skirtingų charakterių būtų, susipažinimo su naujais klasės draugais iniciatyva įprastai būna pačių vaikų, tačiau, kai kalbame apie raidos sutrikimą turintį vaiką, ši iniciatyva turi ateiti iš suaugusių. Tai yra, auklėtojos turėtų padėti tokiam vaikui susipažinti su kitais vaikais, o tėvai, dar prieš vaikui pradedant lankyti grupę, turėtų parašyti susipažinimo laišką mokytojams ir kitų vaikų tėvams, nurodydami, kokios yra stipriosios jų vaiko savybės, ką jis moka bei kokios pagalbos jam gali prireikti.
Taip pat išsklaidyti tokį vaiką supsiančių bendraklasių nežinomybės baimę padeda situacijos išaiškinimas – kad mes visi esame skirtingi ir elgiamės skirtingai, bet kartu turime bendrų pomėgių ir panašumų. Apie tai auklėtojos turėtų su jais kalbėtis iš pat pradžių. Tačiau to nepakanka: vaikams reikia paaiškinti ir tai, kodėl raidos sutrikimų turintis vaikas elgiasi vienaip ar kitaip ir ką daryti, kai jo elgesys pasikeičia jam išsigandus – gal atsitraukti, gal pakviesti auklėtoją, o gal tiesiog tą vaiką nuraminti. Ir svarbiausia – vaikams pabrėžti, kuo jų klasės draugas yra ypatingas ir kokių stiprybių jis turi.
5. Diagnostinis periodas.
Tai metas, kai vaikas jau yra ugdymo įstaigoje ir auklėtojos ar mokytojos sužino apie jo stipriąsias ir silpnąsias vietas, kad galėtų geriau pritaikyti ugdymo programą.
6. Programos sudarymas ir ugdymo metodų parinkimas
7. Sisteminis palaikymas visiems.
Ugdymo įstaigoje turėtų būti toks žmogus, kuris domėtųsi, kas vyksta, ir padrąsintų, paskatintų visas puses, nes įtraukiojo ugdymo procese palaikymas yra ypač stiprus.
